Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė ketvirtadienį Globalios Lietuvos apdovanojimuose buvo įvertinta už pripažinimą literatūros pasaulyje ir reikšmingą visuomeninę veiklą. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – pokalbis su rašytoja apie besibaigiančių metų pasiekimus, karo grėsmę, Vakarų požiūrį į Rusiją ir Lietuvos kultūros proveržį.
– Ponia Sabaliauskaite, spėju, kad besibaigiantys 2023-ieji buvo geri: šios dienos apdovanojimas, o kur dar „Petro imperatorės“ vertimas į prancūzų kalbą?
– Ir sunkūs, ir geri, bet iš tikrųjų gražu, kad tas apdovanojimas apvainikavo pastangas, nes nueitas didelis kelias skleidžiant garsą apie lietuvių literatūrą Europoje. Ir, aišku, Prancūzija yra šalis su didžiule literatūrine tradicija, didžiosios Europos kalbos šalis, tai dvigubai maloniau.
– Ponia Sabaliauskaite, jūs nuolat sakote, kad Rusija nėra Europos dalis, dėl „Petro imperatorės“ netgi buvote kaltinta antirusiškumu – pamenu tokį skandalėlį kilusį. O jeigu atsirastų siūlymas jūsų knygas versti į rusų kalbą, kaip jūs reaguotumėt?
– Pirmiausia tam reikia suinteresuoto leidėjo ir iki šiol tokio neatsirado, tai aš niekad nespekuliuoju, kas būtų, jeigu būtų. Be to, Rusija yra gana sudėtinga rinka ir iš britų pažįstamų autorių teko girdėti, kad ten yra aibė problemų, išleidus knygas.
– Kaip manote, ar priimtų tai, ką jūs rašote savo knygose apie Rusiją?
– Nežinau, man atrodo, ten dabar yra tokia indoktrinuota visuomenė, kad jie, kaip sakė markizas Astolfas de Custine`as, kiekvieną nepatogią tiesą priima kaip melą.
– Jūs jau daugiau nei 20 metų gyvenate Londone. Ką jums davė emigracija?
– Gyvenu ir Londone, ir Vilniuje turiu namus. Visiškai nesu atitrūkusi, tai nėra tokia emigracija, kaip anksčiau būdavo po Antrojo pasaulinio karo, kai žmonės išvažiuoja ir negrįžta.
– Arba grįžta po 50 metų.
– Arba grįžta po 50 metų. Geležinės uždangos nėra. Esu žmogus, kaip sakau, su dvejais namais. Gyvenimas svetur davė, – nes aš esu gyvenusi ne tik Britanijoje, bet ir Lenkijoje, taip pat ir Paryžiuje yra tekę šiek tiek pagyventi, – didžiulę patirtį, skirtingus matymo kampus ir aš noriu tikėti, kad atgabenau šiokių tokių gerųjų patirčių iš užsienio į Lietuvą ir naujų vėjų. Tą, beje, visi lietuvių menininkai, kuriantys svetur, įvertinti svetur, pastebimi svetur, darome.
– Jūs esate aktyvi Ukrainos rėmėja, esate iš tų rašytojų, viešųjų intelektualių, kur drąsiai kalba politinėmis temomis, nemaloniomis temomis. Deja, apie Ukrainos perspektyvas kare kalbama vis liūdniau ir ypač apie kitus metus. Kaip jūs šiandien žiūrite į Vakarų atkirtį, gebėjimą reaguoti į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje?
– Manau, kad dabar yra lūžio taškas. Mes, Ukrainos palaikytojai, esame šiek tiek apsnūdę, reikia atsibusti ir veikti dar aktyviau, negu tą darėme prasidėjus karo agresijai. Ir iš tikrųjų dabar labai daug kas priklausys nuo tos mūsų pozicijos. Yra daug šalių, kurias reikia įtikinti. Man labai gaila, kad nesu išversta į vokiečių kalbą ir neturiu, tarkim, jokio balso ir jokios pozicijos Vokietijoje. Norėčiau paraginti lietuvių autorius, kurie ten yra žinomi ir kurie giriasi, kad ten yra vertinami, pripažinti, – netylėti, nes vis dėlto reikia labai daug tokių svarbių dalykų ištransliuoti ten.
– Jūs manote, kad vokiečius reikia pažadinti?
– Manau, kad taip. Ir vokiečius, ir prancūzus, ir italus, ir kuo daugiau.
– Bet Vokietija į Lietuvą siunčia brigadą po kelerių metų, tai laikoma didžiuliu laimėjimu ir Vokietijos įsipareigojimų parodymu.
– Keleri metai yra labai ilgas laiko tarpas, per jį gali nutikti visokių baisių dalykų. Reikia nesnausti, reikia viską daryti daug greičiau, nustoti žaisti atviromis kortomis, reikia ginkluotis iki dantų, būti pasiruošusiems jau dabar. Vakar reikėjo būt pasiruošusiems.
– Kaip tik norėjau klausti, ar bijote karo mūsų kieme? Žvelgdama į tai, kas vyksta Ukrainoje, ir į perspėjimus, kad po kelerių metų Rusija gali bandyti NATO vienybę.
– Man tas suvokimas atėjo vasario 24 dieną, turbūt kaip ir daugeliui žmonių, kad tai yra labai reali grėsmė. Ir, manau, kad reikia kažkaip mobilizuotis, susiimti ir ruoštis tam dvigubai smarkiau, negu mes tą darėme iki šiol.
– Turite omeny ginklavimąsi ir turbūt ir mentalinį pasiruošimą?
– Ir mentalinį, ir tiesiog civilinės saugos srityje yra aibė nenuveiktų darbų.
– Ponia Sabaliauskaite, dažnai kalbame apie Rusiją po Putino ir įsivaizduojame, tarsi Rusija būtų kitokia, nes nebeliktų šio kraugeriško veikėjo. Ar žvelgiant istoriškai, jūsų akimis, Rusija, Rusijos žmonės gali pasikeisti?
– Sunkiai. Kartais būna tokių tarsi prošvaisčių, kad atrodo, jau kažkas keisis, tai devintasis dešimtmetis turbūt buvo toks laikotarpis. Aš manau, kad didžiulė klaida, kurią daro Vakarai, kad jie pernelyg (galvoja – LRT.lt), kas bus Rusijoje, jeigu prasidės suirutė, jeigu prasidės istorinė smuta. Rusijos kultūra tų suiručių laikotarpių ir smutų yra patyrusi labai daug ir vienokią ar kitokią išeitį jie iš jų rasdavo. Ir susireguliuoti jie gali tik patys save.
Tai čia jokios investicijos į demokratijas, į opozicijos palaikymus... Man atrodo, tai yra veltui išmesti pinigai, kuriuos reikia skirti savo apsaugai ir gynybai, o Rusija turi susitvarkyti pati.
– Jūs man priminėte ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono žodžius, kur jis prieš kelerius metus pareiškė, kad Rusija neturi būti pažeminta. Čia, suprask, kalbant apie situaciją Ukrainoje, arba kad apskritai neturi būti pažeminta, nes čia tarsi kiltų dar didesnė grėsmė. Iš kur tokios mintys ateina? Iš kur dar Vakaruose tiek šios valstybės idealizavimo?
– Iš didelio nuotolio, iš tiesioginės patirties neturėjimo, kalbos barjeras yra labai didelis faktorius – labai mažai žmonių užsienyje supranta rusiškai. Jeigu jie įsijungtų ir pasižiūrėtų, kas yra transliuojama per Rusijos valstybinę televiziją valstybinių propagandistų, manau, kad jiems tai būtų kaip šaltas dušas ir jie praregėtų kur kas greičiau.
O dabar, kai Rusija asocijuojasi su ballet russe Prancūzijoje arba su Diagilevu, arba su dar visokiais gražiais dalykais, beje, sukurtais iš Rusijos išvarytų rusų, sukurtais užsienyje daugiausia, tai rezultatas yra toks, koks yra, deja.
Bet dabar skaito po truputį „Petro imperatorę“ ir džiaugiuosi, kad, pavyzdžiui, „Le Figaro“ parašė, arba „Le Monde“ parašo, kad knyga labai aiškiai atskleidžia tą ribą ir tą skirtumą, kuris yra tarp Europos ir tarp Rusijos.
– Manote, tai atvers akis bent jau tai daliai, kurie skaitys knygą arba recenzijas?
– Sprendžiant iš atgarsių, taip, atveria.
– Ponia Sabaliauskaite, kaip atrodo Lietuva iš toli? Sakote, gyvenate tarp Lietuvos ir Londono. Kita vertus, jus galima vadinti ir emigrante – čia, Lietuvoje, mėgstamas tas žodis, mes mėgstame pakrikštyti ir net apdovanojimus specialius po to steigiame tarsi diasporos atstovams. Aš noriu prisiminti, kai jūs prieš keletą mėnesių pasipiktinote „The Guardian“ straipsniu, kur Vilnius, anot jūsų, pateiktas kaip sovietinis, su sovietiniais reliktais. Tačiau man įstrigo labiausiai jūsų kita mintis. Jūs aiškinate, kad Vilniuje ir Lietuvoje nebėra nieko posovietinio, išskyrus tuos užsilikusius pastatus – tokia buvo jūsų išsakyta mintis. Tačiau ar ne per daug optimistinė mintis? Nes mes čia Lietuvoje kaip tik dažnai ūbaujam, sriūbaujam, kad per daug to sovietinio relikto tiek galvose, tiek kasdieniame gyvenime.
– Galvose procentaliai, manau, visuomenės dalyje yra šio to užsilikę, ypač vyresnės kartos, bet kalbant apie kultūrą ir apie kultūros proveržį, aš esu visiška optimistė, nes iš tikrųjų Lietuvos kultūra dar niekada nebuvo taip pasaulyje matoma kaip dabar.
Ir Lietuvoje yra tokių virkautojų, kurie pro rožinius akinius mato smetonišką Lietuvą ir visą laiką ją pateikia kaip kažkokį kultūrinio suklestėjimo pavyzdį, sako, kad mes čia dabar nieko nenuveikiame, čia gėda, mums slėptis reikia. Atsiprašau, bet smetoninėje Lietuvoje nei lietuvių solistai dainavo „La Scalos“ scenoje, nei grojo Carnegie Hall`e, nei jų knygas leido Prancūzijoje „Gallimard“ ir kitos garsios leidyklos, nei Venecijos „Aukso liūtą“ buvo laimėję. Tai iš tikrųjų mes esame padarę dabar tokį kultūrinį proveržį, kad juo reikia džiaugtis, žiūrėti į tuos visus kuriančius žmones: menininkus, solistus, atlikėjus, kompozitorius, rašytojus kaip į mūsų tokią komandą.
– Valstybės ambasadorius.
– Ambasadorius. Bet labai trūksta tokio komandinio mūsų kuriančių žmonių palaikymo ir tas skirstymas – diaspora, emigracija, imigracija – kai tu pasieki tam tikrą lygį savo srityje, mene, tai tu neišvengiamai pasidarai kultūrinis pasaulio žaidėjas. Tu negali būti užsidaręs, niekur neverčiamas, neeksponuojamas pasaulyje ir tuo pat metu būti kažkoks stambus pasauliniu mastu. Taip neveikia, tai reikia tiktai džiaugtis, kad taip yra.
– Tad sakote: tai aukso amžius, bent jau kultūros srityje, ir jau tikrai mus atranda ne kaip posovietinę valstybę?
– Manau, kad taip. Yra ištisa nauja karta, kuri tikrai niekuo nenusileidžia, ir sakau, diapazonas yra nuo šiuolaikinio meno, nuo Venecijos bienalės iki Holivudo, kur yra Dalia Ibelhauptaitė su Dexteriu Flecheriu, beje, lietuviu.
– Turinčiu Lietuvos pilietybę.
– Turinčiu Lietuvos pilietybę, kuria stambiausio biudžeto filmus ir įdomiausius projektus. Tikrai niekada dar to nebuvo.
– Ponia Sabaliauskaite, paskutinė tema – Lenkija. Jūs esate aktyvi Lenkijos rėmėja, ir kaip Lietuvos strateginės partnerės. Kuo jūs paaiškintumėte, kad tiek mažai Lietuvoje kalbame apie Lenkiją? Galbūt kalbame, tačiau mažai ją suprantame ir mažai žinome.
– Man atrodo, kad tai keičiasi po truputėlį. Vis tiek yra – ir literatūros srityje, – daugėja vertimų iš lenkų kalbos, kad Olga Tokarczuk ir jos kūriniai visą laiką laimi verstinės literatūros kategorijoje metų knygos titulus, yra svarbus faktorius. Atvyksta ir teatro menininkų, kūrėjų.
Manau, kad kliūtis yra tas sovietmečio palikimas, kai lenkai buvo visą laiką vaizduojami kaip priešai, ir Abiejų Tautų Respublikos periodas, kad maždaug tas kažkoks sulenkėjimas yra kaip baubas.
Kartais tenka netgi prisiklausyti visiškų su istorija nieko bendro neturinčių absurdų, kaip, tarkim, kad 19 amžiaus pradžioje buvo polonizuojamas Vilniaus universitetas. Tai nesąmonė, kas jį polonizavo? Filaretai, filomatai? Universitetą, kuris niekada iki tol nekalbėjo lietuviškai, kaip buvo galima polonizuoti?
Tai tokių dalykų, turinčių šaknis toje sovietinėje ideologijoje, dar tenka prisiklausyti. Bet iš tikrųjų dabar yra lemiamas taškas, nes keičiasi valdžia, keičiasi lenkų užsienio reikalų ministras, mes neturime ambasadoriaus Lenkijoje, žodžiu, tokia labai įdomi situacija, kuri, sakyčiau, yra naudinga Lietuvos priešams.
