Šioje mano apžvalgoje – du itin jautrūs tekstai, kuriuose pasakojama apie kitokį santykį su realybe, o skaitytojui kalba gausybė nepatikimų pasakotojų. Du romanai, bandantys peržengti skirtį normalu-gydytina, ir pasižiūrėti, kas slypi pasauliuose, kuriuos dažnai laikome „sutrikusiais“.
Ruth Ozeki. „Knyga apie formą ir tuštumą“. Vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, leidykla „Baltos lankos“
Amerikiečių-japonų rašytojos Ruth Ozeki „Knyga apie formą ir tuštumą“ pasakoja apie paauglio Benio ir jo mamos Anabelės gyvenimą po didžiojo sukrėtimo – absurdiškomis aplinkybėmis žuvus Benio tėčiui, jiedu lieka vieni nuomojamame būste, kurio savininkės sūnus ketina juos iškeldinti. Benio mamai gresia atleidimas iš darbo, berniukas vis labiau užsisklendžia savyje ir ima girdėti balsus, o kur dar nuolatos besidauginantys polinkio kaupti apimtos Anabelės daiktai. Netrukus romane išryškėja ir saviti magiškojo realizmo elementai – prabyla pati mūsų rankose laikoma knyga, o Beniui draugiją ima palaikyti biblioteka, buteliautojas poetas Slavojus, benamė paauglė Alefas ir jos šeška (būtent taip, neutralia lyties atžvilgiu forma).
„Knyginius“ žmones, veikiausiai, patrauks tai, kaip R. Ozeki konstruoja pasakojimo liniją: čia ne tik trečiuoju asmeniu pateikiama Benio ir jo mamos istorija, šią naratyvinę giją pertraukia skyriai, kuriuose kalbasi pati knyga ir Benis, nuolatos vienas su kitu bardamiesi ir prieštaraudami. Taigi, tekstas kompleksiškas, tačiau anaiptol nėra sudėtingas ar sunkiai paskaitomas. Verta pastebėti ir vertėjos Aušros Stanaitytės-Karsokienės darbą. Šią knygą pernai perskaičiau anglų kalba, tad paėmusi į rankas vertimą nudžiugau, kad išsaugota originalo stilistika ir teksto dvasia, kad ir kaip keistai tai skambėtų.
Teminė šio kūrinio aprėptis itin plati – nuo vartotojiškos visuomenės, socialinės atskirties, vienatvės, politinių aplinkybių iki lyties, psichinės sveikatos ir medicinos pasaulio neteisybės. Man gražiausia tai, kad autorė nė vienu aspektu nepasisako prikišamai, čia nerasime kiaurai permatomo sociokritinio pasakojimo ar angažuotumo. „Knyga apie formą ir tuštumą“ klausia, kreipia skaitytojo žvilgsnį viena ar kita linkme, bet tai, kaip ji ar jis patirs knygos pasaulį, priklausys tik nuo to, kaip kiekvienas iš mūsų gebėsime atliepti šį tekstą.
Tikiu, kad „Knyga apie formą ir tuštumą“ tikrai bus ne kiekvieno skoniui – vienus atbaidys apimtis, kiti galbūt galvos, kad čia – istorija paaugliams na arba nebent moterims. Tačiau, man regis, kad šis tekstas visų pirma turi pasiekti jautriuosius, empatiškuosius skaitytojus, tuos, kurie patiria pasaulį net tik per grynosios logikos ar pragmatiškumo prizmę. Noriu manyti, kad jie pasijus ne tik pastebėti, bet ir savitai paguosti.
Tove Ditlevsen. „Veidai“. Vertė Aurelija Bivainytė, leidykla „Tyto alba“
Danų rašytoja Tove Ditlevsen Lietuvos skaitytojams pažįstama iš memuarinių knygų rinkinio „Kopenhagos trilogija“. Šiuosyk leidykla „Tyto alba“ ir vertėja Aurelija Bivainytė pristato autobiografinį jos romaną „Veidai“, kuriame taip pat daug dėmesio skiriama moters vidiniam pasauliui ir netipiniam pasaulio patyrimui.
„Veidai“ kalba apie rašytoją Lisę, įsitikinusią, kad svetimautojas vyras rezga sąmokslą su namų tvarkytoja. Lisė taip įtiki šia istorija, kad, galiausiai, nusprendžia savitai pabėgti iš gniuždančios namų aplinkos – pabando nusižudyti ir atsiduria psichiatrinėje ligonėje (būtent psichiatrinės klinikos patirtis atkeliauja iš rašytojos biografijos). Tiesa, įkyrios mintys neapleidžia ir ten – Lisė girdi balsus, kurie keičia jos realybės patirtį ir santykius su aplinkiniais. Dauguma jų – pikti, erzinantys, kritikuojantys, kaltinantys, skatinantys grimzti dar giliau į neviltį. Pagrindinis teksto motyvas – Lisę supantys veidai, kurie čia išnyra, čia slepiasi atminties kloduose, mainosi prieš akis, persekioja arba guodžia. Šis romanas panardina skaitytojus į sapnišką tikrovę, kurioje kartais sunku apčiupti ribą tarp to, kas tikra, ir to, kas pramanyta. Tiesa, T. Ditlevsen negaili savo veikėjos, drauge nemėgina nei jos teisinti, nei smerkti – poetiškas pasakojimas man pasirodė netgi savitai šaltas, tarsi kalbėjimą apie emocijas ir jausmus būtų bandoma atsverti stiliaus nuosaikumu. Regis, nepaisant to, kad didžioji dalis veiksmo vyksta psichiatrinėje ligoninėje, „Veiduose“ beprotybė atsiejama nuo medicininio priežastis-pasekmė, sveika-ligota diskurso ir iškyla prieš skaitytojo akis kaip savitas realybės patyrimo būdas. Taigi, teksto visai nedaug, knyga, ko gero, perskaitoma vienu ypu, tačiau ji geba išstumti skaitytoją iš komforto zonos.
Tiek „Knyga apie formą ir tuštumą“, tiek „Veidai“ kalba apie nerimaujančius veikėjus, nestumdamos jų tolyn į socialinį užribį. Veikiau, atvirkščiai – jos skatina skaitytoją išsilaisvinti iš išankstinių nuostatų pančių ir pažvelgti į pasaulį kito akimis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Tai naujienlaiškis, kurio neieškosite kaip atsisakyti.
