Beprasmiai darbai amžinojo įšalo žemėje, rūsčios lagerių kameros ir mirtys iš išsekimo bei bado. Tokiomis atšiauriomis aplinkybėmis gimė tremtinių ir politinių kalinių dainos. Anot LRT.lt kalbintų eksperčių, dainavimas lietuviams buvo svarbi gyvybingumo ir dvasios laisvės išraiška. Rusai stebėdavosi: „Verkti reikia, o jie dainuoja.“
Apie išskirtinį tremtinių ir politinių kalinių dainavimo reiškinį bei tai, kaip šios dainos išliko iki šiandien, pasakoja Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Dainyno skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja Modesta Liugaitė-Černiauskienė bei Tautosakos archyvo skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Austė Nakienė.
– Nuo Sąjūdžio ir pirmųjų Nepriklausomybės metų iki šiandien paskelbta nemažai istorinių, memuarinių, publicistinių tekstų apie trėmimus bei politinius įkalinimus. Kokio dėmesio sulaukė tremtinių ir politinių kalinių dainos?
Modesta: Iš tikrųjų, Sąjūdžio ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais nusirito tekstų apie trėmimus, politinius įkalinimus, partizanus banga. Tai buvo atminimo įamžinimo laikotarpis. Svarbiausia buvo surinkti ir užfiksuoti visą prieinamą medžiagą, kol buvo gyvų liudininkų.
Šiuos leidinius, į kuriuos buvo įdėta ir dainų, įvairius dainynėlius vainikavo didžiojo „Lietuvių liaudies dainyno“ sąvado 19-asis tomas „Antrojo pasaulinio karo ir pokario dainos“, pasirodęs 2005 m. Jį parengė ilgametis LLTI Dainyno skyriaus mokslo darbuotojas Kostas Aleksynas. Melodijas parengė Živilė Ramoškaitė.
Austė: Taip pat yra partizanų dainų tomas. Iš šių dviejų dainyno tomų galima semtis žinių apie pokario dainų kūrybą tiek Lietuvoje, tiek tremtyje.
– Kokios buvo dainos, gimusios varganuose tremties keliuose ar nykiose kalėjimo kamerose?
Modesta: Pacituosiu K. Aleksyną, kad šias dainas „kūrė žmonės, atsidūrę svetimoje, atšiaurioje, sunkiai ištveriamoje aplinkoje, neįsivaizduojamai sunkiomis sąlygomis, veikiami slogių fizinių ir dvasinių išgyvenimų“.
Nors dainos turėjo autorius, dabar dažniausiai jau nežinomus, jos laikomos nuoseklia folklorinės kūrybos tąsa. Tremties dainos priskiriamos karinių-istorinių dainų žanrui. Jos atitrūksta nuo tradicinės dainų poetikos. Jų melodijos artimos naujesnio stiliaus dainoms: romansams, literatūrinėms, populiarioms dainoms.
Šios dainos nebuvo vienintelės, kurias lietuviai dainavo tremtyje ar lageriuose. Ten taip pat giedodavo šventas giesmes, dainuodavo senąsias liaudies, partizanų ir ankstesnes literatūrinės kilmės dainas.
Vis dėlto, pasiremsiu tautosakininke Danute Krištopaite, „tremtinių susibūrimuose, kaip matyti iš atsiminimų, šalia tradicinių vyravo naujesnės, su jų kasdienybe labiau susijusios dainos, todėl jos labiau ir plito persirašomos į sąsiuvinius ar išmokstamos bedainuojant“.
Apie tai, kaip dainos brangintos pačių tremtinių, galima rasti įspūdingų liudijimų. Apie dainą „Rauda rudens vėjas, verkia už langų“ randame tokį atsiminimą: „Šią dainą mano vyras Petras Juodelis, [vėliau] kalėjęs 10 metų Vorkutoje, buvo pieštuku sutalpinęs ant kiaušinio lukšto ir padovanojo man pirmąją Velykų dieną per pasimatymą Vilniaus „peresilkoje“.“ „Peresilka“ – kalėjimas, iš kurio siuntė į visus SSRS kalėjimus.
Austė: Ir pokario romansuose, ir dainose, susijusiose su tremtimi, svarbus išsiskyrimo motyvas, kažkur išvykstant mylimajai ar mylimajam. Būdingas motyvas – atsisveikinimas stotyje, traukinys.
Anksčiau poros dainuodavo apie išsiskyrimą savo noru – išvažiuodavo į kelionę ar studijas. Kalbant apie Antrojo pasaulinio karo ir pokario dainas, tai pasikeičia. Mylimieji išsiskiria nebe savo valia. Juos kažkur brutaliai išsiunčia. Paskui jie nebeturi jokių žinių apie vienas kitą. Išskiria ilgam, o gal ir visai.
Labai brangios lieka dovanos. Tarkim, mažutis sveikinimas, kartais parašytas net ant beržo tošies. Juk žmonės neturėjo popieriaus. Jiems neleisdavo susirašinėti. Normuota, kiek laiškų kalinys per metus gali parašyti. Tad laiško motyvas – ypač svarbus. Žmonės saugojo mylimojo ar mylimosios laiškus. Nors žinutės į tremtį nukeliaudavo retai, laiškai cenzūruoti, juose ne viskas rašyta, jie vis tiek buvo labai brangūs.
– Kokios pagrindinės tremties dainų temos? Ką tremtiniai apdainuodavo?
Modesta: Tematiškai tremties dainos išsidėsto skalėje tarp gręžimosi atgal į tėvynę ir žvilgsnio į tėvynės ateitį. Jos liudija, kad lietuviai nebuvo praradę tikėjimo, jog Lietuva atgaus laisvę.
Dainos ne apie smulkmenas, bet apie gyvenimą ir mirtį. Jose taip pat atsispindi rūpestis dėl tėvynės – kada ji bus laisva. Apdainuojamos ant tėvynės laisvės aukuro sudėtos aukos. Taip pat prasmingos gimtinėje likusių artimųjų kančios.
Tačiau svarbiausia tremtinių dainų tema – grįžimas mintimis į gimtąjį kraštą.
Austė: Tremtiniams paskutinis Lietuvos vaizdas, juos išvežant, likdavo tarsi sustojęs kadras: „Pravirko tėviškės beržai / Pravirko baltos ievos, / Kai mane varė iš namų / Sudie kalbėjo pievos.“ Birželį, kai vyko tas baisusis trėmimas, dėl kurio dabar minime Gedulo ir vilties dieną, juk turėjo būti gražu. Laukai žaliavo. Žydėjo ievos, rugiagėlės, aguonos. Tremtinius išvežė tarsi iš svajonių šalies. Jei trėmimas vyko rudenį, įsiminė šis metų laikas: „Mums atėmė laisvę brangiausią, / Kai sviro prinokę javai, / Su krintančiais rudenio lapais / Tėvynę, namus palikai.“
Tremtyje žmonės atsimindavo gražų gimtąjį kraštovaizdį. Jei tremtiniams leisdavo užsiimti rankdarbiais, jie piešdavo sodybas su berželiais, aplink banguojančiais javais. Kartais net išsiuvinėdavo tą savo brangųjį kraštovaizdį.
Tremtiniai vis galvodavo apie tėvynę. Kaip simbolinė Lietuvos figūra vaizduotėje iškildavo mergina: geltonkasė, mėlynakė, su gintaro karoliais, pasipuošusi rūtos šakele. Arba tėvynė įsivaizduota kaip laukianti motina, priglausianti tremtinius, jiems kažkada grįžus. Dainuota: „Dievas neapleidžia / Smilgos palaužtos / Ir benamio paukščio / Ištikto audros – / Neapleis ir mūsų / Tėviškės brangios! / Ten Marijos žemė / Ir vaikai mes Jos!“
Dabar, kovojančioje Ukrainoje, jei vaizduojama mergina su tautiniais rūbais, gėlių vainikėliu, tradiciniais raštais siuvinėta palaidine, ji irgi simbolizuoja tėvynę, Ukrainą.
– Jau užsiminėte, tačiau kokius dar įsimintinus tremtinių ir politinių kalinių dainų motyvus išskirtumėte?
Modesta: Visų motyvų neišvardysi. Bet norėčiau iškelti kankinystės motyvą. Tremtiniai ir politiniai kaliniai dainose aiškiai suvokia savąją kankinystę. Su tuo siejasi paaukojimo, aukojimosi ir kančių aukojimo motyvai. Pavyzdžiui, paaukojimo motyvas girdimas: „Bereik, motinėle, / Mane užauginai, / Į Sibiro žemę / Vergaut paaukojai.“
Aukojimosi ir kančių aukojimo motyvas yra, pavyzdžiui, politinių kalinių dainos „Palinko jovaras prie vartų“ paskutiniame posme. Kalinys kreipiasi į gimtinėje likusią motiną: „Oi, tu neverk, sena močiute, / Kam laužai sau baltas rankas? / Sūnus aukojas gimtai žemei – / Aukok ir tu savo kančias.“
„Ešelonų broliai, ešelonų sesės“ – pavyzdys, kaip dainose tikima sielos nemarumu ir jos viršenybe. Kaliniai, tremtiniai joje apibūdinami taip: „Sielos nepalaužtos vėjų atšiaurių“; „Kaulelius palikę ledjūrio šaly“; „Lietuvos vargdieniai, dvasios milžinai“.
Kai kur laisvės troškimas vaizduojamas kaip meilės pilnatvės laukimas. Neatsitiktinai karo ir rezistentų dainose dažnai vaizduojami bernelis bei mergelė, susitiksiantys, kai bus laimėta kova. Dainos „Neverkit, sesės, savo brolių“ pabaigoje sakoma: „Kaip laisvė švis mūsų tautoje, / Vergijos pančiai sudrebės, / Tada, mieloji mergužėle, / Aš glausiu tave prie širdies.“
Kiti motyvai – tremtis kaip varginga kelionė, klajonė, kaip tūnojimas šulinyje. Tremtinys jaučiasi kaip „pasroviui riedantis akmenėlis“. Pažymėtina, kad ne vienoje dainoje tremtinys, kalinys reflektuoja savo nebūtį: „O kai nušvis dangus aptemęs, / Manęs šioj žemėj nebebus.“
Meniškiausiose dainose nėra pagiežingo noro, kad už kentėjimus būtų atkeršyta. Yra tik troškimas, kad Sibiro kančios nebepasikartotų. Aukštinamas kantrus laukimas, Dievo meldimas, vilties turėjimas. Tai apskritai būdinga lietuvių tautosakai. Nuoskaudos reiškiamos graudulingai.
Austė: Norėčiau pridurti apie pasiaukojimą. Partizanai sąmoningai rinkosi auką. Eidavo į mišką, žinodami, kad negrįš. Partizanavimo laikas būdavo neilgas – metai, kartais dveji ar treji. Dainoje sakoma: „Kai žydės antrąkart vyšnios, / Nebebus manęs.“ Suvokiama, kad gal tai paskutinis pavasaris, paskutinės Velykos, Kūčios, Kalėdos. Gal laisvė ateis. O gal ir nesulauksiu.
Partizanai sakydavo, kad geriau priešintis ir žūti miške. Juk vis tiek areštuotų, įkalintų ir ištremtų. Tik tremtyje jau nepavyktų kovoti. Reikėtų paklusti lagerio tvarkai, dirbti beprasmį darbą. Pavyzdžiui, kaliniai, esant amžinajam įšalui, tiesdavo kelią. Laužtuvais kapodavo įšalusį gruntą. Juk žiemos metu tai neturėjo jokios prasmės. Tyčia daryta, kad žmonės nuvargtų ir jų lauktų mirtis iš išsekimo bei bado.
– Sunku įsivaizduoti dainavimą tremties ar kalėjimo sąlygomis. Rūsti tikrovė ir daina atrodo nesuderinami dalykai.
Modesta: Aplinkybės dainavimui išties buvo priešiškos. Šių dainų unikalumą pirmiausia derėtų sieti su jų kilme. Dainavimo tremties ir kalėjimo sąlygomis kontekstas pagrindžia jų vertę.
Kas dainavimą tremtyje daro ypatingą? Tremtis – išvietinimas, perkėlimas erdvėje ir kartu lūžis laike. Tai – viena tipinių liminalių situacijų. Šį skaudžiausių praradimų metą, lydimą savotiškos tarpinės dvasios būsenos, galima laikyti liminaliu. Dainavimas išgrynina toje liminalumo būsenoje atsiradusiojo egzistenciją, sudėlioja prasminius akcentus. Liminalumo koncepcija bent iš dalies gali paaiškinti politinių kalinių ir tremtinių dainavimo reiškinį.
Žmonėms atsidūrus tremtyje, fizinės egzistencijos rūpesčiai užgožė bet kokios dvasinės raiškos galimybes. Buvo tremtinių, kuriems ne dainos rūpėjo. Pavyzdžiui, į garsaus dzūkų dainininko Juozo Averkos tautosakos ir atsiminimų rinktinę nepateko nė viena politinių kalinių ar tremtinių daina. Kai jis buvo tremtyje ir kalėjo lageriuose, visai nedainavo. Nors ir jaunystėje iki suėmimo, ir senatvėje jis buvo nepamainomas dainininkas.
Bet buvo tremtinių, kuriems kuo sunkiau buvo, tuo daugiau jie dainavo. Buvusi politinė kalinė Aldona Sabaitytė-Vilutienė prisiminė: „Kameros draugės greit pastebėjo mano įprotį dainuoti, kai nepaprastai sunku. Dainuodavau net tada, kai mintyse pavydėdavau tėveliui, kad jis miręs, o aš numirti negaliu... Dainavau ir tada, kai vežė iš saugumo rūsių į kalėjimą. Ir, mano nuostabai, niekas nerėkė, niekas nedraudė. Gal manė, kad išprotėjau.“
Dzūkė Pelagėja Lukšytė-Bernatavičienė apie savo tremties metus pasakojo, kad kai jai būdavo labai sunku, ji ne tiek verkdavo, kiek dainuodavo. Nesiskųsdavo, nes aplinkui matydavo nelaimingesnių už save.
Būdavo ir taip, kad dainos padėdavo prisijaukinti svetimą aplinką. Jono Stašaičio atsiminimuose iškyla Šamano uola Baikalo ežero Olchono saloje, ant kurios sekmadieniais jie ateidavo padainuoti: „Prieš mus ant kitos uolos susirinko klausytojų buriatų (Azijos tauta – LRT.lt). Jie neplojo, nė kitaip nereiškė savo jausmų, bet susėdę išklausė ilgą, gal poros valandų koncertą.“
Tremtinių atsiminimuose skaitome, kad jų dainavimo aplinkiniai nesuprasdavo. Rusai stebėdavosi: „Verkti reikia, o jie dainuoja.“
Austė: Gal dėl patirto pažeminimo ne visi tremtiniai parašė prisiminimus. Juos rašyti buvo labai sunku. Tarkim, poetas Antanas Miškinis, buvęs politinis kalinys ir tremtinys, nenorėjo rašyti prisiminimų. O Balys Sruoga, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, juos parašė. Sugebėjo su juodu humoru pažvelgti iš šalies.
Tačiau A. Miškinis sukūrė eilėraščių. Juos deklamuodavo kalintiems kartu. Jie juos įsimindavo sakytiniu būdu, kaip liaudies dainas. Paskui, kai A. Miškinis nusprendė eilėraščius užrašyti ir parvežti, paslėpė juos albume. Jo viršelis buvo įrištas drobele. Ten užkišo rankraščius.
Nuo tėvynės atskirti tremtiniai jautėsi tarsi našlaičiai. Ir A. Miškinio kūryboje radau perfrazuotų našlaitės vestuvių dainų motyvų („Saulė motulė kraitelį krovė, / Mėnuo tėvelis dalelę skyrė“), šiuolaikiškai įpintų į autorinės poezijos posmus. Galima numanyti, kad liaudies daina priminė tėvų namus, šventes, laisvą, orų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Tradicinės dainos, girdėtos iš senelių ir močiučių, buvo vienos svarbiausių humanistinių vertybių.
– Kodėl žmonės dainuodavo? Kuo tai padėdavo ištremtiesiems ir įkalintiesiems lageriuose?
Modesta: Tremties situacija – tokia, kad „bendruomenė“ yra atsitiktinai į vieną tremties vietą pakliuvusių, išvietintų žmonių grupė. Ją sieja kalba, tautinė ir kultūrinė tapatybė. Ji atsidūrusi tarpinėje būsenoje. Čia tiktų lotyniškas terminas communitas – bendruomenė, spontaniškai atsirandanti liminaliose situacijose. Tremtiniai ir politiniai kaliniai SSRS struktūros atžvilgiu buvo pašaliečiai (angl. structural outsiderhood).
Dainavimas buvo rituališkas. Žmogiškos emocijos būdavo nukreipiamos į nustatytus išraiškos kanalus. Tai reikalinga tokioms stiprioms emocijoms kaip neapykanta, meilė, baimė, sielvartas prikelti, nukreipti ir prisijaukinti.
Skriaudos išgyvenimo intensyvumas galėjo koreliuoti su dainavimo būtinumu ir dažnumu. Buvusi tremtinė, vėliau tapusi operos soliste, Nijolė Ambrazaitytė apie vieną spontaniškai įsiplieskusį pasidainavimą liudija: „Supratau, kad kiekvienas savaip išgyvena ištrėmimą iš gimtų vietų, o dainos nors ir trumpam visus paguosdavo, padėdavo <…> pamiršti baisią nudangintų prie Šiaurės ledjūrio skriaudą.“
Tam tikrose gyvenimo krizėse atgyja visuotiniai saitai, jungiantys atskirus bendruomenės narius. Tremtiniai jautė stiprų ryšį su lageriuose išblaškytais kaliniais, Lietuvoje likusiais partizanais, savo artimaisiais, tremties keliuose sutinkamais tėvynainiais. Jie bendruomeniškai minėjo tautines, religines šventes. Tokie susibūrimai stiprino jų tapatybę. Tiek šventėse, tiek kasdienybėje dainavimas buvo svarbi gyvybingumo ir dvasios laisvės išraiška.
Austė: Tremtinius galima palyginti ne tik su našlaičiais, bet ir su emigrantais. Jie irgi buvo toli nuo tėvynės, atskirti nuo artimųjų. Naujoje aplinkoje ne visada priimti, jautėsi žemesni, turintys įsitvirtinti. Net žinomas kūrinys „Leiskit į tėvynę“, dabar mūsų įsivaizduojamas kaip tremtinių ir išties ten skambėjęs, visų pirma, buvo emigrantų daina, sukurta poeto Juozo Šnapščio-Margalio.
Bendras jausmas emigrantams ir tremtiniams – nostalgija ir jaučiamas milžiniškas atstumas nuo gimtinės. Ar tai Pensilvanijos kasyklos, ar Čikagos skerdyklos, kur sunkiomis sąlygomis dirbo lietuviai, ar prie Laptevų jūros plytinti amžinojo įšalo žemė, ar Sibiras ir Altajaus kalnai – tai buvo taip toli, kad neįmanoma grįžti. Žmonės galėjo grįžti tik mintimis. Emigrantų ir tremtinių dainas jungiantis motyvas – sparnuotos mintys. Jos tarsi paukščiai pranašai grįžta ir aplanko Lietuvą. Dažnas tarpininkas, žinios nešėjas – sakalėlis. Jis turi sparnus, yra laisvas, neįkalintas.
Net artimoje aplinkoje tremtiniai ne visada jautėsi laisvi kalbėti. Tad geriau padainuodavo. Juk iš dainos žodžių neišmesi. Dainavimas buvo tarsi saugesnis pasidalijimas savo patirtimis ir emocijomis. Pavyzdžiui, mano pažinota tremtinė Edita Kuzavinytė-Meškuotienė, net prabėgus daugeliui metų po tremties, vengdavo kalbų apie politiką ir anekdotų. Sakydavo, kad geriau nekalbėti apie politiką. Juk nežinome, gal kažkas seka, klausosi.
Kiek teko pažinoti tremtinių, jie buvo itin šviesūs žmonės. Esu jiems labai dėkinga, kad išsaugojo tas dainas. Jų dėka turime dainas užrašytas ir saugomas Lietuvių tautosakos archyve. Ačiū jiems, kad papasakojo savo tremties istorijas ir išsaugojo prisiminimus ateities kartoms.
– Esame vėlesnių kartų atstovai. Mums tremtis pažįstama nebent iš knygų ar pasakojimų. Ar (ir jei taip, kaip) galėtume prisiliesti prie šio tremties palikimo?
Modesta: Dabar atrodo, kad viskas nugulė į knygas, leidinius, archyvus. Gal tai atsakymas visiems laikams? Bet paprieštaraučiau.
Kaip tik dabar galima iš šalies pažvelgti į kruopščiai surinktą, paskelbtą medžiagą. Tie, kuriems tremtis pažįstama tik iš pasakojimų, gali tyrinėti tremties palikimą. Tyrinėti ne tik kaip tekstus, bet ir kaip kūrybiškumo proveržį. Pažiūrėti, kokia buvo bendruomeninė ir asmeninė tų žmonių laikysena.
Jau minėtas tyrinėtojas K. Aleksynas teigė, kad per šį sunkių išbandymų laikotarpį radosi tiek dainų, kiek jų nebūta jokiu kitu tautos istorijos tarpsniu. Nei prieš tai, nei po to nebuvo tiek sukurta dainų ir nebuvo tiek jų dainuota. Tad šis tremties palikimas regisi kaip mums užduotas klausimas.
Austė: Jaunoji karta galėtų prisidėti, skleisdama tremties istorijas Vakarų Europos šalyse. Šis svarbus dalykas bendroje Europos istorijoje, Antrojo pasaulinio karo istoriniame pasakojime neįsirėžęs į atmintį. Ten tokio dalyko kaip tremtis nebuvo. Ten daugiau vyko antifašistinė rezistencija.
Net dabar ten dar romantizuojama Rusija. Tačiau Rytų Europos gyventojai labai nukentėjo nuo šios šalies. Ir dabar joje tebegniaužiama žmogaus laisvė, nevertinama gyvybė. Tad Vakarų Europos gyventojai galėtų neberomantizuoti Rusijos, bet domėtis Rytų Europos patirtimis. Įsirašyti į atmintį, kad čia gyvenusiems žmonėms buvo labai svarbi jų laisvė, orus europietiškas gyvenimas. Jie tikėjosi iškęsti visas baisybes bei pažeminimus ir grįžti į laisvą tėvynę.
Jie daugybę metų vylėsi, kad po Antrojo pasaulinio karo įsivyravusi pasaulio tvarka susvyruos ir bus iškovota laisvė. Atsimenu džiaugsmą, Kovo 11-osios vakarą paskelbus Nepriklausomybę. Mes, tie, kurie sulaukėme, džiaugėmės. Kartu apgailėjome visą gyvenimą laisve tikėjusius, bet jos nesulaukusius artimuosius.
Tad gal jaunimo misija būtų kuo plačiau skleisti žinią apie tremtis, ten likusius kapus, čia pervežtus tremtinių palaikus, minimą Gedulo ir vilties dieną, tebedainuojamas politinių kalinių ir tremtinių dainas.
