Rašytojas, teatro ir kino režisierius, bardas, politiko Vytauto Landsbergio sūnus Vytautas V. Landsbergis dalijasi pokalbiu su tėčiu, profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Specialiai LRT.lt skaitytojams – naujametinis sūnaus ir tėčio pokalbis apie reikmę ir valią gintis. Pokalbį klausimu pradeda Vytautas V. Landsbergis.
– Reikmė gintis, ruoštis Lietuvos gynybai – ar pakankamai darome ta linkme? Kas darytina geriau, labiau?
– Kaip ta reikmė atsiranda? Ir ar ji atsiranda iš viso, ar formuojasi? Kartais gali būti reikmė tiesiog susitelkti prieš kitą valstybę, kuri kelia grėsmę. Tada didelių problemų nėra – viskas sukoncentruota į vieną tašką, kaip Pirmosios Respublikos laikais prieš Lenkiją. Nes tada buvo užgrobtas mūsų Vilnius ir visos mintys buvo nukreiptos į tai, kad mes sostinę atgausim.
Paskui formavosi ir kitokios slinktys – arba pasidavimas sovietinei okupacijai ir išsigimimas, arba rezistencija. Rezistencija irgi vienos krypties vektorius, kuris padeda, veikdamas įvairiais kanalais: ar tai būtų pasipriešinimas su paslėptu šautuvėliu, laukiant progos išsilaisvinti, ar pasipriešinimas mintyse – nepriklausomybė galvose, pokštai, anekdotai, pasakojimai, prisiminimai. Tremtinių pasakojimai ir vėliau tremtinių literatūra. Na, ir oficialioji literatūra, kartais tyliai ieškanti, kur čia irgi tarti žodį pasipriešinimo kryptimi.
– Tu kalbi apie būtąjį laiką ar apie dabar?
– Apie būtąjį. Apie praeitį, apie mūsų patirtis. Dabar mes neturim aiškaus pasipriešinimo vektoriaus. Yra balsų, mums aktyviai siūlančių antieuropinį vektorių, bet iki tokio išprotėjimo, regis, dar neužsikabinome. Betgi nėra ir proeuropinio, antisovietinio vektoriaus. Antisovietinis yra išplautas. „Ne taip blogai buvo.“ Ir nekultivuojama tema, kad iš tikrųjų ten buvo labai blogai. Mes buvom pasmerkti išsigimimui. Per dešimt, per dvidešimt ar per penkiasdešimt metų.
„Dabar mes neturim aiškaus pasipriešinimo vektoriaus.“
– Gerai, tuomet paklausiu bravūriškai. Ar reikalinga Lietuvoj propagandos ministerija?
– Propagandos – kuriuo tikslu? Kieno naudai?
– Lietuvos naudai.
– O kas yra Lietuvos nauda? Ar Lietuva nori išlikti?
– Taip.
– O, tada pradedam susikalbėt. Bet aš nesu visai tikras, ar Lietuva nori išlikti. Ar Lietuva tokia, kokia yra dabar, tik sutinka dar truputėlį pabūti. O paskui – žiūrim pagal aplinkybes. O jei pagal aplinkybes, tai reiškia, kad valios kaip nors išties būti nėra. Tik laukiam aplinkybių. Taip, kaip seniau būdavo – ko nors laukiama. Kas nors ateis ir pasakys, kaip reikia gyventi.
Jei tu lygini Pirmosios Respublikos laikotarpį arba rezistenciją sovietų okupacijai, tai buvo aišku, ko reikia laukti, kam rengtis. Ir net vokiečių okupacijos laikotarpis, nors ir trumpas, buvo išnaudotas pasirengti tam, kas ištiks arba vienu, arba kitu atveju. Arba Lietuva turės galimybę tarti žodį per kokį nors sukilimą, Plechavičiaus armiją ar Vietinę rinktinę. Ir jei aplink bus sumaištis, Lietuva atsistos ir pasakys: „Aš esu, čia mano šautuvėlis. Aš atsistosiu ir stovėsiu.“ Net vokietmečiu būta tokio nusistatymo. Arba, žinoma, buvo ir kitas požiūris – išlaukti, kas paims viršų, o po to jau nusibaiginėti lėtai vienaip ar kitaip. Gal dar spurdant.
Vis tiek būta vilties, kad laimės Vakarų sąjungininkai, nors nežinia, kaip ir kada. Bet tai yra pavojinga mąstymo kryptis – laukti, kad kažkas turi laimėt, ir tada jau mums bus gerai. O mes patys tik laukiam.
– Gerai, o dabar – naujametinis Tavo palinkėjimas. Ko linkėtum Lietuvai šia prasme – strateginio pasirengimo gintis ir būti?
– Pirmas klausimas, nuo kurio mes pradėjom: ar Lietuva nori išlikti? O išlikti reiškia – būti su savo stipria, individualia kokybe. Dėl ko apskritai verta būti tautai ir valstybei, ne tik gyventojų skaičiui.
– Bet jei atsiranda žmonių nusivylimas, pasyvumas ir jiems neįdomu, ar įmanoma juos pažadint? Ar jau prarastas laikas? Kažką pražiopsojom?
– Kudirka atėjo žadinti. Laikas dabar gali atrodyti prarastas. Reikėjo tą pavojų įžvelgti anksčiau. Tuo metu, kai mes džiaugėmės, kad turime apsaugotą nepriklausomybę, ir toliau jau – „viskas savaime aišku, su tuo kaimynu agresorium visi klausimai išspręsti, o toliau jau draugas gyvenimas pats padės mums viską pasitvarkyti“. O draugas gyvenimas ateina su labai plėšriais godumo nasrais, ir tai buvo neįžvelgta arba ignoruota kaip nesvarbus dalykas.
Lyg ir paliko mus gyventi, neužmušinėjo – „viskas išspręsta“. O toliau – motina gamta, močiutė istorija padės čia mums kaip nors dar truputį praplaukti.
– Kažkaip noriu pagyventi vilties zonoj. Ką galima būtų daryti? Gal dar galima? Vis tiek dar turime trejus–ketverius metus. Prognozuojama, kad tiek laiko mūsų galimai dar nepuls Rusija. Jiems reikės atsigauti, susikaupti iš naujo. Ką galima būtų per tą laiką nuveikt?
– Sugalvot, ar mes turim tikslą.
„Pavojinga mąstymo kryptis – laukti, kad kažkas turi laimėt, ir tada jau mums bus gerai. O mes patys tik laukiam.“
– Gerai, jeigu sugalvojam: tikslas yra – kad Lietuva liktų nepriklausoma valstybė. Tai ką daryt?
– Kokia nepriklausoma valstybė? Kiekvienas gudrutis iš už kiekvieno kampo pasakys, kad negali būt nepriklausoma valstybė. Vis tiek ji priklauso nuo kažko – tai nuo turtingesnio, tai nuo stipresnio, tai nuo baisesnio... Ji nėra ruošiama būti savim, bet kuriuo atveju, net jeigu yra baisesnis ir turtingesnis. Ir galingesnis kariškai. Tokios mat sąlygos, tokia motina gamta. Ji nulems.
– Gerai, bet nejaugi nėra jokio mygtuko, metodo ar sverto, kad keistumėm mąstymą? Jei atsirastų sąmoningų žmonių grupė, inteligentų, populiarių dainininkų ar visuomenės veikėjų – tarkim, jakilaičių, tapinų – kurie nutartų, kad „ne, taip negerai, keičiam kažką; juk mes irgi turime visuomenės pasitikėjimą ir siūlome elgtis kitaip“. Kaip kitaip?
– Kitaip, tai reikštų, kad mes norime tokios ir tokios Lietuvos, kuri po dešimties ir po dvidešimties metų bus štai tokia. Bet dabar mes neturim jokios programos, bent man taip atrodo. Mūsų programa yra iki pirmadienio. Dabar mums leidžia būti, ir už tai ačiū Lietuvos angelui sargui.
– Ir Ukrainai.
– Kol kas Ukrainai, taip. Bet dabar jau iš pačios Lietuvos ateina Ukrainos priešas, ją niekinantis ir parduodantis. Tai reiškia – parduodantis ir save.
– Ir ką daryt su tuo priešu, jeigu jis populiarus? Kaip Orbanas ar Fico?
– Na, pirmiausia reikia su tuo nesutikti, kad jis būtų populiarus. Ir pasiaiškinti, o kodėl jis populiarus? Todėl, kad kažkas kažkam pasakė, kad taip bus pigiau, paprasčiau. Parduot Ukrainą yra pigiau, nei ją ginti. O mes norim popigiai. Tai taip ir nuvažiuosim – popigiai. Už nieką.
– Betgi Lietuvoje buvo sėkmingos demonstracijos, palaikančios Baltarusiją, A. Tapino organizuotos. Buvo E. Jakilaičio ir kitų akcijos Ukrainai remti, kur surinko milijonus eurų ir žmonės tikrai nėra abejingi. Kokia akcija galėtų sustiprinti žmonių patriotiškas valias – norėti gintis?
– Reikia tai tęsti. Tęsti savo norą būti europietiška valstybe, o ne putiniška. Ir jeigu net nuo Europos atkrenta vienas kitas parazituojantis gabalas, tai tegu jis atkrenta, o mes vis tiek laikomės ir stengiamės palaikyti dar gyvą Europą. Jeigu taip yra. Kartais E. Macronas kažką ten apie Europą pašneka, nežinau, kas dar galėtų. Na, skandinavai dar nori būt Europa, britai nori būt Europa.
„Parduot Ukrainą yra pigiau, nei ją ginti. O mes norim popigiai.“
Dar tam tikrų rezervų yra, kurie nenori visiškai išnykti kaip tapatybės vienetai. Tai ar mes norim būti Europa ir po dešimties metų? Ir tada turim jau dabar stovėti visai aiškiame fronte. Orbanas tegu eina pamažu į savo puvėsių peklą, jei sutiko parduoti Vengriją su visa jos garbinga istorija.
– Bet ir Lietuva gali būti lygiai taip pat negarbingai parduota.
– Gali būt, jeigu taip pigiau. Jei kitaip – gali būt nuostolių, galim netekti gyvybių, netekti pelnų.
– Neseniai man pasakojai apie du garsius, populiarius tarpukario Lietuvos menininkus, kurie sugalvojo, kaip pakelti žmones krašto gynybai.
– Taip, tai buvo didelio masto reiškinys, kai aukštoji, tautoje ryškiai matoma inteligentija užėmė aiškią, vienareikšmę poziciją. Tai buvo Kipras Petrauskas, ir, berods, Stasys Šimkus. Jie pasirūpino savanorių uniformas, apsivilko jomis, pasiėmė šautuvus ir išėjo pasivaikščiot į Laisvės alėją. Ir žmonėms buvo viskas aišku. Jeigu Kipras Petrauskas eina su šautuvu už Lietuvą, tai ir visi eina kartu.
– Gerai, išverskim į šių dienų kalbą. Kas galėtų nūdienoje būti Kipru Petrausku Lietuvoj? Ar yra toks žmogus?
– Vienas kitas kukliai pamėgina pasireikšti iš estradinio pašalio. Iš tų populiarių vadinamųjų žvaigždžių. Na, gal koks nors Marijonas Mikutavičius ir patemptų tokią misiją? O gal ir ne, tam daug parako reikia. Vesti tautą, kaip a.a. V. Kernagis. Jis vestų. Kur yra Kernagis?
– Jo, Kernagis gerai būtų. Ir, baigiant, man rūpi dar viena svarbi tema – susitelkimas. Kaip Tau atrodo, ar bėdos atveju būtume tokie pat susitelkę, kaip sausio 13-ąją? Jei, tarkim, prezidentas ar vyriausybės vadovas pakviestų.
– Atsimenu, kad esu sakęs tautiečiams, kai grįžo į valdžią A. Brazauskas ir buvo gana didelis nepasitikėjimas komunistais ir pačiu Brazausku. Buvo baiminamasi, kad gali parduoti, sukiš atgal į Rusiją ir viskas. Bet tokia perspektyva iš tiesų nebuvo labai deklaruota, A. Brazauskas nebenorėjo tiesiai pulti į Rusijos glėbį. Tada aš esu sakęs, viešai sakiau: „Broliai patriotai, Lietuvą ginsim, ir jeigu prezidentas pakvies ginti, tai aš stovėsiu greta jo.“
– Toks gal ir būtų geriausias naujametinis palinkėjimas, kad telktumėmės, kol dar nesame užpulti, nes tokio pavojaus yra. Ir prezidentas čia turėtų rodyti rimtą telkiančios asmenybės pavyzdį. Praeitais metais šios savybės jam stiprokai stigo.
– Patarčiau, kad nepristigtų.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
