„Mane visuomet domino žmogus. Jo paklydimo, paslydimo, pasidavimo momentai“, – sako aktorius, režisierius, pedagogas Valentinas Masalskis. Šiais metais, balandžio 11-ąją, jis švenčia 70-ies metų jubiliejų.
Sklido gandai, kad aktorius nemėgsta savo gimtadienių, tad ir paklausiu, ar tai tiesa.
„Oi ne ne, tik balių neorganizuoju. Tiesa, dabar žmona kažkokį rengia“, – juokiasi jis.
Kartu su žmona Raimonda Masalskiene jie jau kurį laiką gyvena tarp Kulių Plungės rajone ir Klaipėdos. Pavasariop organizuoja „Sofijos festivalį“ Plungės rajone.
Aktorius neslepia, kad į kaimą išvažiavo, nes buvo sunku įsigyti būstą mieste. Neatrodo, kad to gailėtųsi, o išvažiavimas iš miesto – dovana visam regionui. 2011 metais jis įkūrė Klaipėdos jaunimo teatrą, nuolat dirba su jaunais žmonėmis, daug savęs jiems atiduoda, toliau vaidina ir režisuoja.
Tardamasi dėl pokalbio užsimenu, kad man pačiai derėtų atidžiau pasiruošti, susikaupti. V. Masalskis į mano jaudulį atsako šmaikštaudamas: „Nei tu čia ruoškis, nei kaupkis, o jei reikės susikaupti, pasiimk kauptuką!“
Kalbėjomės jo gimtadienio išvakarėse – apie santykį su studentais, senatvę, sąžinę, kaip jis save atsimena vaikystėje ir kokiais principais besiremdamas iki šiol gyvena.
– Ar Jums pačiam 70-ies metų jubiliejus yra svarbus ir prasmingas? Jei taip, kuria prasme?
– Stebiuosi, kad taip ilgai gyvenu. Stebina dėl to, kad kai būname jauni, atrodo kitaip. Mano tėvas mirė 62-ejų, tai, žinai, galvojau, kad tiek nesulauksiu. Visą laiką taip galvodavau. Vienu metu galvojau, kad net pensijos nesulauksiu. Juk dabar stebiu ir jaučiu, kaip senstu.
Bet džiugina vienas dalykas – vis dar jaučiuosi reikalingas kitiems.
– Kai žiūriu į Jus į šono, tai neatrodo, kad senstate. Atrodo, kad labai daug veikiate, duodate kitiems. Atrodote visiškai nepailstantis. Kaip Jūs pats jaučiate, kad senstate?
– Iliuzija čia tokia, kad esi jaunas. Pasislepi, pasikavoji. O tu juk mane matai tik spektakliuose. Tuo metu būnu pasiruošęs, susikaupęs, atiduodu visą save. Bet mano amžiaus žmonės jau pradeda pavargti. Pradeda keistis dėmesys ir tai yra tiesa – pusę dienos atlaikai intensyviai, o po to turi ilsėtis, kad vėl galėtum. Jau po truputį ir kojos sunkiau dėliojasi, reikia žiūrėti po jomis, kur einu. Anksčiau nereikėdavo.
– Minėjote, kad keliatės penktą ryto.
– Taip, ryte daug ir intensyviai gyvenu, skaitau, svarstau. Kai buvau jaunas, viskas nusikeldavo į vakarą, o dabar – atvirkščiai (juokiasi).
– Gimėte Kaune. Papasakokite, koks Jūs buvote vaikas? Kokį save atsimenate?
– Matote, man atrodo, kad šešerių metų vaikas turi pradėti matyti neteisybę, kuri jį supa, neteisingą pasaulį. Vaikas turi pamatyti, kaip neteisingai pasaulis sutvarkytas. Vaikas turi pamatyti, kaip paukštelį, į kurį jis užsižiūrėjo, pagauna katytė. O mylimą katytę turi kažkas nušauti, kad vaikas pamatytų neteisybę. Jam turi atsirasti noras tą neteisybę pataisyti. Ir čia prasideda vaiko Jobo kova.
Iš kur ta kova ateina? Man ji atėjo iš to, kad labai domėjausi žmonėmis ir gamta. Žmonės man buvo įdomūs nuo pat vaikystės iki senatvės – kaip jie gyvena, ką daro, kodėl jie tai daro, kodėl jie pikti, kodėl jie juokiasi, kodėl jie šaiposi vienas iš kito, kodėl jie pavydi. Štai koks vaikas buvau.
– Atrodo, kad turite labai stiprų pašaukimą – o gal vėl sakysite, kad taip tik atrodo, kaip su tuo jaunatviškumu – pašaukimą teatrui, žmonėms, buvimui su kitais, pedagogikai. O Jūs pats jaučiate, kad turite pašaukimą? Jeigu turite, tai kada ir kaip jį suradote?
– Gal čia ne pašaukimas. Gal ateina paprasčiausios gyvenimo užduotys, kurias turiu įvykdyti. Ateina tos užduotys ir tu galvoji, ką su jomis gali padaryti, kokius turi įrankius. Niekada negalvojau, kad būsiu režisierius. Niekada negalvojau, kad būsiu pedagogas. Paprasčiausiai susiduri su gyvenimu, kuris tau pasako, kad tame bare yra kažkas neteisinga. Norisi ištaisyti.
Atėjau vėlai į teatrą, mano tėvai buvo darbininkai. Teatras tuo metu, kai dar jame nebuvau, patiko toks, koks jis yra, bet man jame trūko emocijos. Norėjau pridėti daugiau emocijos. To ir ieškojau, tą ir bandžiau padaryti per visą gyvenimą. Man to trūko.
Pedagogikoje man trūko atsidavimo.
Režisūroje man pasirodė, kad režisieriai per daug pasipūtę, kad jie per daug rūpinasi savimi ir negerbia molio, su kuriuo dirba. Juk negali būti geras puodžius, jei negerbi molio. Man taip pasirodė ir panorau būti režisieriumi. Matai, ką gyvenimas tau siūlo, matai, kad kažko trūksta, ir sieki tai pataisyti. Matai tvorą, jei ji nesukalta lygiai, reikia ją sukalti lygiai. Arba jei nenudažyta, nudažyt.
Dažnai sakau studentams: jeigu jums patinka šitas teatras toks, koks jis yra, tai net neikite į teatrą. Jūsų vieta užimta. Pirmiausia turi surasti, kas su vieta, kurioje nori būti, yra blogai, ir tą vietą pataisyti. Negali būti visas teatras blogas, gal kokia vieta bloga. Matyt, ir žurnalistikoje kažkaip panašiai, gal galvoji, kad joje trūksta nuoširdumo?
Pašaukimas nėra tai, ką tu sugalvoji. Kai tik nusprendi ką nors, Dievas ir juokiasi. Kai mes pasakome savo planus, jis juokiasi.
– Esu skaičiusi, kad būdamas jaunas dažnai svečiuodavotės pas tėvą Stanislovą, platinote „Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie šį laiką?
– Neplatinau. Čia jau per daug garbės man būtų (juokiasi). Gaudavau vieną egzempliorių iš tėvo Stanislovo, bet jį rodydavau kitiems. Galvojau, kad su vienu galėsiu išsisukti.
– Nebuvo baisu rodyti?
– Nebuvo baisu. Nepasakyčiau, kad buvau drąsus, gal labiau kvailas. Gyvenau apsuptyje žmonių, kurie dirbo saugumo struktūrose. Ir jiems duodavau paskaityti. Žinojau, kad žmogus – saugumietis, duodavau jam tokią literatūrą, nes man buvo įdomu, ar tas žmogus mane priduos, ar ne. O aš, jeigu ką, pabandysiu išsisukti, bet svarstydavau, ar tas žmogus turės sąžinės mane parduoti?
Gal dėl to manęs ir nekvietė į saugumą, jie gal galvojo, kad esu kvailas. Niekam nepanaudojamas, durnas.
– Kaip manote, kodėl taip elgdavotės? Jūsų tokia prigimtis?
– Mane visuomet domino žmogus. Jo paklydimo, paslydimo, pasidavimo momentai. Kas žmogų paskatina išduoti kitą žmogų? Kas paskatina išduoti savo profesiją? Domino kaip aktorių, kaip menininką, mane domino tokie kraštai, nuo kurių paslysti. Nuo kokios kupiūros tu paslysti?
Juk ir dabar matai žmones, tarnaujančius ideologijoms ar žmones, tarnaujančius pinigams. Įdomu, kada jis duoda tą sutikimą? Juk čia – žaidimas, vaikščiojimas ant ribos.
Aš visuomet paklydęs.
Menininkas turi turėti tą drąsą klausti ir abejoti: juk negali būti, kad žmogus gali taip bijoti ir pasiduoti, kad taptų nelaisvas? Nekaltinu tokių žmonių [kurie pasiduoda]: ir tada jie padarė savo pasirinkimus. Kaip ir dabar žmonės daro savuosius. Kiekvienas pasirenka savo gyvenimą, už tai kažkada, matyt, reikės atsakyti.
– Kaip suprantu, Jums įdomūs paslydimai.
– Įdomu, kada žmogus paslysta, kokios aplinkybės. Žmogus – didžioji paslaptis, kuri man vis dar atrodo nesuprantama. Jo poelgiai. Kažkas suveda į karmą, kažkas suveda į likimą, kažkas suveda į atsitiktinumą, kažkas suveda į aplinkybes, kažkas suveda į kultūrą, kažkas suveda, kad tėvai taip išauklėjo, kažkas suveda į Sovietų Sąjungą, kad ji padarė žmogų tokį, privertė jį.
Ateini į mokyklą ir mažyčiai vaikai kalba apie tai, kad nori būti kosmonautais, rašytojais, daktarais. O paskui eini gatve ir matai tuos kosmonautus ar daktarus visai kitame pavidale. Kada nebelieka to vaiko, kuris siekia šitų aukštumų? Kada vaikas nustoja tikėti tais idealais?
Tą patį matau ir tarp menininkų. Ar taip turi būti?
– Žmonėms rūpi pasiekimai, karjera, finansai. Galbūt dėl jų jie daro tam tikras išlygas. Pavyzdžiui, jaunas režisierius kartais susiduria su lūkesčiais, kad kurs tokius spektaklius, kurie dabar yra populiarūs užsienyje, rinksis tam tikras temas, kurios „atitinka laikmetį“. Ir tas žmogus, kurdamas apie tai, kas jam vidujai rūpi, bet nerūpi užsieniui, užsikerta sau vartus. Ir tada galvoja arba nusprendžia: kursiu taip, kaip nori. Kursiu tai, kas „eis“, kas tiks „užsienio auditorijai“. Įdomu, ar žodis „paslydimas“ nėra per stiprus žodis tokiems pasirinkimams pavadinti.
– Visi pagalvoja apie pinigus, karjerą, pasiekimus, bet paskui kažkas sako, kad ne laikas kalbėti apie pinigus. Kažkas turi tai pasakyti. Manau, kad „paslydimas“ yra tinkamas žodis. Jis yra žiaurus, bet teisingas.
Kalbi apie tą režisierių. Jis nori kurti produktą. Jis nenori pasakyti to, ką jis jaučia, mato, supranta. Jis nenori pasakyti to, ką kalba jo širdis ar sąžinė. Jis nemato Mažojo princo. Toks menininkas, kurį tu apibūdinai, kalba apie tai, ką reikia kalbėti.
Baisiausia mene man yra cinizmas.
Kuo skiriasi menininkas nuo amatininko? Abu daro tuos pačius angeliukus. Jie daro juos vienodus, abiejų jų darbai gražūs. Dabar sėdžiu neaukštame kambaryje. Jeigu ateitumei ir sakytumei man: „Žmogau, padaryk man šiame kambaryje angeliukus.“ Jeigu būčiau amatininkas, klausčiau – kada tau jų reikia? Poryt? Trečiadienį? Menininkas sakytų: „Netinka čia tie angeliukai, čia – ne bažnyčia.“ Šitas tik skirtumas ir yra, jokio kito skirtumo nėra.
Abu išmano amatą, bet tas dvasios įpūtimas padaro kūrinį kažkuo kitu. Menininko gyvenimo vertybių pozicija ir yra ta dvasia. Man atrodo, kad menininko kūryba nuo jo kaip žmogaus yra neatsiejami dalykai. Menininkas negali atsietai eiti nuo savo kūrybos.
– Sunku.
– Lengva. Kai turi tuos kampus, kraštus, gali valdyti upę. Jeigu neturi krantų, tai tada tikrai sunku. Gyvenimą nugyventi, jei turi sąžinę, jeigu jos nenugirdei, jeigu jos nenuskandinai, jeigu tu jos neužmušei, yra labai sunku. Jeigu neužgožei jos daiktais, gražiomis mašinomis, tikrai sunku nugyventi. Jei vis dar turi tą sąžinę ar vaikystę. Sunku tuos 10 Dievo įsakymų įgyvendinti. Vien kaip 8-ąjį įsakymą („Nekalbėk netiesos“) įgyvendinti...
– O Jūs buvote taip, kaip sakote, pats paslydęs ar paklydęs?
– Aš visuomet paklydęs. Baik tu. Čia net negalima taip kalbėti. Čia ne skiepas, kad pasiskiepytum ir gyventum teisingai.
Juk save visuomet gaudai mažuose dalykuose. Jeigu puikybė buvo regima ir matoma tavyje, bet tu ją slėpei, tai ji ir pasireiškia.
Iš principo, jeigu analizuoji, reflektuoji savo darbus ir save patį vakare grįžęs namo, tai supranti, kad buvo padaryta mažų pasigyrimų, pasipuikavimų, garbėtroškos. Viską pasiskaičiuoji. Kitą dieną sakai – nebedarysiu, bet vis tiek kažką padarai.
Žmonės anksčiau eidavo pas kunigus, o dabar keliauja pas psichologus. Svarbus išpažinties momentas. Esmė svarstyti ir reflektuoti. Įvardyti garsiai savo nuodėmes. Jei pasisakai savo paslydimus ir paklydimus, jie iš tavęs pabėga. Išsigąsta. Tampi laisvas nuo jų, išsivalai.
Tą darau su savo draugais studentais, su aktoriais, režisieriais, su kuriais dirbu. Visuomet dalijuosi stebėjimais apie savo paklydimus. Iš jų atsiranda kažkokia tiesa: pasėji sėklą kalbėti apie kažką. Garsinis įvardijimas – pats svarbiausias. Drąsa pasakyti, kad esi purvinas. Jeigu tik pradedi meluoti sau, nužudai sąžinę.
– Ne kartą minėjote savo studentus. Man regis, kad daugelis dirbančių teatre kalbėtų apie Jūsų atsidavimą jiems, jauniems žmonėms. Kas Jus patį traukia prie jauno žmogaus? Ką Jūs pats pasiimate?
– Mane traukia tai, kad manęs reikia. Pirmiausia manau, kad mokytojas, pedagogas turi ne medžiagą dėstyti, o matyti žmogų, kuriam dėsto. Jis turi paskatinti susidomėti ta medžiaga, kurią jis turės dėstyti. Gink Dieve, nereikia kalbėti apie kažkokias dogmas, o sužadinti.
Baisiausia, kai dėstome savo „neginčytinas“ dogmas, kurios labai greitai keičiasi. Jos labai greitai keičiasi. Žinok, dar visai neseniai Žemė stovėjo ant trijų dramblių ir nebuvo jokios Amerikos (juokiasi). Visai neseniai mokslininkai pasakė kitaip – žemė apskrita. Bet dogmos keičiasi.
Kai pradedam rašyti, sakyti, galvoti ir kurti tą, ką reikia, būna kažkokia... pabaiga.
Manau, kad pedagogas turi jausti, kad prieš jį – žmogus, kuris keliaus jo keliais. Su juo turi bendrauti, kalbėti, domėtis juo. Man įdomu, kodėl tie žmonės pasirinko šią profesiją, įdomu, kiek jie atsiduos ir aukosis.
Man labai patinka Arvydo Šliogerio pasakymas, kad nėra kartų – nėra jaunų ir senų žmonių, o yra kvaili ir protingi žmonės. Galvoju taip pat. Būna, kad beldi ketverius metus ir neprisibeldi, gal tas žmogus pateko ne ten.
Klausi manęs, ką gaunu. Man tie jauni žmonės įdomūs, o jei dar jiems įdomu tai, kas man įdomu, tai jau visai...
– Ryšys atsiranda.
– Taip, apie tai yra pedagogas. Apie ryšį. Ir režisierius taip pat. Reikia, kad visi bent šią akimirką taptų tos minties, to sakinio nešėjais publikai.
Vis prisimenu tą tavo pavyzdį apie režisierių, kuris kuria tą, ką reikia. Kai pradedam rašyti, sakyti, galvoti ir kurti tą, ką reikia, būna kažkokia... pabaiga.
– Produktas?
– Iš pat pradžių galvojama, kokį produktą padaryti. O po to gali pradėti galvoti, kad užtenka tik popieriuko, į kurį įpakuosi. Neskanų saldainį įpakuojame į gražų popierių ir gražiai atrodo. Ir pakanka.
Žinai, Kristina, baisiausia mene man yra cinizmas. Kai netiki, kad yra viltis. Vakar manęs paklausei, kam tas menas reikalingas. Jis reikalingas, kad žadintumei publiką, pagalba, kad publika atrastų viltį, kurios ji šiame pasaulyje nemato. Grožio, harmonijos viltį. Yra mažytė viltis, kuri tau padės. Ta viltis gali slypėti natose, poezijos žodyje. Šiame karo apsuptame, beprotiškame pasaulyje, kuriame jums reikės gyventi, turi būti vilties. Man septyniasdešimt metų, man jau ilgai nebereikės...
Bet menas gali būti įvairus: vieniems reikalingas humoras, kitiems – labai lėkštas humoras. Medžiai nėra vienodi: ne visi ąžuolai, beržai ar alksniai. Yra ir riešutų, ir visokiausių kitokių medžių, todėl reikalingas visoks teatras ir menas.
– Esu užsirašiusi tokią Jūsų frazę: „Menas nėra saviraiška. Menininkas yra tas, kuris sako, kad varna yra žalia“. Galbūt galėtumėte paaiškinti, ką turėjote omenyje? Gal ją visai kitaip suprantu, nei Jūs norėjote pasakyti.
– Turėjau mintyje, kad įprastai mokomės technologijos. Pavyzdžiui, kaip iš pieno padaryti sūrį: surauginti pieną, perkošti, gauti varškę, ją suspausti. Mokomės, kaip parašyti apsakymą, parašyti interviu. Bet nemokome paprasto dalyko: analizuodami Antoine`o de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“ nesakome, kad autorius pirmiausia, prieš parašydamas, matė tą Mažąjį princą. Jis jį sutiko. Nežinau, kokiame pavidale, gal sapne, gal su juo kalbėjo pelė? Gal kalbėjo medis? Bet jis tą idėją sudėjo į formą: pasakojimą apie mažą vaiką, apie karą, apie santykį.
Noriu pasakyti, kad ta žalia varna yra, kažkas ją matė. Menininkas turi ją pamatyti ir pasidalyti tuo, ką jis atrado, kas tik jam matoma, ko dar niekas kitas nematė. Juk tai ir sapnas, svajonė, vizija, gal vėjas, kuris jam kažką pasakė, bet jis turi kažką išgirsti, kad galėtų pasidalyti.
Menininkas įrodinėja, kad jis tikrai tą matęs. Jis nori perduoti jums žinią apie tai, ką jis mato už daikto, už kažko, kažkokią idėją. Galbūt net ne mato, o tik jaučia? O paskui ieško, kaip perduoti – mintimis, žodžiais, vaizdais. Bando įforminti: eilėraščiu, spektakliu. Man modernizme nelabai patinka tai, kad jie ieško tik naujo, naujos formos, bet neieško, ką jie patys atrado. Jei įrodinėji tai, kuo tikrai tiki, atsiranda tikras ryšys.
Pavyzdžiui, juk būta paveikslų, kuriuose nutapytas Venecijos miestas iš paukščio skrydžio, bet menininkas negalėjo ten pakilti – nebuvo nei lėktuvų, nei oro balionų, nei bokštų. Bet jis pamatė iš paukščio skrydžio ir nutapė. Štai, kas yra menas – kai pamatai tai, ko dar niekas nematė, nori pasidalinti, o tau sako: „Tu durnas.“
Man svarbiausia, kad menininkas kalbėtų apie tai, kas jį domina ir ką jis mato.
– O Jums, kai trūksta vilties, kur kreipiatės? Į meną?
– Į gamtą. Einu į mišką. Žiūriu į grumstus žemėje. Sodinu kažką, sėju, dažau tvorą. Kuriu. O kurti – viskas. Kurti – neišmesti cigaretės ne vietoje. Viltis – sutikti gerą, fainą žmogų, tau gera tada gyventi. Sekti jo pėdomis.
Man teikia vilties ir susitikimai su žmonėmis, kurių visai nepažįstu, o skaitau jų knygas. Pavyzdžiui, dabar susipažįstu su filosofu Algiu Mickūnu. Su režisieriumi Krystianu Lupa ruošiamės spektakliui pagal Thomo Manno „Užburtą kalną“, tad dabar susipažįstu su šiuo autoriumi. Jis nėra miręs, jis man gyvas, nes su juo dabar bendrauju.
Meno nereikia aukštinti. Jis – viena iš sudedamųjų pasaulio dalių. Jis žadina. Jeigu publika labai linksma ir pasimetusi į kokį hedonizmą, tai ją reikia truputį nuliūdinti, pasakyti, kad galbūt reikia pagalvoti apie ateitį ar mirtį. O kai jie liūdni, reikia juos pradžiuginti, kad jiems būtų gera.
Taip pat skaitykite
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Tai naujienlaiškis, kurio neieškosite kaip atsisakyti.
