Tikriausiai negalėjo būti blogesnės savaitės perskaityti Paulo Lyncho romaną „Pranašų giesmė“. Ši kraupi knyga, daugelio tituluojama kaip labiausiai nerimą sukelianti, viliojo savo Bookerio apdovanojimu ir įvairiais pagiriamaisiais žodžiais ant viršelio ir jo priešlapiuose. Tik artėjant knygos pabaigai tenka pasidomėti, kad ši knyga įkvėpta Sirijos, Ukrainos ir Palestinos istorijų, tik perkelta į labiau pažįstamą, artimesnę Europos Sąjungos skaitytojui Airiją. Airių tradicija pasireiškia ir knygos pasakojimo stiliuje – čia nėra pastraipų, tiesioginės kalbos, citatų, viskas yra viena ilga klaustrofobiška mintis, padalyta tik į skyrius ir dalis. Tenka tik dėkoti Jamesui Joyce`ui, kad savo įtakingoje kūryboje paliko kablelių ir taškų.
Kuo kraupus šis pasakojimas? Jame nėra herojų, tik viena šeima, mėginanti susivokti kaskart, kai autoritarinis režimas – pradžioje pamažu, vėliau pandemiškai – tampa naująja norma. Net nepastebi, kaip atsisakymas išduoti pasą kūdikiui (pasas, migracijos tarnyba, registrų centrai juk visada sukelia nemažai nesusipratimų) pamažu virsta sudaužyta mašina, verbavimu į partiją, o vėliau ir sprogimais gatvėje.
Tokią istoriją įpusėjus, ateina ketvirtadienis. Turiu vesti edukacinį užsiėmimą jaunuoliams apie teatro režisūrą. Šis užsiėmimas iš tiesų yra vienas didelis pokalbis apie žmogaus teises ir reprezentavimo etiką mene. Vienuoliktokai paeiliui prisistatinėja kaip kitas žmogus iš klasės ir apibūdina dvi būdo savybės. Nuskamba: „Esu (vardas) ir esu žydas.“
Iš pažiūros nieko netikėto, jaunimas dažnai kartoja, jų manymu, juokingus nacistinius gestus ar kokį seno dėdės anekdotą. Tada elgesio protokolas labai aiškus – aš užduodu kelis klausimus ir devynis kartus iš dešimties vaikas susimąsto ir atsiima žodžius. Šis kartas, matyt, buvo dešimtasis.
„Manai, kad žydas yra būdo savybė?“ – klausiu ir žiūriu, kaip vaikas laiko savo žūtbūtine kova nepasiduoti ir laikytis, kad taip, dabar galima taip kalbėti. „Ką, jums niekada niekas neatsakė, tai jūs ir nervinatės?“ Štai, šitas atvejis, jis yra tas raudonas signalas, po kurio P. Lyncho romane nefigūruojantys kultūros darbuotojai turėjo visomis savo priemonėmis ir kanalais parodyti, kad čia – Europa, ne JAV, čia vertybės nekinta su valiutos kursu.
Pagalvokite, jaunas žmogus visose žiniasklaidos priemonėse mato turtingiausią žmogų pasaulyje, ne tik maskatuojantį benzininiu pjūklu, šaukiantį žodį „pjūklas“. Jis mato turtingą ir sėkmingą žmogų, kuris džiaugsmą reiškia nacistiniu pasisveikinimu, o toliau stovi prie JAV prezidento tarsi ranka – ar dešinioji, ar marionetę valdančioji, nesvarbu.
Mums praktikuojant komiškumą, gaunu žinią, kad už vandenyno kitas komikas turi visai nejuokingai sėdėti tarp balvonų, kurie mėgina išsityčioti iš jo, jo šalies ir demokratinių vertybių apskritai.
Ateina penktadienis. Praktikuodami visišką kūrybos laisvę, rodome spektaklį, kurio net atskiros dalys yra neįmanomos bet kokio nedemokratinio režimo kontekste. Dainuojame labai juokingas dainas apie dažniausias lytines problemas. Mums praktikuojant komiškumą, gaunu žinią, kad už vandenyno kitas komikas turi visai nejuokingai sėdėti tarp balvonų, kurie mėgina išsityčioti iš jo, jo šalies ir demokratinių vertybių apskritai.
Kol vieni komikai turi teisę rodyti komedijas, kiti turi už šias teises kovoti sėdėdami ovaliame-ovaliajame-ovaliniame-pačiame-svarbiausiame-kabinete, kur BBQ kultūros atstovai, tikri kunigaikščiai myškinai, nuo 9-os klasės praleidę visas brendimo stadijas, grūmoja pirštu.
Kiek reikia drąsos, kad pasakytum aukai: „Kaip tu drįsti?“ Kiek reikia patriotizmo, kad primintum užpultos valstybės vadovui: „Tavo padėtis pavojinga“? Kiek reikia mylėti save, kad neleistum kitam jokiais žodžiais atsakyti į tavo grasinimus, o kiekvieną sakinį kartotum po kelis kartus? Jei esate bent kartą gavę balso žinutę, kuri buvo ilgesnė už minutę, tada tikrai esate pagalvoję apie žodžio „dialogas“ tikrąją prasmę.
Grįžtant prie jaunuolių: kokią įtaką gali turėti jaunam, įgaliam, baltam ir jokiai mažumai nepriklausančiam vaikinui Ovalusis kabinetas, jame juodai apsirengęs turtingiausias žmogus pasaulyje, greta oranžiniu vizažu apsidengęs prezidentas, kuriam nė motais kaltinimai 26 moterų prievartavimu ir priekabiavimu?
Jei kas nesuprato mano pasakymo apie kunigaikščius myškinus, tai paaiškinu aiškiai, nes šie laikai yra labai nedviprasmiški. Tai ištrauka iš rusiško romano pavadinimu „Idiotas“. Tas pats autorius kitame savo romane yra rašęs: „Jei Dievo nėra, tai viskas galima.“ Taip literatūriškai, su fetišistine meile rusų kultūrai, kurią praktikuoja dabar JAV vadovybė, apibūdinčiau penktadienio įspūdžius, kai visoms žiniasklaidos priemonėms Vakarų pasaulyje paleido vidurius.
P. Lynchas rašo: „<...> pranašas gieda ne apie pasaulio pabaigą, bet apie tai, kas padaryta, kas bus padaryta ir kas daroma vieniems, bet ne kitiems, kad pasaulis visada vis baigiasi – ir baigiasi vienoje vietoje, bet ne kitoje, ir kad pasaulio pabaiga visada yra vietinės reikšmės įvykis, jis ateina į tavo šalį, aplanko tavo miestą, pabeldžia į tavo namo duris ir kitiems tampa vien blausiu įspėjimu, trumpu žinių reportažu, įvykių aidu, įėjusiu į tautosaką <...>.“
Skaitant imi galvoti apie visus whataboutismus, kilusius po plataus masto invazijos į Ukrainą. Kai žmonėms labiau rūpėjo „O kodėl tada taip nepalaikei“ nei reali pagalba. Tokia empatijos raumens atrofija. Tą patį pajutome penktadienį, kai jokios diskriminacijos nepatyrę vyrukai pradėjo diktuoti, kaip reikia teisingai elgtis ir, visgi nepavyks išvengti to šlykštaus momento, rengtis. Ir dėkoti. Teko viename tarptautiniame festivalyje klausyti amerikiečių pagyrų komunizmo lygybei. Tada nusprendėme netylėti ir papasakoti tiesą. Mankštinti empatijos raumenį.
To paties ir norisi palinkėti visiems, kurie bent kiek jaučiasi atstovaujantys kultūrai. Mes tiesioginės įtakos politiniams sprendimams šią akimirką neturime ir tas jausmas plėšo. Bet yra kitas pavojus, čia pat, mūsuose, kuriam užkirsti kelią galime pasisakymais, sustabdymais, išsišokimais, teigimais, neigimais ir gal netgi menu.
Tai žmonių, kurie pajuto, kad „pagaliau“ gali kalbėti prieš tą bjaurią woke kultūrą, atsigavimas ir įgalinimas. Kurie jaučia, kad įgalinant bet ką, kas ne baltaodis įgalus hetero- vyriškas vyras yra pavojus jiems. Kurie netgi galvoja, kad tam tikros tautos turi tas pačias savybes ir nevisavertes teises egzistuoti.
Ne, mes toliau mankštiname empatijos raumenį ir nors nemalonu, nors raumuo plėsdamasis skauda, bet kaip, vyreli, atrodysi, jei nustosi pumpuoti dabar?
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
