Literatūrologas Vytautas Bikulčius LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria du kūrinius: suomių rašytojo Joelio Haahtelos kūrinį „Jokūbo kopėčios“ ir bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo romaną „Laiko slėptuvė“.
Leidykla „Gelmės“ mūsų skaitytojus supažindino su dar negirdėtu suomių rašytoju Joeliu Haahtela ir praturtino mūsų biblioteką jo romanu „Jokūbo kopėčios“ (iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė).
Kaip žinoma, Jokūbo kopėčių įvaizdis yra iš Biblijos Pradžios knygos, kur Dievas tarsi patikina Jokūbą, bėgantį nuo Ezavo, kad Jis juo pasirūpins. Kitaip tariant, Jokūbo kopėčios tampa simboliu, liudijančiu, kad žmogus turi pasikliauti Dievo malone.
Šis įvaizdis ne sykį iškyla ir romane „Jokūbo kopėčios“.
Romano veiksmas klostosi Jeruzalėje, kur pasakotojas – universiteto visuotinės literatūros dėstytojas – atvyksta parsivežti iš psichiatrinės ligoninės brolio Iljos, nes čia jis gydomas nuo Jeruzalės sindromo. Šio esmė yra ta, kad Jeruzalės miesto lankytojai, ypač užsieniečiai, atvyksta į jį kupini nepamatuotų lūkesčių, bet susidūrę su tikrove paprasčiausiai nusivilia. Tačiau Ilja, apimtas dvasinio sutrikimo, nuolat minėjo ir Jokūbo kopėčias. Tai jį gydanti gydytoja irgi priskyrė minėtam sindromui.
Pasakotojas susidomi, kaip jo brolis atsidūrė Jeruzalėje, ir šis prisipažino, jog perskaitė viską, ką rado apie šį miestą, ir kelionė į jį jam virto įkyria idėja. Ilja yra įsitikinęs, kad gali pažinti Jeruzalėje tai, ko niekas čia nepastebėjo, tačiau jam tik sunku viską paaiškinti. Kartu jis prisimena ir tėvo pasakotas istorijas apie Atlantidą ir kitas dingusias karalystes, jas prisimena ir pasakotojas.
Vis dėlto, pasakotojas kol kas nesuvokia, kodėl jo broliui prisireikė Jokūbo kopėčių. Tačiau šis įvykis priverčia pasakotoją pažiūrėti į Ilją kitomis akimis, pajusti tą giminystės tąsą, kuri juodu sieja pirmiausia su tėvu, o po to ir su broliu, kurį jis apkabina gal tik po kelių dešimtmečių. Vadinasi, klausimas apie Jokūbo kopėčias nėra visiškai atsitiktinis, nes Ilja tarsi jaučiasi kažkieno (be abejo, visų pirma brolio) globojamas. Ir pats pasakotojas pasijunta visai kitaip, suvokdamas šį susitikimą su broliu Jeruzalės ligoninėje kaip vieną iš gyvenimo galimybių.
Dar labiau pasakotojas nustemba išvydęs ant Iljos stalo senelio užrašų knygelę, nes ji dingo po tėvo mirties, tuo labiau kad ir tėvas pasakodavo iš jos įvairias istorijas abiem sūnums, o ir šie patys galėjo ją paskaityti. Beje, senelis joje buvo nupiešęs dar Saliamono statytą Jeruzalės šventyklą, kurios paslaptį tariasi įžvelgęs Ilja. Įdomu, jog čia pasakotojas aptinka ir Chosė de Riberos paveikslo „Jokūbo sapnas“ reprodukciją, liudijančią, jog senelis, matyt, irgi pasikliovė Dievo malone.
Pasakotojas, besirūpinantis savo broliu, gydosi savo gyvenimo žaizdą.
Taip pat toje knygelėje netruko ir kitų istorijų, nes senelis buvo tolimojo plaukiojimo laivų kapelionas. Šitaip atsiveria dar viena pasakotojo giminystės sąsaja, liudijanti kartu tam tikrą kartų tęstinumą, tuo labiau kad ir pasakotojas pajunta, kaip jį paveikia Jokūbo sapnas. Įrašas Jeruzalės plane „Jokūbo kopėčios“ rodo, kad ir senelis domėjosi jomis, tuo sužadindamas ir Iljos smalsumą. Tačiau pasakotojas prisimena, kad ir jis pats su motina vartydavo Bibliją ir galbūt net matė paveikslėlį su miegančiu Jokūbu.
Vis dėlto, pasakotojo santykis su broliu nėra visiškai nuoširdus, nes kaip jis pats prisipažįsta, jis visada jautė pasitenkinimą, kad Ilja nepritampa šiame pasaulyje, bet jausdavosi dėl to kaltas ir bandė ką nors nuveikti jo labui, tačiau, tiesą sakant, to nenorėjo, nors ir mylėjo brolį. Neatsitiktinai Iljos kaimynas Mihajus teigia, kad ne vienas žmogus išgyvena dvilypę tikrovę, nes jei jis ir jaučia užuojautą kokiam nors žmogui, bet iš tikrųjų džiaugiasi dėl jo nesėkmių. Taigi, ir pasakotojas, besirūpinantis savo broliu, gydosi savo gyvenimo žaizdą, nes už nederamus santykius jis buvo atleistas iš universiteto Literatūros katedros.
Romanas vaizduoja slėpiningą šeimos istoriją.
Mihajaus nuomone, Ilja, nuolat minintis Jokūbo kopėčias, atsirado Jeruzalėje tik todėl, kad būtent čia, jo nuomone, ir būta šventyklos, į kurią ir nurodo Jokūbo sapnas. Kartu Mihajus atiduoda pasakotojui raktą, kurį jam liepė pasaugoti Ilja. Pastarasis jam ir papasakoja savotišką šeimos paslaptį, kaip Jeruzalėje raktą tėvui perdavė abiejų brolių senelė ir šis apie šį nuotykį niekada nepasakojo sūnums. Tada ir Jokūbo kopėčios įgyja naują prasmę, o kartu išaiškėja, kodėl Ilja pasirodė Jeruzalėje...
Romanas vaizduoja slėpiningą šeimos istoriją, už kurios, besipinant tikrovei ir mistikai, praeičiai ir dabarčiai, ryškėja žmonių tarpusavio santykiai ir jų siekis veržtis idealo link, net jei šis tampa sunkiai pasiekiamas.
Į bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo romaną „Laiko slėptuvė“ (iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė, išleido leidykla „Rara“) galima žiūrėti kaip į išvirkščią distopiją, nes jis žvelgia ne į ateitį, kaip dažniausiai nutinka šio žanro kūriniuose, bet ieško prieglobsčio praeityje ir tokiu atveju gal net labiau tinka uchronijos terminas. Mat šiuo atveju praeitis tampa savotiška priebėga arba neretai virsta alternatyvia istorija, kuri svarsto, kas būtų, jeigu būtų.
Nedidelėje Ciuricho klinikoje psichiatras Gaustinas sugalvoja būdą, kaip galima būtų atgaivinti ligonių, sergančių Alzheimeriu, atmintį. Kambariai, apipavidalinti pagal vieną ar kitą istorijos laikotarpį, atkuriantys ne tik anų laikų baldus ar namų apyvokos daiktus, bet net ir kvapus, gali priminti pacientams jų laimingai gyventus metus ir padėti pabėgti iš dabarties, kuri jiems tiesiog išsprūsta ir jie jos nebesuvokia.
Žmogus visada jaus nostalgiją praeičiai.
Jau čia justi autoriaus ironija, nes netgi antikinėje literatūroje randame kūrinių, kuriuose kalbama apie aukso amžių, kuris dingojasi ir šio romano personažams. Taigi Gaustinas išranda laiko slėptuvę, kuri priglaudžia bėgant ne tik nuo išsprūstančios dabarties, ne tik nuo neapibrėžtos ateities, bet ir nuo išnykstančios praeities.
Nėra ko stebėtis, kad net ir sveikieji susižavi tokiomis laiko slėptuvėmis, nes kas nenori vėl patirti vaikystės kvapų, išgirsti giminaičių balsų, kuriuos nutildė mirtis, vėl atsidurti meiliame glėbyje, išgyventi jaukią namų kasdienybę ar vėl išvysti artimo žmogaus skubrų, bet vilioklį žvilgsnį.
Gaustinas nujaučia, kad galiausiai žmogus visada jaus nostalgiją praeičiai, bet jis puikiai suvokia, kad nusigręžti nuo dabarties gali tapti pražūtinga pagunda. Tačiau ilgainiui šis eksperimentas užkariauja ne tik atskirus miestus, bet ir daugelį šalių, įtraukdamas ne tik asmeninę, bet ir kolektyvinę patirtį, kadangi daugelio šalių valdžia ima rengti referendumus, siekdama sužinoti, kokia praeities epocha kaip laiko slėptuvė labiausiai tinka jų šaliai. Neatsitiktinai rašytojas klausia, kada kasdienybė gali virsti istorija.
Romane tiesiog stebina gana tiksli Europos šalių analizė, išryškinanti svarbiausius jų bruožus, o vaizduodamas gimtąją Bulgariją autorius negaili satyrinių spalvų, atskleisdamas, kad ši šalis, grįždama į praeitį, iš esmės tampa atsilikusia ir retrogradiška.
Bet ir pati Europa vaizduojama kaip susiskaldžiusi, nerandanti bendros kalbos, ir čia nėra ko stebėtis, nes jeigu praeitis tampa pagrindiniu gyvenimo etalonu, suprantama, kad projektuoti ateitį tampa beveik neįmanoma.
Tai puikus bulgarų rašytojo romanas, sugebantis sujungti filosofinę ir politinę mintį, derinti asmeninę ir kolektyvinę patirtį, nevengiantis eseistinių intarpų, priverčiantis apmąstyti ne tik Europos praeitį, bet ir jos ateitį. Tikras skanėstas literatūros gurmanams, kurie turės galimybę patirti laiko pinkles, prisimindami ir Marcelio Prousto romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“, ir Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
