Mirė literatūrologas, semiotikas, kritikas, vertėjas Kęstutis Nastopka. Šia liūdna žinia pasidalijo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Prezidentas: netekome gilaus literatūros kūrinių suvokimo meno puoselėtojo
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį pareiškė užuojautą dėl žymaus Lietuvos literatūrologo, semiotiko, vertėjo, literatūros kritiko, humanitarinių mokslų daktaro K. Nastopkos mirties.
„Netekome filologijos grando, pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškosios semiotikos mokyklos plėtotojo, gilaus literatūros kūrinių suvokimo meno puoselėtojo. K. Nastopkos produktyvumas, atsidavimas literatūrai bei moksliniams tyrimams buvo išskirtinis šios garsios asmenybės bruožas. Esu tikras, jog K. Nastopkos mokslinis ir kūrybinis palikimas dar ilgai formuos literatūrologų bendruomenės viziją ir veiklos kryptis“, – sako šalies vadovas.
Prezidentas reiškia nuoširdžią užuojautą K. Nastopkos artimiesiems, draugams ir visai Lietuvos akademinei bendruomenei.
K. Nastopka gimė 1940 m. kovo 18-ąją dieną Kaune.
Mokėsi Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1962 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete. 1962–1965 m. stažavosi Rygos universitete. 1966–1972 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1972 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Lituanistikos fakulteto dėstytoju, 1989–1991 m. Lietuvių ir užsienio literatūros katedros, 1991–1996 m. Visuotinės literatūros katedros vedėjas. 1986 m. filologijos mokslų daktaras. Nuo 1992 m. ir Vilniaus universiteto dėstytojas, 1998–2005 m. Literatūros teorijos (nuo 2002 m. Literatūros teorijos ir istorijos) katedros vedėjas, 2007–2008 m. A. J. Greimo semiotinių studijų centro vedėjas, šiuo metu – profesorius, emeritas. 2012 metais K. Nastopka tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu, 2015 metais buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1971 m.
Mokslinė veikla ir veikalai
Studijoje „Poetinė lyrikos kalba“ (knygoje „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ 1969 m.) pateikiama individualiosios poetinės kalbos sistemos, apibūdinamos keliais kriterijais: įvaizdžių semantikos, kūrinio kompozicijos, metro, rimo, intonacijos. Įtvirtindamas lietuvių literatūros moksle ir kritikoje lingvistinės poetikos, struktūrinės, semiotinės analizės principus, priešinosi realistinei literatūros sampratai.
Tyrinėjo literatūrinius ryšius (veikalas „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“ 1971 m., apžvalginis veikalas „Lenkų romantizmas ir Baltijos literatūros“ 1973 m., su V. Kubiliumi, paskaitų konspektas „Tarybinių Pabaltijo tautų literatūros“ 1978). Mokėsi iš rusų formalistų, struktūralistų, nuo 8 dešimtmečio pradžios literatūros prasmę aiškino semiotikos sąvokomis. Monografijoje „Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius“ (1985 m., LSSR valstybinė premija 1986 m.) derindamas kompozicinius ir komunikacinius kriterijus išskyrė 5 pagrindinius eilėraščių tipus (dainiškąjį, polifoninį, meditacinį, pasakojamąjį ir oratorinį) kaip skirtingus prasmės kūrimo būdus. Išleido semiotinį veikalą „Reikšmių poetika“ (2002 m.), „Literatūros semiotika“ (2010 m.), sudarė semiotikos straipsnių rinktinę „Trys semiotikos“ (2012 m. ). „Lietuvių literatūros istorijos“ (rusų kalba 1977 m. , lietuvių kalba 2 t. 1979–82 m.) vienas autorių.
Parašė analitinių straipsnių apie lietuvių poeziją atnaujinusių poetų J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, M. Martinaičio, S. Gedos, T. Venclovos, V. P. Bložės kūrybą (rinkinys Išsprūstanti prasmė 1991). Dar išleido semiotinių straipsnių ir literatūrinės eseistikos rinkinį Įsiklausymai (2020). Iš latvių kalbos išvertė U. Bērziņio poezijos, iš prancūzų kalbos – A. J. Greimo veikalą „Struktūrinė semantika“ (2006), mokslinių straipsnių.
