„Reikės pratintis prie septynių ir nulio, šeši man skambėjo švelniau“, – pasitikdama 70-ies metų jubiliejų juokauja viena geriausių visų laikų aktorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, tikra teatro ir kino žvaigždė Jūratė Onaitytė.
Dešimtmečiais skaičiuojama karjera teatre ir kine, išskirtinio tembro balsas, emocingi, gilūs vaidmenys, išliekantys amžiams atmintyje, ir abejingų nepaliekanti charizma. Tokia yra aktorė Jūratė Onaitytė. Aktorė iš didžiosios raidės A.
Ji sako, kad bendraudama ar būdama scenoje daug atiduoda, kitaip tiesiog nemoka. Tai jaučia ir žiūrovai. Spektakliai, kuriuose vaidina J. Onaitytė, renka pilnas sales. O tokie filmai kaip „Moteris ir keturi jos vyrai“ ar „Raudonmedžio rojus“ daugybės kino mylėtojų įvardijami kaip visų laikų mėgstamiausi.
Šiandien išskirtinio talento aktorė mini 70-ies metų jubiliejų. Ta proga LRT.lt skaitytojams J. Onaitytė papasakojo, kokiomis nuotaikomis gyvena, ko sau linki, ir atskleidė, kokie vaidmenys visada yra joje.
– Kaip jaučiatės pasitikdama jubiliejų?
– Šia tema kalbėsiu juokaudama. Iš prigimties esu optimistė ir mėgstu įveikti kliūtis, tai įveiksiu ir šitą. Man nelabai patinka šitie skaičiai (juokiasi).
– O šiaip jums skaičiai rūpi?
– Pats žmogus, matyt, to tikrai nesureikšmina, nors yra visokių. Kiti žmonės primena tuos skaičius. Jaučia norą ar pareigą pasakyti ką nors gero, paskambinti. Yra gera proga susitikti. Aš pati savo gimtadienį per gyvenimą švęsdavau labai įvairiai. Kartais būdavo labai smagu, žinoma, žiūrint kur ir su kuo, o kartą gimtadienį sutikau repetuodama, vos ne užkulisiuose (juokiasi).
– Ką repetavote?
– Labai rimtą kūrinį – Gintaro Varno „Nusikaltimą ir bausmę“. Mano gimtadienis buvo per repeticijas, žinojau, kad iš kolegų vis tiek kas nors prisimins, todėl paruošiau kiek gausesnį stalą. Nueidavau į sceną parepetuoti Katerinos Ivanovnos, o tada – vėl prie kolegų, į užkulisius, toliau smagiai plepėti, toks ir buvo gimtadienis (juokiasi).
Jaunystėje dažnai gimtadienius pasitikdavau teatre.
– Kaip šį minėsite?
– Turiu dvejus namus, Nacionalinį Kauno dramos teatrą, kuris yra mano namai nuo pat 1976 m., na ir tikruosius savo namus. Teks du kartus paminėti.
Šį sekmadienį tiesiog pasilikau sau laisvą.
Turbūt bus ir skambučių, ir žinučių, į visus norisi atsakyti. Labai smagu būna (šypsosi).
– Tikiu, kad bus daug linkėjimų, paminėjimų, o ko jūs sau palinkėtumėt?
– Palinkėčiau sau energijos. Su amžiumi ji senka. Naudoju papildus Q10, moksliškai ir mediciniškai įrodyta jų nauda.
Kiti su ta energija ir numiršta, o aš per visus savo dramatinius, emocingus vaidmenis daug tos energijos sudeginau. Po spektaklio man reikia nors dienelės energijai pasisemti. Linkėčiau sau laisvesnių dienelių ir energijos.
– Šiandien jūs minite 70-ies metų jubiliejų. Didžioji dalis jūsų gyvenimo prabėgo teatre ir kine. Koks gražiausias atsiminimas jus lydi galvojant apie tuos 70 metų?
– Du kartus paminėjote tuos skaičius, reikės pratintis prie septynių ir nulio, šeši man skambėjo švelniau, bet nieko, reikės susitaikyti (juokiasi).
Šiaip vis dažniau išnyra prisiminimai. Daug visko iškyla, kas buvo užmiršta. O vaidmenys – jie ryškiau išlieka viduje. Asmeniniai atsiminimai iškyla tam tikromis aplinkybėmis, o svarbūs vaidmenys, kurių turėjau labai daug, visi išlikę manyje.
Aš juos prisišaukdavau arba jie dėkingai sutapdavo su mano vidiniu nusiteikimu, su mano pasaulėjauta konkrečiu laikotarpiu ir nežinau, kas ką papildydavo, vaidmenys mane ar aš juos.
– Jūsų kūrybinėje biografijoje – daugybė išskirtinių gilių vaidmenų. Nesunku tiek jų viduje nešiotis?
– Būna kartais nuovargio (juokiasi). O turbūt baisiausia tai, kad kiekvieną kartą pradedi nuo pradžių. Kiekvieną kartą į sceną einu jau nuo ryto, viskas viduje kunkuliuoja, raminiesi arba aktyvini save. Visaip save stebi. Esi toks besiveržiantis vulkanas, kol atsiduri scenoje, ir tada jau nėra kur dėtis. Esi ten, kur ruošeisi būti visą dieną.
Tie svarbiausi vaidmenys, kaip ir sakiau, yra manyje. Negalėčiau atskirti. Kartais jie netikėtai priverčia rasti savyje miegančių klodų, reikia juos pažadinti (šypsosi). Vis tiek juk neduoda vaidmenų, kurių žadink nežadinęs – nepadarysi. Yra ir tipažinių vaidmenų, ir t. t. Aš formavau vaidmenis, o jie – mane.
– Ar turit kokią nors nuostatą, lydinčią jus darbe visą gyvenimą?
– Mano prigimtis vadovauja, norėjau būti aktore ir tai atlieku. Ir neišduodu tos prigimties. Iš tikrųjų tai net ir lengvina gyvenimą. Jei nebebūtų galimybės eiti į sceną ar šiaip būti priešais žiūrovus, teigti ką nors teigiamo, kelti jų dvasią, nežinau, susprogčiau turbūt namie (juokiasi). Žinoma, liktų anūkės, dukra, artimieji, mama ir taip toliau, bet kita mano dalis ieškotų naujo kelio labai ilgai.
Džiaugiuosi, kad šitas sezonas atnešė naują vaidmenį. Nedidelė „Rūtos“ salė mūsų teatre (Nacionaliniame Kauno dramos teatre – LRT.lt) negali tiek talpinti žmonių, kiek yra norinčių, todėl dažnai vaidinam naują spektaklį pagal Daivos Čepauskaitės parašytą pjesę, režisuotą Aleksandro Špilevojaus („Kai mes būsim jauni“ – LRT.lt), labai smagu.
– Kiekvienas spektaklis reikalauja energijos. Iš kur jos semiatės?
– Visų pirma man reikia pabūti vienai, nes daug atiduodu. Atiduodu bendraudama, būdama scenoje, kitaip būti nematau prasmės. Viskas, kiek tik įmanoma, kuo nuoširdžiausiai ir atviriausiai. Po to man labai sveika pabūti vienai ir sureguliuoti vidų.
Jei turiu keletą laisvų dienų – visada ant stalo guli knyga, turiu didelį langą, pro kurį matau dangų, jei galiu keliauti – tai dievinu miško, jūros kvapą, galima būtų vardinti ir vardinti.
Bet svarbiausia – energijos man duoda pojūtis, kad dabar darysiu tai, ką noriu daryti, o ne tai, ką privalau ar reikia. Jei nenoriu, galiu išvis nieko nedaryti. Esu labai laisva siela, apie Vandenius taip ir rašo (juokiasi). Jie nemėgsta būti varžomi, kontroliuojami, reguliuojami. Tomis laisvomis dienelėmis pajuntu tą laisvę, kad galiu daryti ką noriu, galiu nieko nedaryti, o galiu daryti tai, kas man tą akimirką šauna į galvą.
– O jūs vadovaujatės labiau protu ar širdimi?
– Maniau, kad tik širdimi, emocijomis, bet ne. Pastebiu, kad man logika ir protas irgi yra svarbūs.
Net ir kurti vaidmenį pradedu nuo informacijos, nuo žinių rinkimo. Veikia protas. Daug skaitau apie tą epochą, apie autorių ar tą temą knygose. Ieškau su ta tema susijusių reprodukcijų, dailės kūrinių ir t. t. Tik paskui keliauju į emocijas.
Kažkokia pusiausvyra atsiranda. Ir protas, ir širdis yra svarbūs.
Nors mus verčia būti su plona oda. Tokia mūsų profesija. Todėl sunku nereaguoti į aplinką. Viskas rūpi, viskas jaudina, tiek darbas, kūryba, tiek ir asmeninis gyvenimas. Viskas veikia, todėl summa summarum – labai reikia tų laisvų dienelių sau (šypsosi).
– Ar džiaugiatės tokiu gyvenimu, kokį gyvenate iki šiol, o gal yra ko gailitės?
– Nei džiaugiuosi, nei gailiuosi. Tiesiog apie tai, kas įvyko, filosofuoju ir dar po šiai dienai darau išvadas. Iš savo klaidų mokomės. Sakoma, kad be istorijos nėra ateities, taip ir su asmeniniu gyvenimu. Atsigręži – iškyla prisiminimai, darai išvadą, stengiesi tobulėti, nors ir nežinia, kaip pabaigsi, tačiau perspektyva tobulėti – palikta (šypsosi).
Jūratė Onaitytė – viena geriausių visų laikų aktorių
J. Onaitytė gimė Vilniuje 1954 m. vasario 11 dieną. 1972 m. tapo Lietuvos stendinio šaudymo čempione. 1976 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija – LRT.lt), nuo tada iki dabar vaidina Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Per beveik penkis dešimtmečius besitęsiančią karjerą teatre, kine ir televizijoje ji sukūrė daugybę išskirtinių vaidmenų. Dirbo su tokiais kūrėjais kaip Gintaras Varnas, Eimuntas Nekrošius, Gytis Padegimas, Jonas Jurašas, Oskaras Koršunovas, Algimantas Puipa ir kiti.
Kaip rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, J. Onaitytė preciziškai kuria emocingus, gilius, dramatiškus, stipraus charakterio personažus, subtiliai atskleidžia jų vidinę būseną.
Teatre sukūrė tokių nepamirštamų vaidmenų kaip Heda spektaklyje „Heda Gabler“ ir Fru Grunhilda Borkman spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“ (abiejų pjesių autorius – Henrikas Ibsenas, režisierius – Gintaras Varnas), Gendrolių Tūta ir Ana Regina Aušros Marijos Sluckaitės „Smėlio klavyruose“ Johanneso Bobrowskio motyvais (rež. Jonas Jurašas), Motina spektaklyje „Aušros pažadas“ pagal Romainą Gary (rež. Agnė Sunklodaitė) ir kt.
Abejingų nepalieka ir J. Onaitytės sukurta Moteris Algimanto Puipos filme „Moteris ir keturi jos vyrai“, Lenkauskienė Gyčio Lukšo „Duburyje“, Anita Broniaus Talačkos „Raudonmedžio rojuje“ ir kiti.
J. Onaitytės kūrybinė veikla įvertinta daugybe apdovanojimų.
1999 m. už Hedos vaidmenį G. Varno spektaklyje „Heda Gabler“ J. Onaitytė buvo įvertinta Lietuvos teatro apdovanojimu – „Kristoforu“. Tais pačiais metais jai įteikta Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija.
2009 m. už antro plano vaidmenį filme „Duburys“ aktorė apdovanota „Sidabrine gerve“. 2014 m. jai įteiktas Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, 2020 m. skirtas Gedimino ordino Karininko kryžius.
Onaitytės kūryba LRT MEDIATEKOJE ir LRT EPIKOJE
Išskirtinės gelmės Motinos vaidmenį, kurį J. Onaitytė sukūrė filme „Moteris ir keturi jos vyrai“, galima išvysti tiek LRT EPIKOJE, tiek LRT MEDIATEKOJE.
Nepamirštamoji Anita „Raudonmedžio rojuje“:
Jūratė Onaitytė pasakoja apie savo įstabųjį Hedos vaidmenį G. Varno spektaklyje „Heda Gabler“ laidoje „Kūrybos metas“.
Jūratė Onaitytė skaito Antano Maceinos eiles.
Jūratė Onaitytė kalba žurnalistės Izoldos Keidošiūtės ir aktoriaus Romualdo Ramanausko reportaže, kuriame užfiksuota lietuvių aktorių kelionė po Neringą ir Kuršių marias.
