Dešimtąjį kartą vykstantis atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“ šįkart renkasi temą – žmonės, kuriantys miestus. Šiame maršrute – 19 ir 20 a. sandūros vilniečiai miesto kūrėjai: Ignas Parčevskis ir jo nuomuojamų rezidencijų namas Vilniuje, Žygimantų gatvėje, ir Petras Vileišis, lietuvybės puoselėtojas, pasistatęs rūmus buvusiame Vilniaus priemiestyje, Antakalnyje.
Abu namai Vilniuje išdygo vos 11-os metų skirtumu 19 ir 20 a. sandūroje, bet jų likimas – skirtingas.
Vileišių rūmai du kartus atnaujinti, rekonstruoti ir nuolat renovuojami, šiuo metu čia įsikūręs Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, o štai I. Parčevskio namas vis dar laukia vidaus rekonstrukcijos. 2018 m. jį nusipirkę naujieji savininkai spėjo atnaujinti tik stogą ir fasadą.
Šie namai pasakoja apie skirtingas asmenybes, vilniečius, kurie savo darbu ir idėjomis keitė miesto vaizdą.
Aludaris Parčevskis ir Vilniaus žiemos rezidencijos
Palei Nerį išsitiesusi Žygimantų gatvė dabar triukšminga mašinomis ir „turtinga“ dulkių ir išmetamųjų dujų šuorais. Einant nuo Žaliojo tilto link Igno Parčevskio namo tenka praeiti ir keletą apsauginių konstrukcijų pėstiesiems – vyksta statybos.
1895 m. metais Vilniaus urbanistiniame audinyje pasirodęs architekto Apolinaro Mikulskio projektas anuomet gyrėsi langais į bulvarą su liepų alėjomis palei Nerį – jis tęsėsi nuo pat Žaliojo tilto iki Sluškų rūmų. Tikėtina, dulkių ir arklių kanopų pasagų kaukšėjimo (atitikmuo mašinų varikliams) anuomet būta gerokai mažiau, alėja marširavo pėstieji.
Šis namas atsirado Vilniuje, nes Ignas Parčevskis, žymusis aludaris, tiekęs kone trečdalį minėtojo tauriojo gėrimo vilniečiams, nusprendė įkurti čia 8 butus, skirtus turtingesniems užmiestiečiams, norintiems turėti rezidencijas Vilniuje.
Pats I. Parčevskis šiame name niekada negyveno. Gyveno tie, kurie norėjo praleisti žiemą ir rudenį sostinėje, o vasarą keldavosi į dvarelius užmiestyje. Pastate – įvairaus dydžio ir prabangos butai. Trijų su puse aukšto pastatas anuomet pakeitė paprastą medinuką, o I. Parčevskiui dar prieš tai teko eiti galynių ir su miesto valdžia – gauti leidimą statybai.
Anksčiau I. Parčevskio namo sklypas priklausė bajorams Kiškoms, kiek vėliau – Radviloms. Iš šiųjų I. Parčevskis sklypą ir nusipirko. Pinigų ir sklypui, ir namui I. Parčevskis užsidirbo aludariaudamas. Pagrindinis jo dvaras – ir bravoras – Raudondvario kaime, netoli Nemenčinės.
Dabar jau atnaujintas I. Parčevskio namo fasadas puošnus, tai nestebina, nes ši vieta laikyta išskirtine ir prestižine. Įvažiavimas karietoms saugomas originaliais kaldinto metalo vartais. Fasadas turi neogotikos, neobarako, neoklasicizmo elementų. Įvairių prieš tai istorijoje buvusių stilių elementų atkartojimas būdingas istorizmui.
Pats namas sudarytas iš dviejų simetriškų pusių. Jį perpus dalina paradinė laiptinė, už jos įrengtas šviesos šulinys (anga name, per kurią namo laiptines ir sanitarines patalpas pasiekdavo dienos šviesa) ir už šio esanti tarnų laiptinė ir sanitarinės patalpos.
Kelionė po namo vidų prasideda vestibiulyje, kuriame – autentiškos mozaikinės grindys iš betono, tuo metu laikytos ilgaamžėmis, atspariomis ir drėgmei, ir dideliam žmonių srautui. Vestibiulyje ir gyventojams skirti laiptai (tarnams buvo skirti atskiri laiptai), o ant jųjų vis dar matosi kilimų kabliukai. Kopiant laiptais aukštyn atsiveria ir trys vitražai, tiesa, jie jau nebe 19 a., o sovietmečio palikimas.
Viena iš didžiausių šio buto naujovių 19 a. – tualetai, įrengti ne kur nors laiptinėje, o pačiuose butuose, butai išplanuoti su pereinamaisiais kambariais, atsiranda ne tik paradinė, bet ir tarnų laiptinė. Tarnų laiptine anuomet buvo nešiojamos ir anglys tam, kad neužgestų butuose esančios koklinių krosnių ugnys ir šeimininkams būtų šilta. Patys brangiausi butai anuomet – antrame aukšte, o kylant jie šiek tiek pinga. Mansardoje esantys butai – patys pigiausi, tiesa, mansardos autentiškumas ir mažiausiai išlikęs.
Per beveik 130 metų šie butai išgyveno daugybę pokyčių – 1946 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, pirmajame aukšte įsikūrė Valstybinio planavimo komitetas. Viename kambaryje, kuris priklausė šiai įstaigai, sienos išmuštos šilku ir medinėmis panelėmis, 19 a. prabangos nebeliko, bet atsirado sovietinė. Slaptoje kertelėje ir seifas, kuriame, tikėtina, laikyti įvairūs dokumentai.
Tiesa, pastate yra butų, kurie išlaikė autentiškumą. Antrajame aukšte galima pamatyti reprezentacinę salę su koklinėmis krosnimis, gipso lipdiniais (tiesa, trafaretiniais, o ne rankų darbo), puošniu parketu ir dideliais langais tiesiai į Nerį. 19 a. langai į miesto upę buvo prabangos ženklas.
„Open House Vilnius“ gidas ekskursijos metu cituoja ir Undinę Nasvytytę, žymiųjų architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, seserį. 1940 m. jų šeima apsigyveno viename iš Parčevskio namo butų.
„Prisiminti kitados buvusį prabangų gyvenimą visada malonu. Namai su salėmis, baltomis kolonomis, daugybe kambarių ir paveikslų, baldai iš Karelijos beržo, mėlyno aksomo, nuostabiai kalinėti baldakimų ramščiai. Užuolaidos buvusios šilko, su lapų vainikais ir girliandomis aukso ir sidabro fone“, – rašė ji savo atsiminimuose, kuriuos citavo ekskursijos gidas.
Dalyje I. Parčevskio namo butų sovietmečiu įsikūrė Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institutas. Rūsyje tuomet, kai čia įsikūrė institutas, įkurtas ir vivariumas, o jame būta triušių ir žiurkių, su kuriais buvo vykdomi įvairūs tyrimai.
Ten, kur buvo įsikūręs institutas, su aplinka elgiamasi gana pagarbiai: nesunaikinti dekoro ar architektūriniai elementai, kaip dažnai buvo įprasta sovietiniu laikotarpiu.
Vileišių rūmai: lietuvybės puoselėtojo būstinė vos dvejiems metams
Iš troleibuso išlipus Leono Sapiegos stotelėje iki Vileišių rūmų tenka dar kiek paėjėti. Anuomet, kai čia buvo statomi rūmai, Antakalnis buvo laikomas užmiesčiu, tad aplink turėjusi būti dabar gal tik naktimis jaučiama ramuma.
Šalia puošnių rūmų vartų pasitinka „Open House Vilnius“ savanoriai, besiruošiantys ekskursijai ukrainiečių kalba, – nuo pat karo Ukrainoje pradžios organizacija stengiasi pasiūlyti ir iš karo zonos atvykusiems žmonėms galimybę pažinti juos priėmusį miestą.
Ekskursijos eilėje ir ukrainietis politikos mokslų studentas. Studento afiliaciją išduoda baltas drobinis maišelis, papuoštas mėlyna meandra, o šioji – vieno iš politikos studentus ruošiančių institutų simbolis.
Beje, meandra matoma tiek Igno Parčevskio namo butų dekore, o vėliau, ekskursijos metu, pasirodys ir Vileišių rūmų puošybos elementuose. Malonus mažas sutapimas po pirmosios ekskursijos.
Vileišių rūmų ansamblis susideda iš kelių elementų: pagrindinių rūmų, ūkinio, visuomeninės paskirties pastatų (šis – artėliau gatvės), buvusio sodo ir terasos.
Architekto Augusto Kleino neobarokiniai rūmai baigti statyti 1906 m. Pagrindinių rūmų stogas dengtas pilkai melsvos spalvos cinko-švino plokštelėmis, tai – ypatingas aniems laikams sprendimas.
Rūmų architektas A. Kleinas projektavo ir kitus išskirtinius pastatus Vilniuje, pavyzdžiui, Juozapo (Juzefo) Montvilos kolonijas.
Tiesa, tam, Vileišių rūmai galėtų būti pastatyti dar reikėjo iš grunto ir smėlio supilti nemenką kalvą – siekta rūmų šeimininkams atverti Vilniaus panoramą.
Pagrindiniuose rūmuose – pusrūsis, du pagrindiniai aukštai ir mansarda. Pusrūsyje – virtuvė ir tarnų valgomasis, o mansardoje – tarnų miegamieji. Pagrindiniai du aukštai, žinoma, skirti ponams Vileišiams. Ponia Vileišienė, anot šaltinių, turėjusi ir vonią, į kurią vanduo ir atitekėdavo, ir ištekėdavo, tai – didžiulė prabanga aniems laikams.
Dar viena technologinės pažangos detalė – gelžbetoninės, o ne medinės perdangos. Namuose buvo ir elektra, tiesa, neaišku, kas ją Vileišiams tiekė – ar nuosavas, ar kaimynų generatorius.
Viduje – Petro Vileišio kabinetas ir priimamasis, čia galėjo patekti daugelis vilniečių, turinčių kokį reikalą su rūmų šeimininku. Tiek priimamajame, tiek šeimininko kabinete įrengtos koklinės krosnys, o gausesnė nei įprasta spalvų paletė simbolizuoja prabangą. Šeimininko kabinete yra ir sieninė spinta, kurioje jis laikė svarbius sau dokumentus.
Įėjus į privatesnę rūmų dalį atsiveria puošnūs laiptai, kurie anuomet turėjo būti dengti kilimu. Pakilus jais – jau šeimininkams priklausančios erdvės. Įdomu, kad kambarių dekoras skiriasi – kai kur jis modernus (puošyboje daug augalų elementų, pavyzdžiui, kaštonų lapų), o kai kur – barokinis ar net rokokinis.
Šeimininkų valgomasis dekoruotas medžio imitacija – medžio spalva dažytu gipsu. Iš tolo atskirti, ar tai tikrai medis, sunkoka. Gipsą išduoda tik kelios nubyrėjusios vietos.
Į valgomąjį maistas anuomet patekdavo iš gretima esančio kambario. Tačiau į jį jis atkeliaudavo iš pusrūsio maisto keltuvu. Tokį keltuvą anuomet turėjo tik patys turtingiausi žmonės.
Visą šią prabangą panoro sukurti laisvų valstiečių, ūkininkų iš Pasvalio valsčiaus sūnus Petras Vileišis.
Būsimasis mecenatas mokėsi Sankt Peterburge inžinerijos, didelę dalį savo turto užsidirbo statydamas geležinkelius Rusijoje.
Uždarbis jam padėjo pasistatyti ne tik namus Antakalnyje, bet ir nuolat remti lietuvybės idėją. Vileišių rūmuose lankėsi ir Jonas Basanavičius, ir daugelis kitų lietuvybės puoselėtojų, o visuomeninės paskirties name buvo eksponuojami lietuvių dailininkai pirmojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje. Tarp šių dailininkų – Petras Kalpokas, Antanas Žmuidzinavičius ir, žinoma, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris 1906 metais, kaip dailininkas, dar nebuvo suprastas. Tame pačiame pastate ir „Vilniaus žinių“ redakcija beigi spaustuvė, kurioje, panaikinus spaudos draudimą, rasdavosi vietos įvairiausiems lietuvybę puoselėjantiems leidiniams.
Kad lietuvių kalbos ir lietuviškumo puoselėjimas P. Vileišiui buvo labai svarbus liudija ir tai, kad atvykęs į Vilnių jis įkūrė geležies dirbinių fabriką. Fabriko darbininkų pagamintas ir vadovui padovanotas metalo rožėmis puoštas sietynas rūmuose išlikęs iki dabar ir maloniai spingsi lankytojams.
Fabrike P. Vileišis stengėsi įdarbinti beveik tik lietuvius. Darbininkams jis pirkdavo bilietus į teatrą, kad šieji, nuėję į koncertus ar spektaklius, kalbėtųsi lietuviškai, ir taip parodytų, kad Vilnius – gerokai lietuviškesnis nei tuomet galvota. Šie pasakojimai atspindi ir laikmečio prieš Pirmąjį pasaulinį karą nuotaikas: Vilniuje lietuvių (kalbine prasme) buvo mažai, dominavo lenkų ir žydų tautybės žmonės, bet Lietuvos šviesuoliai Vilnių įsivaizdavo kaip istorinę Lietuvos sostinę.
Pats P. Vileišis, grįžęs į Vilnių, po miestą važinėjo arba fajetonu (atvira karieta, kurią traukė balti žirgai), arba automobiliu. Pastarąją transporto priemonę turėjo tik labai nedaug tuometinių vilniečių. Ir žirgus, ir automobilį šeimininkas laikė rūmų ansamblyje esančiame ūkiniame pastate. Jame buvo ir ledainė beigi gyveno jau dabar gerokai nunykusio sodo prižiūrėtojas.
Tiesa, patys vyresnieji Vileišiai – Petras ir jo žmona Alina – rūmuose pagyveno viso labo dvejus metus. Vienu metu ėmė stigti pinigų, tad Petras pasitraukė atgal į Rusiją jų užsidirbti daugiau ir į Lietuvą, bet jau į Kauną, grįžo tik po Pirmojo pasaulinio karo.
Uždirbtųjų pinigų jis taip ir neatgavo, rūmuose iki 1931-ųjų gyveno Petro ir Alinos dukra Elena Vileišytė su šeima. Galiausiai jie pardavė rūmus Lietuvių mokslo draugijai, o dabar jie – Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto namai.
Daugelyje minėtų rūmų erdvių dabar įsikūrę instituto darbuotojai, stalai nukloti stirtomis knygų. Simboliška, kad šių žmonių darbas – lietuviškos literatūros ir tautosakos tyrinėjimas – glaudžiai susijęs su pirmojo rūmų šeimininko, Petro Vileišio, veikla.
Vaikštant po „Open House“ apgultą Vilnių ir prie kiekvieno iš 60-ies pastatų matant mėlynos spalvos festivalio vėliavas, savanorius, saulės atokaitoje ar pastatų pavėsiuose besibūriuojančius lankytojus, atrodo, kad ir pats miestas ima kvėpuoti bendru ritmu.
Pasakojimas parengtas klausantis „Open House Vilnius“ savanorių ekskursijų po Igno Parčevskio namą ir Vilešių rūmus.
