Vasario 25–26 d. Valstybinio jaunimo teatro scenoje žiūrovų laukia premjera – vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis „Barbarai“. Jame vieną pagrindinių vaidmenų atlieka garsus lietuvių kino ir teatro aktorius Valentinas Masalskis. LRT KLASIKAI jis papasakojo, kokių sąsajų „Barbarai“ turi su Ukrainoje Rusijos vykdomu karu, kaip jam sekasi susikalbėti su vengru Á. Schillingu ir kokią kūrybiškumo krizę šiuo metu išgyvena Lietuvos teatras.
Kuriame priešus savo poelgiams pateisinti
Vengrų režisieriaus Á. Schillingo spektaklis „Barbarai“ pastatytas pagal Nobelio literatūros premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“. Nors knygoje kalbama apie vakarietišką kolonializmą, pačiame spektaklyje, pasak V. Masalskio, tarp eilučių, kūrėjams specialiai neakcentuojant, bus nuskaitoma ir Rusijos karo prieš Ukrainą tema.
„Barbaras yra mūsų susigalvotas priešas. Mums labai patogu gyventi su priešu, nemanau, kad mes nuo to labai išsigydysime. Tas priešas gali būti katė, gali būti kaimynų bildesys, gali būti praeivis, mano nuosavame miške grybaujantis žmogus.
(...) Priešus mes susikuriame todėl, kad mums labai lengva save pateisinti, pateisinti savo poelgius, išteisinti save, padaryti [save] geresnius, gražesnius. Taip prasideda karai. Šitas pavyzdys, Rusijos puolimas, toks pat: (...) aplinkui rusus vien tik fašistai, (...) jie koduoja visą savo tautą, kad mus užpuolė. Absurdas, tiesiog mūsų akyse vyksta tokie iškraipymai. Ta tema įskaitoma šitame mūsų darbe, visi tą jaučia“, – teigia LRT KLASIKOS pašnekovas.
Su pačiu vengrų režisieriumi V. Masalskis apie įvykius Ukrainoje kalbasi labai mažai, tam tiesiog nelabai turi laiko. Visgi, kaip sako pats, tai, „atrodo, turėtų būti centrinė mūsų pokalbio tema“, atmesti jos kūrėjui – tiesiog neįmanoma.
„Mums už nugaros vyksta karas, žudo žmones. Atmesti šitą ir sakyti, kad mes kūrėjai, be šito yra neįmanoma. Tada nesuprantu, kam tu kuri, kodėl tu kuri. Jeigu tu nejauti tų vingių, kurie dabar tau siūlomi gyvenime, kaip jis tave daužo, tai ką tu gali sukurti?“ – svarsto aktorius.
Džiaugiasi režisieriaus užsispyrimu
Su vengrų režisieriumi Á. Schillingu V. Masalskis dirba jau ketvirtą kartą. Įdomu tai, kad menininkai vienas kito kalbos nemoka, kitų kalbų, kurias abu valdytų laisvai, taip pat nėra. Visgi, kaip patikina lietuvių aktorius, jie puikiai susišneka per kūrybą scenoje.
„Tas susišnekėjimas vyksta, prasideda nuo jo sukurtos dramaturgijos, prasideda nuo jo frazių, nuo jo santykio su tuo, ką jis regi ir mato. (...) Dirbant su Árpádu man labiausiai patiko tai, kaip jis rašo dramaturgiją. Jo tekstas yra palyginus labai šykštus, jo yra nedaug, tik dialogai. Bet aš matau, ką jis daro, – jis rašo tekstą tik tada, kai jis mato, koks bus visas scenos paveikslas: ką veiks viena aktorių grupė, ką kita. (...) Jis, kaip režisierius, iš tikrųjų tiesiog viską mato kaip filmą, mato visus niuansus, kaip tas tekstas turi skambėti visame to piešinio, sceninio paveikslo kontekste. Tada jis gali suveikti.
(...) Va taip tu pradedi pažinti šitą žmogų: tu matai jo santykį su tuo veiksmu, kuris vyksta ant scenos, su ta problema, kurią mes sprendžiame, tu matai, kaip jis ją sprendžia, tu matai, kad yra nebanalu, psichologiškai pagrįsta, tu matai, kad tai yra jo išgyventa, kažkur matyta ar perskaityta. Pradedi jausti intelektą to žmogaus ir taip pradedi susikalbėti“, – LRT KLASIKAI pasakoja V. Masalskis.
Nors pasitaiko, kad vengrų režisieriaus ir lietuvių aktoriaus nuomonės nesutampa, tarkime, dėl tam tikrų vizualinių ar muzikinių dalykų, V. Masalskis stengiasi savo įsitikinimų Á. Schillingui per daug nepiršti. „Nieko nesakai, nes čia jo yra“, – įsitikinęs jis. Na, o jei ir pasako kokių pastabų, tai labai retai, kai jau tikrai norisi ką nors pakeisti.
Pašnekovas džiaugiasi tuo, kad vengrų režisierius atkakliai gina savo nuomonę, tačiau kartu išlieka ir šiek tiek lankstus, galintis priimti tam tikrus pokyčius.
„Man patinka, kad jis gina tą savo „filmą“, kurį jis mato, gina tą spektaklio peizažą, (...) gina kiekvieną jo fragmentą. Jeigu jam pasiūlai ką nors, [sako]: ne, ne taip turi būti. Matau, kad jis bijo pabėgti nuo to vaizdo – atrodo, kad iš to vaizdo išimsi kažkokią plytą, o jis jau būna sukūręs spektaklį“, – atskleidžia V. Masalskis.
Tvirto Á. Schillingo nusistatymo vienokiais ar kitokiais klausimais aktorius jokiu būdu nepriima asmeniškai. „Man labai keista būna klausyti, kai kaltina ar režisierius, ar aktorius, kad jie yra despotai, kad jie yra engėjai, kad jie yra per daug kategoriški. Taip, jie yra per daug kategoriški, bet kitaip jie nesukurtų nieko. Jie ne su tavimi ginčijasi – ginčijasi dėl tavo požiūrio, kad tu nematai jų požiūrio. Jie gi ne tave kaltina – kaltina ne aktorių, kad jis blogai suvaidino, bet tu pyksti, kad tas personažas neišeina“, – sako menininkas.
Teatro rinką vadina iškreipta
Pastaruoju metu ne vienas Lietuvos teatras krečiamas skandalų, keičiantis jų vadovams iš darbo atleidžiami ilgamečiai teatrų darbuotojai. Nemaža dalis menininkų prabyla apie teatro reformos būtinybę. Kad šis reikalas pribrendo, įsitikinęs ir LRT KLASIKOS pašnekovas V. Masalskis.
„Mes visi išprotėję, mūsų niekas nekontroliuoja. Mes gaunam 5 metų kadencijai vadovauti postą, programa nesvarbu, mes galime padėti ją į šalį, svarbu gauti tą postą. (...) Kai gaunam postą, darom, ką norim, ir niekas nekontroliuoja. Ministrai keičiasi, nėra jokio kontrolės mechanizmo. Jeigu nėra kontrolės mechanizmo, tai mes paprasčiausiai ištvirkstam ir viskas“, – piktinasi aktorius.
Pasak jo, šiuo metu teatro aktoriams labai trūksta socialinės apsaugos. Kaip rodo patirtis, pasikeitus teatro vadovams, jie gali būti tiesiog išmesti į gatvę, todėl „dabar kiekvienas žmogus šitoj palaukėj kovoja už savo darbo vietą“. Netenkina V. Masalskio ir tvarka, kuria yra sudaromi teatrų kolektyvai, – čia, anot jo, dar jaučiami „visiški sovietmečio kvapai“.
„Kalbėkime apie tai, (...) ar vadovauti teatrui atėjęs vadovas turi teisę pakeisti tos trupės dalį. Kalbėkime, ką tas vadovas gali atnešti naujo ir kokiais būdais, kokiais įrankiais jis įgyvendins tą naują, ar jis ateis į tą seną lauką ir jame sodins ne grikius, o rūgštynes“, – sako pašnekovas.
V. Masalskio nuomone, norint sulaukti tam tikrų pokyčių, reikia aktyviai veikti ir patiems. Štai jis pats kartu su savo įkurto Klaipėdos jaunimo teatro kolegomis kreipėsi į premjerę Ingridą Šimonytę ir išsakė savo poziciją dėl iškreiptos Lietuvos teatro rinkos, itin mažo valstybės finansavimo jo teatrui.
„Jeigu jau Vyriausybė remia marginalus, tuos, kurie yra paraštėje, kurie patys kuria kokį nors produktą su labai mažų finansų, kurių visos dekoracijos telpa į priekabą, tai jūs jiems [iš tikrųjų] padėkit. Mes nuomojamės viską: mes nuomojamės repeticijų salę, mes nuomojamės biurus. Mes tiesiog esam verslininkai gerąja prasme ir dar bandom kurti labai minimaliomis sąlygomis. Dėl to manyčiau, kad mūsų parama turėtų būti žymiai žymiai didesnė. (...) Dabar aš matau, kad ministerija paskirsto pinigus didiesiems teatrams, o mums duoda tiek, kad palaikytų iliuziją, kad mes reikalingi“, – aiškina V. Masalskis.
Būtent didesnis finansavimas, jo nuomone, ir leistų Lietuvos teatre sužadinti kūrybiškumą, kurio šiuo metu labai trūksta.
„Negalima gyventi komforto zonoje. Nuolat būdami komforto zonoje, mes prarandam kūrybingumą, kuris yra pats svarbiausias mūsų gyvenime. Tai čia mes kalbam dabar, kaip mums sužadinti savo kūrybingumą, o ne padaryti mus pensininkais anksčiau laiko. Aš nesakau: „Darykim reformas, naikinkim, išmeskim.“ Aš ne apie tai kalbu. Einu, kalbu, kaip sužadinti teatruose kūrybingumą“, – akcentuoja aktorius.
Viso pokalbio su aktoriumi Valentinu Masalskiu klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Performansas“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
