Jaunosios kartos menininkė Kamilė Pikelytė savo naujausią kūrinį „Vita Sintetika“ pristato 9-ojoje Šiuolaikinio meno centro kartu su „JCDecaux Lietuva“ organizuojamoje parodoje „JCDecaux premija 2024: ruduo“ (kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Ona Juciūtė). Kamilė Pikelytė yra viena iš penkių parodoje dalyvaujančių kūrėjų, rašoma parodos organizatorių parengtoje publikacijoje.
Ekspozicija Sapiegų rūmuose veiks iki 2025 m. sausio 5 d., jos lankymas nemokamas. Menininkė savo instaliacijoje rekonstravo intymią grožio salono erdvę, kurioje parodos veikimo laikotarpiu kelis kartus bus gyvai atliekamas performansas.
Jį bus galima pamatyti jau gruodžio 4 d. 18.30 val. Sapiegų rūmuose. Karolina Tomkevičiūtė kalbasi su Kamile Pikelyte apie jos naujausią kūrinį, jo ištakas bei menininkės kūrybinę praktiką.
– Kaip pasukai meno keliu ir kas tave atvedė į meno studijas?
– Visada jaučiausi kūrybiška, bet neturėjau nei pakankamai žinių, nei pasitikėjimo, kad galėčiau su tuo ką nors daryti. Baigusi mokyklą nebuvau apsisprendusi dėl studijų krypties ir jaučiau didelį norą pabėgti kuo toliau nuo man pažįstamos aplinkos. Taip susiklostė, kad atsidūriau Islandijoje, kuri man seniai kėlė smalsumą. Kurį laiką ten tiesiog dirbau ir bandžiau susikurti gyvenimą.
Vėliau Reikjavike atradau vienų metų trukmės vizualiųjų menų paruošiamąją programą. Ji buvo idealus pasirinkimas, nes įdomi ir atvira programa su nuostabiais menininkais dėstytojais atvėrė daug naujų galimybių. Įsitvirtinusi Islandijoje įstojau į vaizduojamosios dailės bakalauro studijų programą.
– Gyveni tarp Vilniaus ir Reikjaviko. Kodėl pasirinkai tokią kryptį?
– Galbūt reikėtų sakyti, kad gyvenu tarp Vilniaus, Reikjaviko ir visur kitur, nes nuolat klajoju. Reikjavike praleidau apie ketverius metus, ir Islandija tapo mano antraisiais namais. Ši šalis padarė didelę įtaką mano asmeniniam ir kūrybiniam augimui. Dabar ten kartais grįžtu su projektais, bet vis galvoju, kaip persiplėšti į dvi dalis – kol nesu ten fiziškai, kasdien svajoju apie tą šalį.
– Savo kūryboje dažnai nagrinėji žmonijos dominavimą ir polinkį naikinti nežmogiškas gyvybės formas. Papasakok plačiau apie savo meninę praktiką. Kas tau joje svarbu?
– Savo praktikoje užsiimu įvairiomis disciplinomis: performansu, skulptūra, taip pat kuriu videomeną. Tiesa, performansu pradėjau domėtis tik po universiteto baigimo prieš porą metų, ir ši disciplina šiuo metu dominuoja mano vizijose.
Man visada svarbu, kad idėjos kiltų iš asmeninių patirčių, kad pasakojimas būtų nuoširdus ir artimas. Jei tai nėra asmeniška, greitai nustoju tapatintis su tuo, ką darau, ir visa tai tampa svetima. Tai ir lemia mano aktyvų įsiliejimą į tam tikras aplinkas, kuriose tarsi atlieku antropologinį tyrimą. Mane žavi erdvės, kuriose susilieja daugybė temų, realybių ir problemų ir kuriose bendradarbiauja žmonės.
Kurdama daug dėmesio skiriu tam, kaip žmonija sąveikauja su aplinka ir kitomis gyvybės formomis. Mane domina, kaip mes, būdami gamtos dalimi, tampame jos valdytojais, keitėjais ar net naikintojais. Šiandien buvimas žmogumi yra be galo iškreiptas ir sudėtingas, nes daugelis kasdienių dalykų tapo neapčiuopiami.
Pavyzdžiui, maisto vartojimas – mes nebežinome, iš kur jis atkeliauja, kaip jis gaminamas, kokią žalą tai daro aplinkai ir panašiai. Man svarbu šias temas pateikti ne tiesioginiais politiniais teiginiais, o atkurdama tam tikras situacijas, kad žiūrovas galėtų pažvelgti į save lyg iš šalies.
– „JCDecaux premijos“ parodoje pristatei performansą ir instaliaciją „Vita Sintetika“. Kaip sugalvojai šį kūrinį pateikti konkursui?
– Prieš tai kurį laiką mąsčiau apie grožio kultą ir salonų kultūrą Lietuvoje – jie yra beveik ant kiekvieno kampo. Turiu nemažai draugių, dirbančių šioje industrijoje, ir jos dažnai papasakoja apie įvairius darbo ypatumus: jis gali būti varginantis ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Klientai ir klientės dažnai ateina į salonus ne tik atlikti procedūrų, bet ir pasipasakoti apie intymias gyvenimo detales ar pasiskųsti asmeninėmis problemomis. Supratau, kad salono erdvė daugeliui žmonių turi svarbią metafizinę reikšmę, kur vyksta tam tikra vidaus ir išorės transformacija.
Žinoma, viena pagrindinių motyvacijų buvo ir socialinių tinklų skiepijama informacija apie grožio vartojimą ir idealus. Kai įsitrauki į šį „rabbit hole“, atrodo, kad vis labiau susvetimėji su savo kūnu ir nuolat ieškai, ką galima pakeisti ar pakoreguoti.
– Šiandien vis daugiau kalbama apie amžiną jaunystę, turiu omenyje „longevity“ (ilgaamžiškumo tendenciją). Kita vertus, šiandien matome, kaip spitriai išvešėjo grožio prekių ir paslaugų industrija. Tavo performanse „Vita Sintetika“ dalyvaujantys personažai palikti be indentifikavimo žymių, jų veidus apvilkai specialiai jiems sukurta antra oda, jie lyg vaikščiojantys gamykliniai manekenai. Ar manai, kad žmonės, vaikydamiesi tam tikrų grožio idealų, praranda savo unikalumą?
– Manau, kad tikrai taip. Plastinė chirurgija ir įvairios procedūros šiandien diktuoja „norimo“ veido ar kūno standartus, homogenizuodamos grožio sampratą, ypač Vakarų pasaulyje. Galiausiai visi artėjame prie to paties šablono, o tai, žinoma, yra ir kapitalizmo pasekmė – grožio industrija tiesiogiai pelnosi iš žmonių nesaugumo ir nuolat kuria naujus „defektus“, kuriuos reikia taisyti.
Labai įdomu stebėti, kaip žmonės, turėdami prieigą prie kosmetinių paslaugų, lipdo savo kūnus, dažnai save žalodami: leisdami į save svetimkūnius, atlikdami chirurginius pjūvius, kažką atimdami ar pridėdami. Man visada gaila matyti, kaip unikalūs bruožai, kurie yra asmens istorijos ir tapatybės dalis, nuvertinami, siekiant atitikti įskiepytus grožio standartus. Performanse norėjau atskleisti, kaip šis spaudimas paverčia žmones gamykliniais, steriliais, savo individualumą praradusiais manekenais.
– Paminėjai socialinius tinklus ir jų įtaką. Kaip manai, kokia jų įtaka šiuolaikiniam menui, menininkams ir mums kaip visuomenei? Koks tavo asmeninis santykis su socialinėmis medijomis?
– Man asmeniškai socialinės medijos dažnai sukelia kūrybinę apatiją, nes jose susiduriu su didele meno kūrinių gausa. Iš dalies jaučiuosi visiškai priklausoma nuo socialinių tinklų, ir be galo sunku nuo jų atsiriboti, nes tai patogi platforma dalintis su kitais tuo, ką darai, gauti grįžtamąjį ryšį, semtis įkvėpimo. Bet jos kuria pavojingą iliuziją, kiek daug visi kuria, kokie visi hiperproduktyvūs, o tu, rodos, tik švaistai laiką. Taigi pradedi lygintis su kitais. Tai tikrai gali sukelti kūrybinį užsiblokavimą.
Be to, šiandien atrodo, kad menas neišvengiamai seka „clickbait“ logiką. Galbūt tai sustiprino pandemija, kai daug kas persikėlė į skaitmeninę erdvę: daug kūrinių kuriama ne tam, kad jie būtų išgyventi gyvai, o kad greitai būtų įkelti į internetą kaip dokumentacija. Tai slopina ir iškreipia gyvo ryšio tarp kūrinio ir žiūrovo sampratą, o šis ryšys, man atrodo, yra esminis.
– Kaip manai, kokį vaidmenį šiandien menas turi šiuolaikinėje visuomenėje, kai aplink tiek kismų, virsmų ir įtampų?
– Kai gyvename tokioje sudėtingoje dabartyje, menas gali padėti išreikšti tiek asmeninius, tiek kolektyvinius jausmus, kuriuos sukelia pokyčiai. Menas yra svarbus būdas reflektuoti ir išgyventi tam tikras problemas, net jei nesprendžia pačių problemų. Vis dėlto menas ne visada pasiekia visuomenę – dažnai lieka izoliuotas kūrybiniuose burbuluose.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
