„Ne vieną personažą neįsigilinęs galėtum pasmerkti, bet teatras, aktorinės patirtys leidžia pabūti kito batuose, kito kailyje, su jo pasirinkimais, sprendimais, likimu ir paadvokatauti jam. Taip gyvenime tampi empatiškesnis, labiau atjaučiantis“, – sako aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė.
Straipsnių ciklas „Aktorė“ yra Lietuvos dramos teatro moterų aktorių biografinių esė rinkinys. Subjektyvias atvertis galbūt daugiau ar mažiau riboja žinojimas, kad tekstai bus viešinami. Viešumas pats savaime suskliaudžia asmeninės tiesos išsakymo amplitudę, atsivėrimo gelmę. Tačiau ciklo autorė Elvina Baužaitė ir nesiekė didžiausių niekšybių, sunkiausių klaidų, didžiausių meilių. Subjektyvi moterų aktorių patirčių autentika leidžia fiksuoti bendrąją teatro meno kūrėjų būtį – tam tikra prasme iš atskirų asmeninių istorijų sudėti aktorės esaties 21 a. Lietuvos teatro meno pasaulyje atspindžių koliažą.
Užrašyta 2021 m. gruodžio 16 d.
Po vaidybos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mane pakvietė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidinti kurso vadovo Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“ (2011) ir taip pat buvau pakviesta prisijungti prie aktorių trupės Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ (2011). Visada prisiminsiu tą jaudulį... Kiek nedrąsos būta akyse... O kartu koks didžiulis noras, begalinis džiaugsmas, kad esu tenai... Atsimenu tą jaunatvišką maksimalizmą padaryti ką galiu ir dar daugiau! Viskas buvo nauja, taip šviežia... Susidūriau su teatro gyvenimu, esamu ir jau buvusiu iki dar man ateinant... Susitikau vyresniuosius aktorius, į kuriuos žvelgiau su pagarba; ką tik mačiau, stebėjau juos žiūrėdama spektaklius, dar sėdėdama žiūrovų salėje, o staiga tapau tos pačios komandos nare, dalyvauju bendrame kūrybiniame procese. Stiprūs jausmai. Neišdildomos patirtys...
Pirmieji patyrimai visada būna jautriausi, tikriausi, emocijos – susipynusios: džiugu ir kartu baugu, jauti atsakomybę, begalinį norą viską atlikti kuo geriau. Kaip žinoma, teatre niekada nebūna viskas idealu. Spektaklis – ne uždavinys, kurį imi, išsprendi ir gauni teisingą atsakymą. Vaidinimas yra kelias, kurį turi nueiti, ir tas kelias būna visoks: ir duobėtas, ir klaidus, tenka ieškoti, atrasti, kartais suklumpi, pasuki atgal, ieškai kito būdo prisijaukinti, bandai susikalbėti, suprasti ir drauge pasiekti galutinį reikiamą tašką.
Taip prisimenu atėjimą į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą; o pirmosios teatrinės-vaidybinės patirtys buvo dar studijuojant pirmuosiuose kursuose akademijoje: mane pakvietė prisijungti prie Jono Jurašo spektaklio „Dvejonė“ (Audronio Liugos produkcija, 2009), kuriame vaidino Povilas Budrys, Eglė Mikulionytė. Tad mokiausi dviejose mokyklose: akademija – Jono Vaitkaus kursas, kur įgijau aktorystės amatą, ir spektaklis „Dvejonė“, kur, stebėdama, kaip dirba profesionalai Povilas, Eglė, labai draugiškai įsileidę, priėmę ir globoję mane; pati vaidindama su jais, susitikdama su žiūrovu, realiai patirdama ir suprasdama, ką iš tikrųjų reiškia išeiti į sceną ir vaidinti žiūrovams, kas gi yra tas spektaklis iš tikrųjų, kaupiau patirtį ir tobulėjau.
„Dvejonė“ nepriklausė jokiam teatrui – neturėjo namų, todėl keliavome po Lietuvą ir vaidinome skirtingose erdvėse. Pavyzdžiui, Vilniuje „Dvejonė“ vaidinta vienuolyne, tai labai tiko pagal pačią Johno Patricko Shanleyʼaus pjesę. Jeigu „Dvejonė“ tebebūtų vaidinama ir šiandien, manau, spektaklis tikrai būtų kitoks; iš dabartinės perspektyvos, turėdama daugiau patirties, savo vaidmenį kurčiau kitaip. Bet tuo metu man buvo begalinis džiaugsmas ir didžiulis laimėjimas, kad, dar būdama studentė, galiu vaidinti profesionaliame teatre.
Puikūs prisiminimai apie diplominį spektaklį – statėme Alfredo Jarry „Karalių Ūbą“, aš vaidinau Ūbienę. Visos patirtys – labai svarbios, jos sudaro didžiulę įvairialypę mokyklą. Esu be galo dėkinga, kad taip susidėliojo gyvenimas ir galiu vaidinti, kurti. Man tai yra tam tikras apsivalymo aktas, įvykstantis tarp aktoriaus ir žiūrovo. Vaidybinę patirtį labai sudėtinga išsakyti žodžiais, kas vyksta spektaklio metu scenoje, ką jauti tada, taip pat ir vaidinimui pasibaigus... Tai, ką gauni vaidindamas, nesupainiosi su niekuo; niekur kitur nesijaučiu taip, kaip vaidindama scenoje. Ir tai yra mano darbas! Tikrai esu labai dėkinga, kad į darbą einu kaip į šventę. Visiškai nesvarbu, ar spektaklio žanras komedija, ar tragedija, ar drama. Man vis tiek šventė. Tai yra labai daug. Dėl to džiaugiuosi, esu laiminga ir nuolat dėkoju.
Aktorystė reikalauja išties labai daug. Kai dar studijavau akademijoje, kurso vadovas Jonas Vaitkus sakydavo, kad aktorius turi būti vienišas: jis turėtų koncentruotis į kūrybą – nesitaškyti, nekurti šeimos, gyventi asketiškai. Tada galvojau: kokia nesąmonė?! kaip galima?! Meilė kaip tik įkvepia, ji stimuliuoja gerą energiją ir norą ja dalintis, ji įgalina kurti ir skleisti kūrybą. Tačiau dabar, nors ir nepritariu visiškai Vaitkaus nuomonei, nesakau, kad tiktai taip ir ne kitaip, o jeigu ne taip, tada nesi aktorius, menininkas, vis dėlto sutinku, jog tuose žodžiuose yra tiesos. Tikrai labai nelengva suderinti aktorystę ir šeimą. Kada imi kurti vaidmenį, tuo laikotarpiu tikrąja žodžio prasme išeini. Nors fiziškai kūnu grįžti namo, tačiau dvasiškai, mintimis tavęs nėra. Artimiesiems sunkoka tai suprasti ir priimti, viską pakelti ir išlaukti, kol vėl viskas sugrįš į savas vietas. Tai reikalauja didžiulio pasišventimo, valios pastangų, disciplinos. Nepaisant visa to, aktorystė žmogui labai daug duoda, paveikia visomis prasmėmis. Dėl to vaidyba, teatru taip užsikrečiama, kad be to nebegali gyventi.
Kartais kūryba vyksta lengvai, iš to lengvumo gimsta vaidmenys, spektakliai. Kartais viskas iš kančios. Kartais tikrai taip būna, – darbe, apskritai gyvenime, – jog, atrodo, niekas nesiseka, tiesiog tokia diena, kai neatsirakina vidus, tik mechaniškai, techniškai užduotis atlieki, tačiau be širdies. Vaidinant siekiama atvirumo, kad toje patirtyje aktorius ir žiūrovas gautų daugiausia, kas įmanoma. Tai tobulybės idealas, kuris galbūt nepasiekiamas. Tai supranti, tačiau visada sieki ir jauti, kada (pri)artėjama, kada ne, kada liekama personažo paribiuose, išpildoma tiktai tam tikra schema, tačiau neužpildoma sava gyvybe, energija jo esatis. Aktorystės amatas, sakyčiau, (iš)moko nemeluoti, būti tikrą.
Kiekvienas naujas vaidmuo kelia didžiulį džiaugsmą, kartu viduje kirba nerimas: kaip bus, kaip pavyks, ar susitvarkysiu, ar susikalbėsime, ar suprasiu, ko iš manęs nori? Kaip gyvenime bijome to, ko nežinome, nepažįstame, taip ir teatre, kai jau pradedi mėginti, bandai priartėti, įsileisti į save, susikurtas baimės miražas, nežinios rūkas ima sklaidytis, ir lieka darbas... Darbas su džiaugsmais, nusivylimais... Kiekvieną dieną vis kas nors kito, naujo... Kartais būna užstringi, nežinai, kaip daryti, kur ir ko link eiti toliau; atrodo, kartojiesi, neatrakini vidaus, nesupranti, neperkandi personažo psichologijos, nematai nei vaidmens portreto, nei viso spektaklio paveikslo bendro vaizdinio... Tai yra procesas, kurio metu ir džiaugsmas, ir nerimas, jaudulys, ir laukimas... Prieštaringi jausmai ir emocijos mainosi, viskas susipynę.
Visada į repeticijas einu atvira širdimi. Repetuoti spektaklį, kurti, dirbti yra didžiulis džiaugsmas. Susikuria kūrybinės komandos terpė, kurioje randasi ypatinga chemija. Kiekvieną dieną eini kaip į didžiausią šventę, nes žinai, jog ką naujo patirsi. Mane tai labai įkvepia, uždega. Nereikia turėti jokių ypatingų lūkesčių, savaime vyksta įstabūs dalykai, kada stebi darbą kolegų ir netikėtai pamatai juos visiškai naujomis spalvomis, džiaugiesi; režisierius įdomiai kalba, perteikia savitai regimą pasaulį, tas vaizdinys praturtina tavąjį pasaulį. Svarbiausia ateiti į repeticiją atvira širdimi, nusiteikus dar vienu žingsniu priartėti prie siekiamo bendro tikslo, tos bendros idėjos, apie kurią kalbama spektaklyje, išpildymo.
Kiekvienas pastatymas yra kitoks, tad ir jausmai, artėjant premjerai, yra skirtingi. Tačiau visada, jos belaukdamas, jaudiniesi, o jai įvykus džiaugiesi, būna labai gera švęsti, nes supranti, kad su komanda atlikote darbą. Tačiau kartu su priešpremjeriniu jauduliu randasi liūdesys: supranti, jog kūrybinis procesas jau baigiasi, kad ši kūrybinė rutina jau nebebus tavo kasdienė tikrovė; tie du mėnesiai, kada susitikdavote kiekvieną dieną, repetuodavote, darbo grafikas buvo tavo gyvenimo ritmas, tu tiesiog apsigyvenai teatre, daugybę valandų leidai su šiais žmonėmis, prie jų pripratai, prisirišai, visa tai labai greitai pasibaigs. Maždaug savaitei likus iki premjeros jausmai maišosi, save mėgini įvesti į tą premjerinę būseną, taikaisi prie jos, taikai ją sau ir imi atsisveikinti su kolegomis, jau pradedi prisiminti, kas ir kaip buvo, kaip repetavote, formuojasi tam tikri apibendrinimai... Premjerai įvykus, tiesiog ilsiesi, o tavyje – vidinė tuštuma, apima liūdesys, kai prabundi ryte ir supranti, kad nereikia eiti į repeticiją, kad nieko daryti nereikia – jau viskas.
Aktorius gyvena tarsi nuolat su atviru nervu, ta jausmų, emocijų sąmaiša niekada neapleidžia: nei repetuojant, kuriant, nei gyvenant, tiesiog galvojant apie kūrybą ar tiesiog kalbant apie šią profesiją. Tikrai nėra lengva – aktorystė labai paveiki, ji užkrečia, kartu ji teikia didžiulį džiaugsmą kurti vaidmenis, juos įkūnyti scenoje vėl ir vėl.
Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Otelas“ (režisierius Oskaras Koršunovas, 2021) vaidinu Otelą. Kiekvieną kartą artėjant spektakliui, likus dešimčiai dienų, savaitei iki jo tampu nepakenčiama! Gyventi su manimi po vienu stogu pasidaro sunkiai pakeliama. Mano mintys vis labiau krypsta spektaklio link, telkiuosi į vaidmenį, diena po dienos įsigyvenu į tą pasaulį. Ilgainiui nebereikia tiek daug laiko, kad personažas apsigyventų manyje, jis jau nebeiškankina taip stipriai, nereikalauja tiek daug asmeninio laiko ir erdvės nebepavagia, nesuvalgo tiek daug. Tik darydamas, bandydamas vėl ir vėl atrandi, įgauni laisvės, personažas apauga mėsa, juo ima cirkuliuoti kraujas.
Tada užtenka spektaklio dieną ateiti į teatrą anksčiau, apsivilkti personažo kostiumą, pasivaikščioti scenoje, parepetuoti, rituališkai pasėdėti besiklausant atrastos personažo muzikos, pasikalbėti su savimi ir išeiti vaidinti – apsinuoginti. Kol dar nesijauti tvirtai, pasiruošimas užtrunka ilgiau, bet kada personažas jau yra tavyje, atradęs savąją vietą, tada aktoriui nebereikia tiek žmogiškųjų jėgų, pakanka apsirengti, ir, atrodo, personažas pats savaime pradeda gyventi savo gyvenimą tavyje. Jo būtis autonomiška, tarytum nepriklausoma nuo tavęs, jis pats viską žino, man, kaip aktorei, tereikia koordinuoti savąjį avatarą, pasakyti kada spektaklio diena, visa kita atlieka personažas. Jis žino, ką ir kaip reikės padaryti, manęs, kaip žmogaus, tos personažo patirtys nebeišdrasko.
Nėra taip, kad pasibaigus spektakliui: „Dieve, kaip išeiti iš vaidmens!?“ – kad personažas manęs nepaliktų, aš likčiau juo. Ne, taip nebūna. Spektaklis baigėsi, ir supranti, kad viskas, nusivelki drabužius, nusivalai grimą, uždarai duris ir eini namo. Personažas, gyvenantis manyje, tarytum patiria savuosius jausmus, nesvarbu, kokios amplitudės jie bebūtų, – kad ir pati didžiausia tragedija, – tai yra personažo jausmai ir patirtys.
Teatras – kolektyvinis menas, tad labai daug suteikia partneriai, su kuriais kartu dirbate, kuriate. Spektaklis priklauso ne nuo tavęs vieno, vaidinimo vakarą jūs drauge pasakojate būtent to vakaro istoriją, sakomi būtent to vakaro monologai, gimsta būtent to vakaro dialogai iš tos dienos perspektyvos. Taip, yra nubrėžtos tam tikros gairės, bet viskas vyksta čia ir dabar, esamuoju momentu.
Iš tikrųjų teatro meno, vaidybos esmė yra susikalbėjimas. Kartais nepavyksta, o kada pavyksta, apima begalinis džiaugsmas, nes papasakojate tikrą istoriją dabar, ne kokį repeticijų variantą, ne šabloną, tiesiog išsakant duotojo teksto žodžius, o sukuriant autentišką dialogą, nors jį ir moki atmintinai, bet jis scenos realybėje turi gimti šiuo momentu. Esama šizofrenijos niuanso, beprotybės atspalvio: prieš eidamas į sceną vaidinti, prieš sutikdamas partnerį, realiai žinai, ką turi pasakyti, kaip pasielgti; kaip ir žinai spektaklio baigtį, bet apsimeti, o kartu ir neapsimeti, kartoji tai, ką žinai, o kartu ir atlieki tarytum pirmą kartą, kas kartą ieškai ir atrandi tam tikrų pateisinimų kaip galimybių išbūti šį vakarą visą istoriją, patirdamas ir sukurdamas kuo daugiau džiugesio ir laimės, nors tavo personažas spektaklio pabaigoje ir patirs visišką tragediją – nesvarbu! Kiekvieną akimirką, kiekvieną sceną, kiekvieną susidūrimą su partneriais išbūni, kiek įmanoma sąmoningiau, sąžiningiau, visas ląsteles uždegęs tikrumu, todėl gyvai nustebdamas šio vakaro situacijose, atvirai priimdamas partnerį, jausdamas jį ir atsiduodamas šį vakarą gimstančiam dialogui, pasiberdamas į jį. Viskas pagrįsta atvirumo ir smalsumo žaisme. Partnerystė yra kelias ir kelionė kūrybinio tikslo link.
Aktoriaus profesija tuo išskirtina, jog negali parodyti klaidos, konkrečiai pasakyti, kas vaidyboje negerai. Net ir tada, kai nesiseka, kai nepavyksta partneriams susikalbėti, vis tiek bandai, stengiesi, kad įvyktų dialogas ir drauge pasiektumėte bendrą tikslą. Visokių situacijų pasitaiko, kada stoja ilgesnė pauzė nei įprastai, kai pamatai išsigandusias partnerio akis, jose – baltas lapas, supranti, kad reikia gelbėti – tiesiog imi ir pasakai jo žodžius, paversdamas juos klausimu sau. Tai ir yra tas gyvas buvimas čia ir dabar, tu esi ir reaguoji į tai, kas ir kaip vyksta šią akimirką. Tas tikrumas, gyva kūryba suteikia žavesio. Teatre nėra antro dublio, nėra galimybės pakeisti, pataisyti, scenoje viskas vyksta taip, kas ir koks, kaip tu esi dabarties momentu. Kabiniesi visais įmanomais smalsumo ir intuicijos čiuptuvais į tą akimirką, į tai, kas yra joje, kas ir koks tu esi joje, kad rezonuotum su aplinka, ji su tavimi, kad girdėtum ir pats būtum išgirstas, kad visa suskambėtų.
Labai gera, kada viskas pavyksta. Tačiau ką reiškia gerai suvaidinti? Aš nežinau. Žodžiais labai sudėtinga išsakyti tą jausmą, bet viduje visada žinai. Veikiausiai tai reiškia, jog personažo vidinis monologas, jo išgyvenimai, visas vidinis pasaulis su daugybe įvairių ir skirtingų emocijų, jausmų, minčių – ne tik tai, ką pasako pjesėje išrašytais žodžiais, bet ir tai, gal net ypač tai, kas neparašyta, vis dėlto suskamba ir personažas tampa realiu žmogumi; kai viskas susijungia ir istorija nuo pradžios iki galo be peršokimų, praleidimų, be nereikalingos skubos, techninių duobių, tampa aiški, išsigrynina, ir nesvarbu, kur ir kaip pakelti ranką, kada ir kur nukreipti žvilgsnį, viską jauti, ir viskas vyksta tarsi savaime, kliaujantis tuo vidiniu žinojimu, kur eina tavasis personažas, ko link jis vedamas, apie ką nori kalbėti ir kalbi šį vakarą vaidindamas. Turbūt tada viskas išsipildo, kai kalbi ir susikalbi su personažais, ir jums drauge pavyksta papasakoti bendrą istoriją – ne mano personažo individualią liniją išplėtoti, ne mano personažo tam tikrą temą atskleisti, o būtent perteikti visumą.
Kulisuose visada turiu vietelę, kur būnu ir stebiu spektaklį. Jeigu manęs šiuo metu nėra scenoje, tai nereiškia, kad galiu kažkur išeiti – ne, tuo metu aš stebiu, klausau ir girdžiu, kas vyksta, kaip dirba kolegos, jaučiu pulsą, kad išeidama vaidinti žinočiau dabar vykstančio spektaklio temperatūrą. Man tai labai svarbu – būti, kvėpuoti vaidinimo oru, girdėti ir išgyventi istoriją čia ir dabar iš tikrųjų.
Vaidindamas visada labai aiškiai, gyvai jauti žiūrovų energiją, žinai, ar jie su tavimi, ar drauge kvėpuoja, yra įtraukti. Jeigu tai pavyksta, jeigu papasakojate istoriją, jeigu vilnija žiūrovų aplodismentai, apima didžiulis džiaugsmas, bet koks nuovargis pasimiršta. Jeigu tik galiu, visada visiems sakau komplimentus, nepasilieku sau, nenutyliu; pačiai labai malonu, kada po spektaklio pasako, parašo gerŲ žodžiŲ. Grįžtamasis ryšys – reikalingas, tai labai įkvepia. Kas yra teatras be žiūrovo? Niekas.
Žinoma, būna visokių dienų. Jeigu nepasiseka, stengiuosi nesileisti į pernelyg gilias analizes, savęs neplakti, mėginu racionaliai žvelgti, ieškau ką ir kaip galėčiau kitą kartą geriau padaryti. Esu labai laiminga ir be galo dėkinga, kad pradėjau vaidinti teatre dar būdama studentė, o baigusi studijas vaidmenų visada turėjau, visada dirbau, kūriau; sustabdė tik Covid-19 viruso sukelta pasaulinė pandemija, tas laikotarpis tikrai buvo nelengvas, sukėlė daug slogių minčių. Atrodė, kad teatras yra nebereikalingas, mūsų apskritai niekam nebereikia. Tuo laiku pakito teatrinis sezoniškumas: įprastai dirbame rudenį, žiemą, o pavasarį teatras užsidaro – vasarą atostogaujame. Pandemijos metu dirbome visą vasarą, paskui ir žiemą, džiaugdamiesi, kad dirbam.
Po karantino repetavome režisieriaus Grzegorzo Jarzynos spektaklį „Soliaris 4“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2021). Fantastinė kūrybinė komanda, nuostabus aktorių kolektyvas! Tai buvo tikriausia atgaiva kūnui, sielai, didelis džiaugsmas narplioti saviizoliacijos temą, kuri labai ryški, svarbi šiame spektaklyje, o gyvenime mes patys visa tai buvome patyrę. Teatras padėjo išventiliuoti asmenines patirtis, susikaupusias emocijas.
Visada labai smagu išvykti į gastroles. Labai gerai pamenu pirmąsias gastroles – išvykome trims savaitėms su Oskaro Koršunovo teatro spektakliu „Vasarvidžio nakties sapnas“ (režisierius Oskaras Koršunovas, 1999). Nepamirštamas laikas! Visą laiką esi su trupe ir kiekvieną dieną vis kažkur keliauji... Jeigu nori, gali atsiskirti, pasivaikščioti vienas, bet vis tiek nuolat esi drauge su kolektyvu. Tai labai suartina trupę. Apskritai išvažiavęs kitaip būni-gyveni – esi kitas kitoje vietoje kitu laiku. Man, kaip mamai, šiek tiek sudėtinga, jausmai prieštaringi, negaliu vien tik džiaugtis... Bet kokiu atveju gastrolės – ne pažintinė kelionė, esi susikoncentravęs į darbą, neatsipalaiduoji, nes žinai, kad vakare turėsi vaidinti. Nuostabu laisvą dieną paklaidžioti mieste, pažinti kultūrą, atrasti įdomių dalykų.
Gastrolės su „Išvarymo“ trupe buvo oho ho... Reikėtų atskiros knygos visoms istorijoms papasakoti.
Nepakartojamos nuostabios patirtys... Aplankėme daugybę šalių ir po Lietuvą keliavome daug, bet man tikrosios gastrolės yra tada, kai išvykstama į kitą šalį. Išskirtiniai, neišdildomi patyrimai. Oskaro Koršunovo „Otelo“ premjera turėjo įvykti Avinjono teatro festivalyje, Prancūzijoje, bet viską sujaukė pandemija...
Aktoriaus profesija ir teikia galimybę kas kartą patirti vis naujų, išskirtinių, unikalių dalykų. Man labai patinka pasimatuoti kito batus. Daugybė personažų, tiek įvairių ir skirtingų likimų istorijų. Ne vieną personažą neįsigilinęs galėtum pasmerkti, bet teatras, aktorinės patirtys leidžia pabūti kito batuose, kito kailyje, su jo pasirinkimais, sprendimais, likimu ir paadvokatauti jam. Taip gyvenime tampi empatiškesnis, labiau atjaučiantis. Mano personažė Miss Mahler iš to mano pirmojo vaidinto spektaklio „Dvejonė“ teigia: „Nėra juk viskas tiktai juoda ar balta“ – iš tikrųjų nėra, visada yra bet, ar ir visada kyla klausimas: kodėl? Aktoriaus profesija skatina ne teisti, smerkti, o mėginti suprasti, kodėl.
Šios profesijos skatinamas įsijautimas į kitą plečia savimonę, pasaulėžiūrą. Aktorius visą laiką gyvena apsuptas daugybės nuostabių žmonių, visąlaik yra tokiame patirčių, įspūdžių susitikimų kaleidoskope; žinoma, jeigu nori, gali nebendrauti, atsiriboti, pabūti vienumoje, miške, prie jūros... Tai irgi svarbu, padeda atsipalaiduoti, pailsėti. Tačiau grįžęs visada žinai, jog susitikęs kolegas leisiesi į turiningą pokalbį, nes kiekvienas jų yra labai įdomi ir jautri asmenybė, turinti platų, gilų vidinį pasaulį. Aš labai myliu savo profesiją, džiaugiuosi, kad ji mane susirado ir einame koja kojon.
Teatro menas kalba apie žmogų, kviečia leistis į minčių gelmes. Lyties ar kitos skiriančios ypatybės nėra esminės, svarbiausia – žmogus, jo problematika, žmogiškumas. Šiandieniame pasaulyje, labai dinamiškame, viskas greitai kinta, tai pasireiškia ir teatre. 2021 metais išėjo dvi spektaklių premjeros, kuriose varijuojama, tarytum nepaisoma arba kaip tik paisoma, todėl perprasminama lyties reikšmė. Oskaro Koršunovo „Otele“ aš, nors esu moteris, įkūniju Otelą; Grzegorzo Jarzynos „Soliaryje 4“ Nelė Savičenko sukūrė Kriso Kelvino vaidmenį, nors Stanislawo Lemo jis parašytas vyrui, tačiau režisierius Grzegorzas Jarzyna ir dramaturgas Tomaszas Śpiewakas sumanė kalbėti iš moters perspektyvos, per moters personažo prizmę. Man atrodo, tai puikiai pavyko.
Teatras nuo senų laikų yra vyrų raiškos erdvė – visus vaidmenis atlikdavo vyrai, bet ilgainiui viskas pasikeitė. Dabar dramaturgija labai pakitusi, apskritai moters pozicija pasaulyje gerokai kitokia. Keičiasi visuomenės požiūris, keičiasi gyvenimas, keičiasi ir teatras. Nėra viskas tik juoda ar balta. Kiekvienas atranda savo vietą, erdvę ir galimybę būti.
Esu labai dėkinga savo mokytojai, kad paskatino mane stoti į akademiją studijuoti vaidybos. Be galo džiaugiuosi būdama dramos teatro aktorė, kurdama vaidmenis kas kartą galiu augti, tobulėti, atrasti, analizuoti, mąstyti, matyti, vertinti, suabejoti, klysti, būti, žaisti...
Kiekvienam linkiu mažiau abejoti ir drįsti klysti. Linkiu pasitikėti širdimi, nes ji tikrai niekada nemeluoja. Linkiu matyti partnerio akis ir atsiverti akimirkos grožiui.
Straipsnių ciklo „Aktorė“ stenografės: Daina Ulinskienė, Dalia Kaupienė, Milda Čiučiulkaitė, Inga Šiaulė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
