Religingas kraštas ir pamaldūs žmonės – vienas iš stipriausių tarpukario Lietuvos vaizdinių. Vis dėlto už šio oficialaus įvaizdžio slėpėsi daug spalvingesnė visuomenė, kurioje anaiptol ne visi vadovavosi religinėmis dogmomis. Vieni iš tokių – vadinamieji laisvamaniai, tarp kurių buvo ir žymūs to meto politikai. Pasak sociologės Mildos Ališauskienės, svarbiausias jų tikslas nebuvo sumenkinti katalikų įsitikinimus – jie siekė atskirti valstybę nuo Bažnyčios.
Manė, kad valstybės ir Bažnyčios atskyrimas būtų naudingas Lietuvai
Kaip LRT RADIJUI pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros profesorė, Katalikų Bažnyčia tarpukariu užėmė itin svarbų vaidmenį, turėjo nacionalinės Bažnyčios statusą. Tai lėmė jos sustiprėjimas Rusijos imperijos laikais, kai katalikų dvasininkai buvo vieni iš svarbiausių lietuvybės skleidėjų.
Vis dėlto, pasak religijotyrininkės, neretai šešėlyje lieka tai, jog tarpukariu ne visi Lietuvos gyventojai išpažino katalikybę ar religiją apskritai. Tai rodo ir Lietuvos Tarybai priklaususių politikų pavyzdžiai: jų gretose, be katalikų, buvo ir reformatų bei laisvamanių. Pastarieji – Jonas Basanavičius ir Jonas Šliūpas, laikomi vienais iš laisvamanystės judėjimo Lietuvoje pradininkų.
Laisvamanystės idėjos, kaip pažymi ekspertė, į Lietuvą atėjo iš Vakarų, vis daugiau žmonių svarstant, kad valstybė turėtų būti atskirta nuo Bažnyčios.
„Tai buvo Europoje vykstančios modernizacijos refleksija Lietuvoje. (...) Laisvamaniai kvestionavo ne žmonių teisę tikėti – jie kėlė klausimus apie religijos ir valstybės santykius, kokio lygmens yra šių dviejų institucijų susisaistymas“, – dėsto sociologė.
Visgi, anot M. Ališauskienės, netikinčiais save pristatančių žmonių, kaip rodo 1923 m. vykdyto gyventojų surašymo duomenys, Lietuvoje buvo labai nedaug.
„1923 m. 7 vyrai pasakė, kad yra ateistai, nė viena moteris nepasakė, kad yra ateistė. (...) 11 vyrų pasakė, kad yra netikintys, dvi moterys pasakė, kad yra netikinčios, o laisvamaniais save įvardino 35 vyrai ir 16 moterų“, – tvirtina pašnekovė.
Nepaisant to, laisvamaniais buvusių visuomenės veikėjų iniciatyva, 1924 m. buvo įkurta oficiali laisvamanių draugija. Pasak profesorės, įkvėpimo tam semtasi iš panašių išeivijos lietuvių įsteigtų organizacijų.
„Tai tikrai nebuvo kažkas naujo, nematyto, nepažinto. (...) Šliūpas buvo JAV, tikrai matė tą religijos ir valstybės atskyrimo modelį ir kaip jis veikia. Tos idėjos, jo požiūriu, turėjo būti naudingos Lietuvai“, – dėsto sociologė.
Lietuvoje įsteigė 55 draugijos filialus
Pasak jos, laisvamanių draugija iš karto labai aiškiai suformulavo savo tikslus. Tarp jų buvo ir civilinės santuokos bei pasaulietiškų kapinių Lietuvoje atsiradimas.
„Jie siekė suvienyti netikinčius žmones, parodyti, kad mes čia esame. Iš tų tokių pagrindinių tikslų jie sau išsikėlė, kad mokyklose turėtų būti dėstoma religijotyra (tuo metu jie vadino tai palyginamosiomis religijos istorijos pamokomis), kad būtų įvesta civilinė santuoka, kad būtų įteisinta sterilizacija bei kremavimas ir taip pat kad būtų įkurtos laisvamanių kapinės.
(...) Tie reikalavimai gal ir šiek tiek keistai mums atrodo, nes turbūt žmonės mano, kad visą laiką civilinė santuoka egzistavo Lietuvoje, bet toli gražu ne – ji atsiranda tik 1938 m. Konstitucijoje. Iki to laiko valstybė pripažino tik bažnytines santuokas. Mes žinome istorijų, kai tokie žinomi žmonės kaip, pavyzdžiui, Vincas Mykolaitis-Putinas arba Salomėja Nėris savo laiku vyko tuoktis civiline santuoka į kitas valstybes“, – sako M. Ališauskienė.
Kad sudarytų įspūdį, jog laisvamanių Lietuvoje yra gerokai daugiau, nei buvo iš tiesų, draugijos steigėjai visoje Lietuvoje įkūrė 55 draugijos filialus.
„Aišku, apie tai, kiek žmonių priklausė tiems filialams, nėra pasakojama. Aš įsivaizduoju, kad ten nedaug buvo žmonių, bet faktas buvo turbūt tas, kad tai buvo vis dėlto strategija parodyti, kad egzistuoja tokie filialai, kad yra žmonių įvairiose šalies vietose, palaikančių šitas idėjas“, – pasakoja religijotyrininkė.
Šliūpas kaltintas šventvagyste, gavo bolševiko etiketę
Tarpukariu laisvamaniai išliko baltomis varnomis katalikybe persmelktoje visuomenėje. Kaip pažymi ekspertė, J. Šliūpas net buvo kaltinamas šventvagyste, katalikų įsitikinimų pamynimu, dėl jo įvairių pasisakymų net bandyta jam suformuoti bylą.
„Ką J. Šliūpo istorija man sako – bandymas kalbėti apie religijos ir valstybės santykius buvo gana skaudžiai sutiktas visuomenėje. (...) Galiausiai, kaip suprantu, jis šiek tiek susitaikė su ta situacija, kad vis dėlto tos idėjos nebus taip lengvai priimtos, ir labiau susitelkė į savo (...) politinę veiklą“, – teigia sociologė.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. J. Šliūpas organizaciją uždarė ir išvažiavo iš Lietuvos. Pasak LRT RADIJO pašnekovės, sovietmečiu jį bei kitus laisvamanius bandyta kaltinti veikimu prieš Bažnyčią, jiems klijuota komunistų ir bolševikų etiketė.
„Bet tų sąsajų niekaip nebuvo rasta, komunizmo tikrai nepalaikė nei Jonas Basanavičius, nei Jonas Šliūpas: (...) niekaip nei idėjų, nei savo darbų neperdavė ir nebuvo už tai, kad juos perimtų sovietinio režimo propaganda“, – tvirtina M. Ališauskienė.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Istorijos perimetrai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
