Literatūrologas Vytautas Bikulčius LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria Michelio Houellebecqo romaną „Sunaikinti“ ir Mathiaso Énard’o kūrinį „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“.
Pagaliau galima pasidžiaugti, kad paskutinis ir storiausias (!) prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanas „Sunaikinti“, išleistas 2022m., pasirodė ir lietuvių kalba (iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, leidykla „Kitos knygos“).
Šiandien Michelis Houellebecqas yra vadinamas prancūzų literatūros enfant terrible, nes jis savo kūriniuose kartais gan akiplėšiška forma, nepaisydamas jokių konvencijų, atskleidžia ne tik Prancūzijos visuomenės, bet ir apskritai Vakarų civilizacijos dviveidiškumą.
Pačioje romano pradžioje jautiesi patekęs į trilerio puslapius, kai kažkokia teroristų grupelė parodo vaizdo juostą, kur rodoma, kaip nukertama galva ekonomikos ministrui Briuno Žiužui, vėliau griebiasi kitų nusikaltimų. Tačiau visas šitas reikalas praktiškai nueina į antrą planą ir visai išnyksta. Prieš trejus metus šitai galėjo atrodyti kaip žaidimas, tačiau šiandienos chaoso fone visa tai įgyja kitą reikšmę.
Ekonomikos ministras čia nėra paminėtas atsitiktinai. Išaiškėja, kad romano veiksmas prasideda 2026 metų pabaigoje, nes Prancūzija ima rengtis prezidento rinkimams, kurie įvyks 2027 m. Šitaip rašytojas mus perkelia į distopijos pasaulį.
O ministras Briuno Žiužas, kadangi dabartinis prezidentas jau baigia antrąją kadenciją, o trečią kartą būti išrinktam neleidžia šalies konstitucija, galėtų būti vienas iš pretendentų į šį postą ne tik tam, kad įveiktų Marine’os Le Pen partijos – Nacionalinio sambūrio atstovą, bet ir todėl, kad dabartinis prezidentas galėtų per jį daryti įtaką šaliai, o 2032 metais vėl grįžti į prezidento postą. Galime tik spėlioti, ar dabartinis prezidentas yra Emmanuelis Macronas, nes romane jo pavardė nėra nė karto paminėta. Tačiau svarstymai apie prezidento veiklą, šalies politinę situaciją rodo, kad mes galime kalbėti apie politinį romaną.
Michelis Houellebecqas yra vadinamas prancūzų literatūros enfant terrible.
Netrukus romanas nuo politinių realijų pereina į kitą – šeimos istorijos – plotmę, kadangi visas dėmesys yra sutelkiamas į minėto ministro patarėją Polį Rezoną, kuris ir tampa kūrinio protagonistu.
47-erių metų finansų inspektorius Polis pripažįsta, kad jo šeima jau seniai ỹra, nes žmona Priudansa jau dešimt metų negyvena su juo lytinio gyvenimo. Netgi bute jie abu gyvena skirtinguose kambariuose ir susitinka jame tarsi atsitiktinai. Tačiau netrukus įvykiai pasisuka netikėta linkme, nes 77 metų Polio tėvas Eduaras patiria insultą. Ši liga, rodos, turėtų sutelkti šeimą, nes į ligoninę lekia Polis, iš Araso miesto atskuba jo sesuo Sesilė su vyru, jaunesnysis brolis Oreljenas. Tačiau nutinka priešingai, kaip tik atsiskleidžia gana trapūs santykiai, siejantys šios šeimos narius.
Pats Polis po septynerių metų pertraukos pasimato su Sesile, kuri išlieka dievobaiminga katalikė, šios vyras Ervė, nors ir notaras, bet jau seniai bedarbis. Per rinkimus jie abu balsuoja už Marine՚ą Le Pen. Dar didesnė distancija išlieka tarp Polio ir Oreljeno, kuris gimė žymiai vėliau už jį. Šeimyninis gyvenimas meno kūrinių restauratoriui Oreljenui irgi nenusisekė ir jis ruošiasi skirtis su žmona žurnaliste Endi, kuri tik ir ieško galimybių sukelti skandalą. Motyvuodama tuo, kad dėl vyro kaltės negalinti susilaukti vaikų, pasinaudoja donoro paslaugomis ir pagimdo juodaodį kūdikį, norėdama įrodyti, kad ji yra nepriklausoma, antikonformistė, antirasistė.
Vaizduodamas Endi, rašytojas papeikia ir savotiškai keršija žurnalistams, kurių didžiausia bėda, jo manymu, yra ta, kad jie savo straipsniuose tik ieško sensacijų, neįsigilina į aprašomą reiškinį ir apie viską kalba aptakiai ir apytikriai. Šeimos istorija leidžia autoriui atskleisti jam rūpimas temas, visų pirma, senstančio žmogaus likimą, prastą slaugos namų būklę ir eutanazijos problemą, nes dėl prastos priežiūros vaikai nusprendžia tėvą pargabenti į namus.
Autorius yra įsitikinęs, kad panašiai kaip nyksta daiktai, miršta žmonės, žūsta ir civilizacijos. Briuno įsitikinimu, tik technologijų pažanga keičia pasaulio raidą. Tuo tarpu Vakarų civilizacija jau yra išsekusi, atgyvenusi jai skirtą laiką, įžengusi į nuopuolio stadiją.
Romane rašytojas sprendžia begalę įvairiausių klausimų: jam rūpi politika ir etika, mokslo pažanga ir humanizmo regresas, demografija ir skurdas, pramonės raida ir ekologija, sutuoktinių gyvenimas ir tėvystė, socialiniai judėjimai ir religinės sektos.
„Sunaikinti“ – tai ambicingas ir daugiaplanis romanas, visa istorija tiesiog įtraukia skaitytoją, o rašytojo norui įžvelgti ne tik į Prancūzijos, bet ir žmonijos ateitį, negali likti abejingas.
Lietuvių skaitytojai gali pratęsti pažintį su prancūzų rašytoju Mathiasu Énard’u, pažįstamu iš jo kūrinių „Kompasas“ ir „Vagių gatvė“, nes leidykla „Baltos lankos“ ką tik išleido romaną „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė).
Nors romano autorius tiksliai datuoja ir tikroviškai aprašo tą istorinį faktą, kad 1506 m. sultonas Bajazitas II pakviečia skulptorių Mikelandželą į Konstantinopolį, kad tas suprojektuotų tiltą per Aukso Ragą, tačiau iš tikrųjų čia susiduriame su autoriaus išmone arba vadinamąja alternatyvia istorija, kai nagrinėjama tokio įvykio galimybė istorijos veikale ar romane, nes niekas nėra užfiksavęs to fakto, kad garsusis menininkas būtų gavęs šį pasiūlymą.
Rašytojui, sumaniusiam pavaizduoti, kaip Florencijos skulptorius Mikelandželas patenka į Turkiją, susiduria su realiomis asmenybėmis ir imasi darbo, atsirado galimybė nutiesti ir savuosius tiltus.
Pirmiausia jis tiesia tiltą tarp dviejų – Vakarų ir Rytų – pasaulių. Skulptorius, patekęs į Konstantinopolį, susiduria su visiškai kitu pasauliu, kitonišku gyvenimo ritmu, kitomis spalvomis, nežinomais prieskonių kvapais, muzikos ir šokio svaiguliu. Neatsitiktinai menininko vėliau tapytos Siksto koplyčios Adomas įgis ir Stambule jo turėto pagalbininko Mesihio bruožų.
Tačiau labiausiai stebina, kad tarp šių pasaulių yra ir panašių bruožų, kurie pirmiausia susiję su žmonėmis. Juk skulptorius iškeliauja į Osmanų pasaulį tik todėl, kad su juo laiku už antkapį neatsiskaito popiežius Julijus II. Tačiau netrukus jis įsitikina, kad ir sultonas Bajazitas II elgiasi su juo panašiai. Vadinasi, ir vienur, ir kitur į menininką žiūrima atsainiai, nes jis nepriklauso galingųjų pasauliui. Kitaip tariant, skulptorius sielvartauja ir kankinasi dėl to, jog niekaip nenusipelno tikrojo įvertinimo. Jo talentas, atkaklaus darbo metai nesuteikė jo geidžiamo pripažinimo. Dar skaudžiau jam matyti, kad jis yra tapęs sultono rūmų manipuliacijų ir intrigų auka. Neatsitiktinai jis palygina Konstantinopolį su saldžiu kalėjimu.
Romano autorius taip pat tiesia tiltą tarp žmogaus ir menininko, nes vaizduodamas Mikelandželą kaip be galo talentingą, jis parodo, kad jame slypi pačiam kūrėjui nesuvokiamos tamsios bedugnės, kurių paslaptys jam atsiveria tik kūrybos nutviekstose prošvaistėse. Nepasižymintis išskirtine išvaizda, jis bando kompensuoti šį trūkumą grožio paieškomis, kurios atsiskleidžia jo eilėse, piešiniuose, freskose ir skulptūrose. O matydamas pasaulio dvilypumą, jis sugeba išlikti savimi, pasiduodamas tik geismo ir meilės kerams ir pripažindamas, kad nieko nėra, išskyrus tik kančią. O iš jos atsiradusią kūrybą vertins įpėdiniai, kurie tikriausiai jai suteiks kitas prasmes...
Ir vienur, ir kitur į menininką žiūrima atsainiai, nes jis nepriklauso galingųjų pasauliui.
Trumpas, bet įspūdingas romanas, priverčiantis skaitytojus patikėti, kad Mikelandželas galėjo apsilankyti Konstantinopolyje, nors istorija tokios jo viešnagės ir neužfiksavo. Kas drįstų paprieštarauti, kad kartais išgalvoti dalykai gali pranokti tikrovę?
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
