Atsisveikinti su ketvirtadienį mirusia rašytoja Vytaute Žilinskaite buvo galima Laidojimo paslaugų centro antrojoje šarvojimo salėje M. K. Paco g. 4 (prie Petro ir Povilo bažnyčios) sekmadienį, balandžio 7 d., nuo 16 val. iki 20.30 val., o pirmadienį – nuo 9 val. iki 13 valandos.
Tai feisbuke paskelbė Lietuvos rašytojų sąjunga.
Iš laidojimo namų urna buvo išnešta pirmadienį 13 valandą. Velionė palaidota Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje.
Rašytojai buvo 93-eji metai.
Vytautė Žilinskaitė gimė Kaune 1930 m. gruodžio 13 d. 1955 m. baigė Vilniaus universitetą, žurnalistiką, rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
Kūrinius pradėjo spausdinti 1950 m.
Išleido eilėraščių rinkinį „Nesustok, valandėle“ (1961), vėliau kūrė prozą. Satyriniuose ir humoristiniuose apsakymuose (rinkiniai „Ne iš pirmo žvilgsnio“ 1962, „Ir aš ožius ganiau“ 1965, „Angelas virš miesto“ 1967, „Romantikos institutas, arba Pafilosofavimai“ 1968, „Humoreskos“ 1971, „Paradoksai“ 1973 ir kt.) šmaikščiai kritikuojama žmonių dvasinis primityvumas, sumiesčionėjimas, neigiami visuomeniniai reiškiniai, atskleidžiama šiuolaikinės civilizacijos prieštaringumas; blogybių kritika susieta su pastangomis atskleisti reiškinių esmę.
Temų spektras platus – ekologija, politika, socialinis jautrumas, meilė, draugystė ir kitos. Kūriniams būdinga ironija, stulbinantys kontrastai, paradoksai, sąlygiškumai, hiperbolės, mitiniai motyvai.
Parašė dokumentinę apysaką apie nacių okupacijos metus „Mano neapykanta stipresnė“ (1964), taip pat parašė scenarijų kino filmui „Tas prakeiktas nuolankumas“ (pagal Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ 1970, režisierius A. Dausa), romaną „Ne tas drugys“ (2013), sudarė lietuvių feljetonų antologiją „Įdomiausioji kaukė“ (1993). Humoreskų inscenizacijų ir pjesių pastatyta lėlių, radijo, televizijos teatre.
„Nebuvo rašytoja, kuri būtų ryžusis kompromisams“
LRT.lt kalbinta humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, literatūrologė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Viktorija Daujotytė sakė, kad V. Žilinskaitė jai paliko labai gilaus, oraus žmogaus įspūdį.
„Nors ir retai matydavau V. Žilinskaitę, tačiau įspūdis, kurį patyriau, buvo labai atskiro, oraus ir rūstaus žmogaus, moters. Moters, kuri iš karto sakyte sakė, kad susitinku su kažkuo atskiru ir nekasdieniu. Kad ir kiek kalbėjomės, ji neturėjo to tokio įprasto noro kažkaip priartėti prie žmogaus ar leisti kitam prie jos priartėti, ji buvo labai savyje. Toks atskiras žmogus“, – LRT.lt sakė literatūrologė.
V. Daujotytė pažymėjo jog panašų tokio atskiro, labai gilaus ir oraus žmogaus įspūdį iš kūrybos buvo sudariusi Šatrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė. „Nors atrodo, visiškai tolimi ir atskiri pasauliai, bet tokia atskirumo ir orumo laikysena“, – teigė literatūrologė.
Prisimindama rašytoją ir jos kūrybos laiką, V. Daujotytė sako, kad nuo kitų savo kartos (maždaug 1920–1930 m. gimusių) stiprių kūrybingų žmonių ji skyrėsi tuo, kad „ji nebuvo rašytoja, kuri būtų ryžusis kompromisams, kurie buvo būdingi to laiko žmonių laikysenoms“.
„Ji kalbėjo iš savo atskirumo. Ir tada, tik tada aš supratau, kodėl būtent jos kūryba yra tai, kas tuo metu buvo laikoma humoreskomis, satyromis arba satyriniu vaizdavimu. Supratau, kad tai yra tam tikra jos kuriama gyvenimo, pilno netikrumo, priedanga. Ji norėjo kalbėti apie esminius gyvenimo dalykus, bet kalbėjo netiesiogiai, nepasakodama arba tiesiogiai bandydama kažkiek smerkti, kiek tai buvo įmanoma. Ji kalbėjo alegorinėmis ir satyrinėmis priemonėmis“, – sakė V. Daujotytė.
Pasak literatūrologės, V. Žilinskaitė buvusi tokioje ypatingoje tradicijoje kaip Vincas Kudirka, kuris tikrovę galėjo vaizduoti savo satyromis.
V. Daujotytė taip pat sako turinti savotiško gailesčio, kad rašytoja „tokį stiprų groteskinį satyrinį pasaulio vaizdą skaidė nedideliais gabalėliais, nedidelės apimties tekstais, neaugino jų į didelį vientisą kūrinį“.
„Toks buvo jos pasirinkimas“, – pridurė ji.
Kalbėdama apie V. Žilinskaitės kūrybą vaikams, literatūrologė sako, kad jai įspūdį padarė ir tai, kad „tokiam savarankiškam menininkui ir dailininkui kaip S. Eidrigevičius labai tiko ir tikriausiai patiko kurti iliustracijas V. Žilinskaitės vaikų literatūrai. Tų dviejų menininkų susitikimas buvo labai svarbus.“
„Tokių žmonių kaip ji – reta“
Vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, grafikas ir režisierius Stasys Eidrigevičius kūrė iliustracijas tokioms V. Žilinskaitės knygoms kaip „Robotas ir peteliškė“, „Ledinė fėja“, „Gaidžio kalnas“, „Kelionė į Tandadriką“. LRT.lt susisiekus su kūrėju, jis neslėpė liūdesio dėl rašytojos mirties.
„Ta žinia taip sujaudino, kad ramiai kalbėti yra sunku“, – graudinosi S. Eidrigevičius.
Prisimindamas legendinę rašytoją, kūrėjas sako, kad ji buvo didžiulė asmenybė.
„Tais laikais, kai buvo tie socializmai, kai laisvės nebuvo, ji buvo tokia laisvės nešėja. Kai kalbėdavome privačiai, man būdavo tokia šventė. Esu tiek visko matęs, tačiau tokių žmonių kaip ji – reta“, – sako kūrėjas.
