Šiemet dėl įvairių priežasčių pamačiau mažiau filmų, nei įprasta, todėl vargu ar metų geriausiųjų sąraše išties galėčiau pretenduoti į objektyvumą. Tuo geriau. Ramia širdimi dalijuosi tais, kurie iš tiesų labiausiai patiko būtent man. O kad užkliuvę už nepažįstamo pavadinimo nenusimintumėte kažką praleidę, skubu nuraminti: visus juos iki šiol įmanoma legaliai pasižiūrėti Lietuvoje. Galite nedėkoti.
Iki pat Naujųjų kasdien apžvelgiame įsimintiniausius, populiariausius, daugiausia skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų dėmesio sulaukusius įrašus, tekstus, laidas, epizodus, aptariame ir rekomenduojame programų ir laidų autoriams didžiausią įspūdį palikusius 2024 metų kūrinius. Taigi, kas yra Metų geriausieji?
1. „Varžovai“, rež. Luca Guadagnino
Naujausias Lucos Guadagnino filmas prasideda ir baigiasi teniso korte. Jame susitinka buvę geriausi draugai, dabar seniai nebendraujančiais varžovais tapę Artas ir Patrikas. Kol jie mainosi smūgiais į kamuoliuką, režisierius rodo mums įmantriai suraizgytą jų draugystės pabaigos istoriją. Priežastis sena kaip pasaulis – lygiai graži, talentinga ir ambicinga mergina.
„Varžovus“ galima pradėti žiūrėti ir dėl Zendayos, bet tik tam, kad ilgainiui suprastum, jog pagrindinės filmo žvaigždės visgi yra Mike`as Faistas ir Joshas O`Connoras. Prisiekiu, niekad negalvojau, kad dviejų jaunuolių aistringa konkurencija gali sukelti man tiek jausmų. Velnias žino, kur čia šuo pakastas. Galbūt kalta ritmingai pulsuojanti Trento Reznoro muzika, o gal neprilygstama charizmatiškų aktorių chemija. Pagaliau tai nėra labai jau svarbu. Galiu tik pakartoti pažadą, kuri gegužę suformulavau recenzijoje: filmo peržiūros metu kraujospūdis turėtų kilti abiejų lyčių žiūrovams.
2. „Interesų zona“, rež. Jonathan Glazer
„Interesų zona“ negalėjo pasirodyti tinkamesniu laiku. Europą vėl užklojus karo žiaurumų šešėliui, istorija apie SS pareigūną Rudolfą Hoessą, įsirengusį savo idiliškus biurgeriškus šeimos namus prie pat Aušvico koncentracijos stovyklos sienos, yra kaip reta aktuali. Tačiau režisierius Jonathanas Glazeris nepasitenkina vien tik politinio prisitaikėliškumo pasekmių iliustracija, kuri išsitelktų „blogio banalumo“ sampratoje. Tokių kino istorijoje jau būta, ir ne viena. Kaip tik atvirkščiai, rodo jis ženkliai mažiau, nei potencialiai galėtų leisti jo pasirinktas objektas, vietoj to pasirinkdamas vaizduoti savo anti-herojų kasdienybę iš šaltos, pabrėžtinai formalizuotos distancijos.
Paradoksaliai, toks sprendimas padaro „Interesų zoną“ tik emociškai paveikesnę. Savanoriškai akli už savo namų kiemo vykstantiems žiaurumams, kurti kankinamų ir žudomų kalinių klyksmams ir maldoms, užliūliuoti Fiurerio pažadų ir praradę atspindžius, Jonathano Glazero stebimi R. Hoesso šeimos nariai nėra „banalūs“ karo nusikaltėliai. Jie yra monstrai, tuo siaubingesni, kuo labiau išoriškai neatskiriami nuo paprastų žmonių.
3. „Furioza: pašėlusio Makso saga“, rež. George Miller
2015-ais režisierius George’as Milleris grįžo į 8 dešimtmetyje paties sukurtą postapokaliptinės Australijos kraštovaizdį ir sukūrė kol kas geriausią 21-ojo amžiaus filmą pavadinimu „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“. Praėjus devyneriems metams jis ryžtasi papasakoti jame vaizduotų įvykių priešistorę.
Žiūrint filmą „Furioza: pašėlusio Makso saga“, sunkiausia patikėti, kad George’ui Milleriui šiuo metu 79-eri. Tiesa, jam nepavyksta atkartoti kvapą gniaužiančio ankstesnio filmo ritmo, tačiau, regis, jis puikiai suprato šios užduoties bergždumą ir apdairiai net neketino kartotis. „Furioza“ drąsiai keičia formą ir intonaciją, pasipildo gausesniais dialogais ir naujais personažais, taip pat apskritai atsisako ikoniškojo Pašėlusio Makso personažo. Tačiau nepaisant visko išlieka ištikima dešimtmečius skaičiuojančios franšizės mitologijai ir darsyk įrodo, jog veiksmo filmų lauke australų režisieriui veteranui vis dar nėra lygių.
4. „Malonės rūšys“, rež. Yorgos Lanthimos
Dėl pasikoregavusių išleidimo tvarkaraščių Lietuvoje 2024-aisiais pasirodė net du graikų keistosios bangos vėliavnešio Yorgo Lanthimoso filmai. Tuo geriau mums: režisieriaus gerbėjai galėjo vos per pusmetį įvertinti visą jo talento diapazoną. Jei „Prasti reikalai“ tęsė jo komercinio autorinio kino kūrimo trajektoriją, „Malonės rūšys“ priminė, kad jis vis dar puikiai geba imtis radikalių eksperimentų.
Naujausiame filme Y. Lanthimosas pasitelkia kone visas ankstyvuoju karjeros laikotarpiu atrastas raiškos priemones, tačiau jungia jas į stebėtinai lengvą, nepretenzingą, beveik pramoginę visumą. Sakyčiau, kaip tik šis netikėtas lengvumas ir yra pagrindinis kūrinio privalumas. „Malonės rūšys“ yra sudėtingai suręsta mįslė, įmantri, sunkiai įkandama dėlionė. Tačiau nesant norui žiūrovui nėra absoliučiai jokio reikalo ją spręsti. Galima tiesiog atsipalaiduoti ir atsiduoti filmo istorijų absurdui. Visai kaip gyvenime.
5. „Praeities šešėlis“, rež. Todd Haynes
Verčiant pažodžiui, naujausias Toddo Haynes`o filmas vadinasi „Gegužė gruodis“. Tai angliška idioma, reiškianti santykius, kuriuose vienas asmuo yra jaunas (taigi priklauso pavasarinei gegužei), o kitas – žiemiškai vyresnis. Būtent tokia amžiaus asimetrija būdinga jo pagrindiniams veikėjams Džo ir Greisei. Laimingai susituokę ir turintys vaikų, jie susipažino ir įsimylėjo vienas kitą prieš 20 metų, kai Greisei buvo 36-eri, o Džo – vos 13. Tuomet jų uždrausta meilė virto milžinišku skandalu, dabar Holivude ją žada paversti filmu. Kai jų namuose pradeda lankytis Greisę turinti suvaidinti aktorė Elizabetė, sutuoktiniams tenka iš naujo įvertinti kadaise priimtus sprendimus bei jų pasekmes.
Yra tikras nesusipratimas ir milžiniška neteisybė, kad 2023-iaisiais Kanų festivalyje Toddo Haynes`o „Praeities šešėlis“ nepelnė nė vieno apdovanojimo. Pagrindinis festivalio konkursas tąmet buvo ypač stiprus, o formaliai pagerbti kiekvieną jame pristatytą išskirtinį filmą buvo paprasčiausiai neįmanoma. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad šis filmas buvo silpnesnis nei kiti. Lyginant su kitais pretendentais, jį galima pavadinti nebent pernelyg linksmu ir ironišku, tačiau, mano akimis, ir tai yra veikiau privalumai. Pabrėžtinai stilizuotas, išdidžiai intelektualus, bet sykiu lengvas ir trykštantis ironišku sąmoju, tai filmas, kuris vien tik dėl fantastiško Julianne`os Moore ir Natalie Portman dueto nusipelno daug daugiau dėmesio, nei kol kas yra gavęs.
6. „Naktis su žudiku“, rež. J.T. Mollner
Visame pasaulyje tapo geru tonu nepasakoti „Nakties su žudiku“ siužeto, ir ne veltui. Net lietuviškas filmo pavadinimas, nors ir neišduoda jokių esminių filmo paslapčių, vis tiek neišvengiamai kreipia žiūrovo interpretacinį žvilgsnį tam tikra linkme. Tuo tarpu būtent žaidimas su lūkesčiais ir yra pagrindinė filmo intriga, jo sumanymo šerdis ir keliamų problemų esmė.
Šiuo požiūriu „Naktis su žudiku“ yra moderni „Rašiomono“ versija, kurioje į tuos pačius įvykius, vis papildant juos naujomis detalėmis, atsiveria vis kitokia perspektyva. Skirtumas tik tas, kad šiuo atveju filmo turinį apsprendžia ne viduramžių Japonijos kultūra ir politika, bet 7-ojo dešimtmečio JAV eksploatacinių filmų tradicija. Trumpai tariant, tikėtis reikėtų ne tik išradingai papasakotos (bei socialiai aktualios!) istorijos, bet ir dosniai laistomo kraujo.
7. „Meilė, melas, kraujas“, rež. Rose Glass
Sprendžiant iš to, kad lietuviškai apie šį filmą neparašyta nė vienos recenzijos, jo premjerą Lietuvoje užgožė rugsėjį intensyviai startavęs kino ir kitų kultūros renginių sezonas. O gaila, režisierė Rose Glass jau savo debiutiniu filmu „Šventoji Mod“ (irgi, tarp kitko, rodytu Lietuvoje) demonstravo neeilinį talentą, tačiau vargu ar kas nors po jo tikėjosi kažko panašaus į „Meilę, melą, kraują“.
Filmas prasideda kaip eilinė nepriklausoma amerikiečių socialine drama, tačiau greitai pasuka visai netikėta linkme. Jo genetiniame kode kažkokiu būdu dera Nicolo Windingo Refno ultrasmurtinių neon-noir`ų estetika, Davido Lyncho „Los Andželo trilogijos“ labirintai ir net sumaniai adaptuota JAV komiksų kultūra. Tačiau visa tai jokiu būdu neužgožia absoliučiai autentiško pradedančios režisierės balso. Tai nereiškia, kad filme jai pavyksta viskas, ko imasi. Tačiau mažiau pasisekusias vietas su kaupu atperka sumanymo originalumas ir drąsa nesilaikyti šimtąkart išvaikščiotų takelių.
8. „Substancija“, rež. Coralie Fargeat
„Substancija“ jau šimtąkart buvo pakrikštyta bjauriausiu ir originaliausiu metų siaubo filmu. Šiaip jau, būčiau linkęs su tuo nesutikti. Bergždžias pastangas apgauti senatvę jau prieš kelis dešimtmečius kritikavo Robertas Zemeckis filme „Mirtis jai tinka“, o žiūrovų skrandžių jautrumą vis dar efektyviausia tikrinti tokiais Davido Cronenbergo filmais kaip „Musė“ arba „Videodromas“.
Visgi, be „Substancijos“ geriausiųjų metų sąrašas tikrai nebūtų pilnas. Mano paminėtų ir daugelio kitų įkvėpimo šaltinių filmo režisierė net nemėgina slėpti; atvirkščiai – su pasididžiavimu demonstruoja kiekvieną jų, o paskui meistriškai keičia, karpo ir pritaiko pagal savo asmeninius kūrybinius poreikius. „Substancija“ galiausiai virsta savotišku kultūriniu kentauru, bet filmo kelionė šios transformacijos link, kaip ir jo pagrindinės personažės arka, netrunka užhipnotizuoti ir prikaustyti prie ekrano.
9. „Eretikas“, rež. Scott Beck, Bryan Woods
Apie „Eretiką“ viso pasaulio kino kritikai pradėjo šnekėti iškart po filmo premjeros Toronto kino festivalyje. Beveik išimtinai su romantinėmis komedijomis asociacijas keliantis Hugh Grantas čia buvo pasirinktas vaidinti žudiką maniaką. Vaizduotę audrino jau vien tai, o čia dar pasirodė, kad vaidmenį jis atliko tiesiog puikiai, su visišku atsidavimu, ir pavydėtina bravūra.
Ką gi, belieka tik prisijungti prie filmą giriančiųjų choro. „Eretiko“ kūrėjai sugeba paversti ilgą ir potencialiai itin nuobodžią paskaitą apie religijos istoriją ir Dievo sampratos kilmę vienu originaliausių ir labiausiai įtraukiančių metų trilerių. Už tai galima atleisti net kiek blankesnę jo atomazgą.
10. „Piktoji“, rež. Jon M. Chu
Prisipažinsiu, „Piktoji“ buvo tarp mano mažiausiai laukiamų metų filmų. Nejaučiu jokių sentimentų „Ozo šalies burtininkui“ ir įvairioms jo sceninėms ir kino adaptacijoms, nieko nežinojau apie naująjį filmą įkvėpusį miuziklą, nei apie romaną, kurio pagrindu šis buvo pastatytas. O ir šiaip miuziklai nėra tarp mėgstamiausių mano žanrų.
Tuo nuostabiau, kad filmas mane pakerėjo beveik iškart, pasibaigus jau pirmajam muzikiniam numeriui. Kas be ko, jame kuriama Piktosios raganos priešistorė yra naivoka ir didaktiška. Tačiau taikant į itin plačią auditoriją ir nereikėtų tikėtis filosofinių aukštumų, joms rezervuoti kiti žanrai ir kino platformos. „Piktoji“ veikia, nes pilnai atsiduoda tik kino galimybėms prieinamam reginio pertekliui ir daro tai maksimaliai nuoširdžiai, be jokių postmodernių ironiškų šypsnių. Neabejoju, jei Holivudo aukso amžius niekada nebūtų pasibaigęs, sapnų fabriko dabartis atrodytų būtent taip.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
