„Aš pats esu iš Druskininkų, taip pat Dzūkijos kurorto, panašaus į Birštoną. Manęs gyvenimas mažame mieste tikrai negąsdino. Vis dėlto, kai pagalvodavau apie tai, kad turėsiu palikti Vilnių, kuriame nemažai teko gyventi ir dirbti, tai buvo šiek tiek abejonių, ar tikrai verta“, – sako Birštono muziejaus vadovas Simonas Matulevičius.
Nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje dirbęs Simonas Matulevičius nusprendė sostinės gaudesį iškeisti į ramybę Birštone. Čia jis ėmėsi vadovauti Birštono muziejų kompleksui, kurį sudaro Birštono sakralinis ir miesto istorijos muziejus.
LRT.lt Simonas atskleidžia, kaip siekis tobulėti profesinėje srityje ir gilus susidomėjimas kultūra bei istorija atvedė jį į karališku vadinamą kurortą – Birštoną.
– Ar galite save pavadinti istoriku, kas jus atvedė prie humanitarinių mokslų pasirinkimo?
– Aš esu iš humanitarų šeimos, mano mama lituanistė, lietuvių kalbos mokytoja. Kaune daug metų anglų kalbos mokytoja dirbo mano krikšto mama, istorijos mokytoju Druskininkuose dirbo krikšto tėtis. Tėtis – vienintelis iš artimos aplinkos nepasuko mokytojo keliu, nors buvo labai arti mokytojo profesijos pasirinkimo. Aplinka namuose, knygos apie humanitarinius mokslus, istoriją, turbūt persidavė man, ir pasirinkimas nebuvo labai sudėtingas.
Nuo vaikystės domėjausi geografija, istorija, atradimais. Ir taip atėjau į Vytauto Didžiojo universiteto bakalauro studijas. Pasirinkau studijuoti istoriją, filosofiją ir etnologiją, šios studijos artimos tradicinei kultūrai, antropologijai. Vilniaus universitete studijavau paveldosaugos magistrą. Man atrodo, kad pasirinkimas dėl studijų buvo teisingas, bet reikėjo laiko, jog tai tinkamai įvertinčiau.
– Kokia istorijos ir istoriko misija yra šiandieninei visuomenei?
– Istoriko misija yra svarbi. Istorikai gali atpažinti praeities reiškinius ir daryti išvadas apie dabartį. Istorikai turi kalbėti garsiai, drąsiai ir vieningai atstovauti valstybės istorinei linijai. Tai svarbu, nes mūsų istorija ir istoriniai faktai dažnai yra puolami.
– Priėmėte gan nepopuliarų sprendimą ir gyvenimą sostinėje, darbą Nacionaliniame dailės muziejuje jūs iškeitėte į ramų, tylų Birštono muziejų. Kaip pavyko pritapti prie mažo miesto, ko pasiilgstate ir kaip jums sekasi Birštone?
– Nebuvo lengvas apsisprendimas, kaip kam nors gali atrodyti. Kai suvokiau, kad kraustysiuosi į Birštoną, net nežinojau, kaip gyvensiu, kur gyvensiu. Gyvenimas Vilniuje turi daug privalumų, ypač profesinėje srityje. Tačiau jaučiausi pavargęs nuo Vilniaus tempo ir norėjau pokyčio. Birštonas man buvo pažįstamas ir artimas, todėl nusprendžiau čia persikelti ir dirbti muziejuje.
Iki tol dirbau Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, kuris tikrai didelis – 9 muziejai, atskiri centrai, daug parodų, tarptautiniai projektai. Teko dirbti kartu su daug profesionalų, savo srities žinovų, mokslo daktarų. Su jais bendraudamas, dirbdamas, tiesiog stebėdamas jų darbą, labai daug gali mokytis ir išmokti. Žinoma, ir pats Vilnius gyventojui turi daug ką pasiūlyti. Turėjau sau atsakyti į klausimą, ar man būtinas gyvenimas sostinėje.
– Kaip jus priėmė vietos bendruomenė?
– Priimdamas sprendimą dirbti Birštone, suvokiau, kad čia tai pat reikės įsilieti į bendruomenę tiek, kiek įmanoma. Aš neįsivaizduoju persikėlimo dirbti į kitą miestą, nebandant įsilieti į vietos bendruomenę. Tai svarbu tiek asmenine, tiek darbine prasme. Įsiliejimas į Birštono bendruomenę turbūt yra nebaigtas procesas, tai dar vyks ilgai.
Pripažinsiu, tikrai teko susidurti su gan atsargiu, ribotu bendravimu, ne visi ir nori bendrauti. Žinau iš kitų pavyzdžių, kad kartais persikėlus gyventi į kitą miestą prireikia ir kokių 2, 3, 5 ir daugiau metų, kad žmonės priimtų iš kitur atvykusį žmogų. Galbūt dar yra kažkoks natūralus žiūrėjimas, kad atvykai iš kitur, gal ir laikinam apsigyvenimui ir panašiai.
– Gyvenimas mažame mieste turi ir privalumų. Ar pasinaudojate jais?
– Žinoma, Birštono masteliai, palyginti su Vilniaus, maži, džiugina tai, kad viskas yra šalia. Susitaupo nemažai laiko, žinant, kokios spūstys Vilniuje būna. Įprastai Birštone nevažinėju su automobiliu, nes čia viskas yra šalia ir viską pėstute galima pasiekti.
– Ar ilgai svarstėte apie galimybę atsikraustyti gyventi ir dirbti Birštone?
– Apsisprendimas kraustytis gyventi į Birštoną nebuvo skubotas. Tiesą sakant, žinojau, kad iš Vilniaus kada nors išvyksiu. Aš pats esu iš Druskininkų, taip pat Dzūkijos kurorto, panašaus į Birštoną. Manęs gyvenimas mažame mieste tikrai negąsdino. Vis dėlto, kai pagalvodavau apie tai, kad turėsiu palikti Vilnių, kuriame nemažai teko gyventi ir dirbti, tai buvo šiek tiek abejonių, ar tikrai verta. Dabar, kai nuvažiuoju į Vilnių, jame jaučiuosi gerai. Pabūnu ten, grįžtu. Keli dalykai lėmė apsisprendimą.
Pirmiausia, jaučiausi šiek tiek pavargęs nuo Vilniaus tempo. Norėjau pokyčių. Norėjau išvykti į man artimą aplinką – Dzūkiją. Čia, prie Nemuno, tos vietos man atpažįstamos. Pagrindinis motyvas buvo galimybė dirbti Birštono muziejuje, pritaikyti savo žinias ten. Šiame mieste jau skaičiau pranešimus, domėjausi jo istorija. Ši vieta buvo net labai pažįstama iš bendrų projektų, domėjausi Birštono praeitimi.
Sužinojęs apie konkursą Birštono muziejaus direktoriaus pareigoms užimti, turėjau viską apsvarstyti. Nors ir buvo šiek tiek abejonių, priėmiau šią galimybę kaip nuotykį. Ir jau beveik metai dirbu čia (šypsosi).
– Kaip manote, ką jūsų vadovaujamas muziejus reiškia pačiam miestui?
– Muziejininko darbe darbo zona yra ne tik muziejus ir jo darbinė aplinka, bet ir visas miestas. Svarbu matyti visą miesto, bendruomenės kontekstą. Tai yra svarbi įstaiga patiems gyventojams, nes tai yra vieta, kur žmonės susirenka, dalyvauja edukacijose, eina į parodas.
Labai svarbu, kad muziejus būtų gyvas. Tai reiškia, kad šiandieniniame muziejuje neužtenka rodyti kažkokią nuolatinę ekspoziciją, kuri keičiasi retai. Reikia, kad muziejuje nuolatos vyktų kaita: naujos parodos, projektai, edukacijos. Kitaip sakant, mūsų tikslas, kad žmonėms būtų įdomu užsukti į muziejų, net jeigu jame buvo prieš mėnesį. Birštono muziejus turi savo vietą bendruomenės gyvenime. Žinoma, pandemija buvo kiek pristabdžiusi muziejaus veiklą, bet jis turėjo ir turi daug gražių iniciatyvų, kurios būdavo ir yra labai gausiai lankomos ir mėgstamos lankytojų, vietos gyventojų ir atvažiuojančių svečių.
– Jūs užsiminėte apie parodas ir edukacijas. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip stengiatės įtraukti bendruomenę į muziejaus veiklą ir ką siūlote lankytojams?
– Stengiamės, kad muziejus būtų ne tik istorijos liudytojas, bet ir gyvas kultūros centras. Organizuojame įvairias parodas, kurios keičiasi reguliariai, tam, kad lankytojai visada rastų kažką naujo. Taip pat turime įvairių edukacinių programų, skirtų tiek vaikams, tiek suaugusiems, kurios padeda geriau suprasti mūsų krašto istoriją bei kultūrą. Be to, rengiame įvairius renginius, susitikimus su įdomiais žmonėmis, rengiame kūrybines dirbtuves, kuriose gali dalyvauti visi norintys. Stengiamės, kad muziejus būtų atviras visiems, kad kiekvienas galėtų rasti čia ką nors įdomaus ir naudingo. Svarbu, kad muziejus būtų integruotas į bendruomenės gyvenimą, kad jis būtų ne tik lankomas, bet ir mėgstamas, kad žmonės jaustųsi čia laukiami ir norėtų sugrįžti.
– Kaip manote, koks yra muziejaus vaidmuo vietos bendruomenėje ir kaip jis gali padėti stiprinti bendruomeniškumą?
– Muziejaus vaidmuo vietos bendruomenėje yra labai svarbus. Pirmiausia, tai yra vieta, kur žmonės gali susipažinti su savo krašto istorija, kultūra ir paveldu, skatina daugiau domėtis, formuoti savo tapatybę, didžiuotis, taip pat, suteikia žinių, kuriomis kiekvienas žmogus jau ir pats galės dalintis ir tapti savotišku savo krašto ambasadoriumi.
Antra, muziejus turi būti susitikimų ir diskusijų vieta, kur bendruomenės nariai keičiasi istorijomis ir idėjomis, aptaria svarbias temas ir randa bendrus sprendimus dėl istorijos atskleidimo. Tai skatina bendruomeniškumą ir padeda stiprinti socialinius ryšius.
Trečia, muziejus gali būti edukacijos ir kūrybiškumo skatinimo vieta, kur vaikai ir suaugusieji mokosi naujų dalykų, dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse ir ugdo savo gebėjimus. Tai padeda kurti aktyvią ir išsilavinusią bendruomenę. Galiausiai, muziejus yra poilsio ir lengvo, kokybiško laiko praleidimo vieta, kurioje žmonės gali praleisti praleidžia laisvalaikį, atsipalaiduoja ir mėgaujasi kultūra ir istorija.
– Kaip pavyksta įtraukti bendruomenę į muziejaus veiklas?
– Galėčiau pridurti, kad muziejus nuolat siekia tobulėti ir ieško naujų būdų, kaip pritraukti lankytojus ir įtraukti juos į savo veiklą. Mes nuolat bendraujame su bendruomene, klausome jų poreikių ir stengiamės juos atliepti. Taip pat bendradarbiaujame su kitomis institucijomis, mokyklomis, bibliotekomis, kultūros centrais ir kitais partneriais, kad galėtume pasiūlyti dar daugiau įdomių ir naudingų veiklų. Esame atviri naujoms idėjoms ir iniciatyvoms, tad kviečiame visus prisijungti prie mūsų veiklos, siūlyti savo idėjas ir kartu kurti gyvą ir dinamišką muziejų, kuris būtų svarbus ir vertingas visiems bendruomenės nariams.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
