„Mano tyrimas – apie nereikalingus žmones“, – LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“ pasakoja istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ieva Balčiūnė. Ką tik išleista jos disertacijos pagrindu parašyta knyga „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“, kurioje aptariama paliktų vaikų situacija sovietų okupacijos metais. Pokalbyje – sistemos požiūris į paliktuosius, mintys apie vis dar stigmatizuotą žvilgsnį į socialinės tvarkos neatitinkančius žmones ir iššūkiai vykdant tyrimą.
– Neseniai pasirodė jūsų knyga „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“. Tai – sudėtinga tema. Kaip iki jos atėjote?
– Kažkuriuo metu supratau, kad sovietmetis man yra egzotiška, viduryje niekur esanti sala, kuri nesileidžia taip paprastai suprantama ir tyrinėjama. Mane visą laiką truputį erzindavo politinių aktualijų arba kompleksų varomos Lietuvos istorijos temos. Socialinės temos tebėra marginalija, tarsi nieko ten tokio labai svarbaus. O man tai visąlaik masino vaizduotę. Socialinė istorija yra pilna istorijų, kurias verta išgirsti, iškrapštyti iš pakampių.
Pirmiausia turiu padėkoti Tomui Vaisetai. Kai svarsčiau, ką tyrinėti, jis pasidalino abortų tema. Užsikabinau už jos kaip maištingos temos. Vėliau supratau, kad šis fenomenas leidžiasi konceptualizuojamas iki platesnio lygmens. Jis – labai įdomus, netikėtas ir visai netyrinėtas, mes nieko apie jį nežinome. Socialinė istorija tokia yra: jei nori kokybiškai atlikti tyrimą, turi leistis būti įtraukiamas į žmonių gyvenimus. Man atrodo, kad dėl jautrumo žmonių istorijoms man tai gana gerai pavyksta.
– Augintiniai – gana brutalus žodis. Ar tie žmonės taip ir buvo vadinami?
– Taip jie ir buvo vadinami, aš vis rasdavau šį apibūdinimą. Kai kas nors paklausia, apie ką mano tyrimas, paprasčiausia yra pasakyti, kad apie vaikus. Kas yra ne visai taip, man visąlaik svarbesnis atrodė santykis. Sau įvardijau, kad tai yra apie nereikalingus žmones. Vaikus aš pasirinkau kaip tam tikrą grupę.
Dokumentuose vis rasdavau, kad palikti vaikai, žmonės, gyvenantys neįgaliųjų internatuose, invalidų namuose, to laikmečio žargonu buvo vadinami augintiniais. Pirmus kartus, kai pastebėdavau tą sąvoką dokumentuose, mane sukrėsdavo, nes tai akivaizdžiai asocijuojasi su naminiais gyvūnėliais, o ne su žmonėmis. Tai labai gera metafora santykiui. Jie – ne visai žmonės, jų vertė kažkokia kitokia. Apie žmonių vertę ir kalbu savo knygoje. Panašu, kad režimo aparate žmonės buvo laikomi ant gana trumpo pavadėlio. Jų pasaulėvoka ir savivoka labai smarkiai to paveikta. Tai tampa tokia dviguba metafora.
– Kokia buvo oficiali sovietinio režimo politika našlaičių vaikų, nereikalingų žmonių atžvilgiu?
– Reokupuotoje Lietuvoje pradedant sovietizacijos programą tokių visai nereikalingų režimui žmonių nebuvo – juos reikėjo padaryti lojalius. Ypač nepilnamečiai buvo matomi kaip formuojama masė, iš kurios galima padaryti režimui lojalų žmogų, kurį galima perauklėti, perdaryti į sovietinį žmogų. Bet tai buvo taikoma tik tam tikrų bruožų vaikams.
Dokumentuose vis rasdavau, kad palikti vaikai to laikmečio žargonu buvo vadinami augintiniais.
Tie, kurie turėjo fizinių ar psichikos nukrypimų, buvo matomi ne kaip apskritai izoliuotini nuo visuomenės ir panaikintini, o tiesiog buvo labai smarkiai išskirstyti pagal tai, ko iš jų tikimasi. Jei manyta, kad nieko naudingo iš jų negali išeiti – buvo taikoma vienokia politika, jeigu iš jų galima užauginti sovietinius kareivius ar darbininkus fabrikams, tai taip ir buvo stengiamasi elgtis. Bet kokiu atveju, jie turėjo būti patraukti iš visuomenės tiek, kad nekeltų problemų režimui, visuomenei, nekompromituotų santvarkos ir panašiai.
Taip pat skaitykite
Įdomu tai, kad toks požiūris ir politika praktiškai nesikeitė visu sovietiniu laikotarpiu. Kokia politika buvo suformuota dar sovietinėje Rusijoje trečiajame dešimtmetyje, kai Lietuvai tai dar nebuvo aktualu, tokia ji išliko iki nepriklausomybės atkūrimo. Po to kurį laiką ta sistema labai panašiai veikė ir toliau.
– O kokia buvo visuomenės nuomonė apie paliktus vaikus?
– Aš manau, kad ir dabar nėra smarkiai pasikeitęs požiūris. Kitoks žmogų, kuris neatitinka kažkokių socialinių normų, dažniausiai suvokiamas kaip iškrentantis iš bendros tvarkos. Tai yra universalija, egzistavusi visais laikais. Nepasakyčiau, kad sovietmečiu požiūrio prasme žmonės buvo mažiau atlaidūs tiems vaikams nei bet kuriuo kitu istoriniu laikotarpiu.
– Tarp knygos šaltinių minimi sakytiniai liudijimai. Su kuo jums teko bendrauti? Ir kas iš tų liudijimų pačiai labiausiai įsiminė?
– Teko bendrauti su žmonėmis, kurie gyveno ir dirbo globos institucijose, kurie dirbo visoje socialinės rūpybos sistemoje: medicinos darbuotojais ir mokytojais, administracinės sistemos valdininkais. Man tik nepavyko tinkamai prakalbinti žmonių, priėmusių tokį gyvenimo sprendimą – atsisakyti savo vaiko. Tai mane privertė kitaip pasižiūrėti į sakytinę istoriją – kaip į labai sunkiai suvaldomą šaltinį.
Santykis su dokumentu – visai kitoks negu santykis su žmogumi, kurį tu kalbini. Esi žmogaus malonėje, kad jis tau papasakos, atsivers. Net jei žmogus sutinka su tavimi kalbėtis, papasakoti apie skaudų gyvenimo laikotarpį, atskleisti sunkią tapatybės dalį, pasidalinti prisiminimais, kurie ilgą laiką buvo slepiami, tai nebūtinai reiškia, kad jis su tuo psichologiškai gerai susitvarkys. Su emociškai įkrautomis temomis atsiveria etinė tyrėjo problema. Jeigu tau rūpi, negali visai atsitraukti nuo to, kokį poveikį padarai žmonėms, kurie su tavimi sutinka kalbėtis.
Buvo atvejų, kai žmogus man labai daug papasakojo, atsirado tarpusavio pasitikėjimas, ryšys, džiaugiausi, kiek turiu medžiagos, o tada po dienos paskambino pasakyti, kad nenori, jog ką nors iš to naudočiau. Ir suprantu, kad čia jau mano sąžinės reikalas. Aš to nenaudosiu tekste, niekur to nerodysiu, apie tai niekada nekalbėsiu. Bet kokiu atveju, tai man padėjo tyrimui.
Turi leistis būti įtraukiamas į žmonių gyvenimus.
Aišku, yra ir daug atsisakymų, nenoro kalbėti. Susidūriau ir su socialinių įgūdžių reikalais, kai turėjau išlaikyti tyrėjo orumą, suvaldyti pokalbį, kuris visiškai slydo iš rankų, nes žmogus turėjo labai daug noro dominuoti ir pradėjo mane mokyti, kaip reikia dirbti. Darbas su šaltiniais reikalauja labai specifinių įgūdžių, kurie niekaip kitaip ir nėra įgaunami, tik per praktiką.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“:
Parengė Monika Augustaitytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
.
