Šiuolaikinio meno kūryba dažnai (pri)verčia žiūrovą / vartotoją svarstyti apie tai, ką jis regi, girdi ir liečia. Visą tai lemiantis faktorius yra globalias problemas nagrinėjantis meno kūrinys. Jis nuolatos reikalauja savųjų pojūčių ir net savosios vietos refleksijos. Siekiant kiek įmanoma autentiškiau realizuoti idėją meno priemonėmis, kartais nusistovėję pasaulio pažinimo instrumentai tampa nebepakankami. Menininkai ir jų kūrinius aiškinantys teoretikai neretai peržengia meno disciplinos tikrąsias ribas, o demarkacinių linijų iš viso nepaiso.
Technologijų inovacijomis ir skirtingų mokslų požiūriu grindžiama kūryba dažnai apibūdinama kaip tarpdalykinė. Tokios kūrybos atsiradimo priežastys yra: neabejingumas estetikai, jautrumas aplinkai, siekiamas pasaulio gilaus patyrimo džiaugsmas (kai jis (pasaulis) yra analizuojamas ir suvokiamas skirtingomis priemonėmis). Visa tai aktualu ir tiems asmenims, kurie dirbdami inžinerijos, tiksliųjų ar gamtos mokslų srityje vedami realybės analizės tikslo į visumą (ap)jungia specifinio mokslo srityje įgytą žinojimą, analitinį požiūrį į tikrovę ir nenumaldomą poreikį idėją perteikti pačiomis įtaigiausiomis priemonėmis.
Lietuvoje nedažnas, bet plačiajame pasaulyje gerokai dažniau sutinkamas atvejis, kai mokslo srities atstovai nusprendžia juos dominančią temą išskleisti meninės kūrybos priemonėmis. Tokia yra ir Vilniuje gyvenanti chemijos mokslų daktarė Alisa Palavenis (tikrasis vardas ir pavardė Alisa Palavenienė). Nuo 2019-ųjų ji aktyviai kuria šiuolaikinį meną ir jį demonstruoja autorinėse parodose.
Verta paminėti aktualius kūrėjos biografijos faktus. 1993–1995 m. Alisa Palavenis studijavo muziką Juozo Karoso muzikos mokykloje, o 1996–1997 – dailę Adomo Brako dailės mokykloje Klaipėdoje. 2009 m. įgijo magistro laipsnį farmacijos srityje, o 2018 m. apsigynė chemijos mokslų daktarės disertaciją.
Kūrėja jau yra surengusi 15 autorinių parodų. Ji kuria fotografijos ciklus, mažo dydžio instaliacijas ir tapybą. Vis tik mano dėmesį labiausiai patraukia A. Palavenis kūryboje plėtojama ekologijos tema. Galbūt kiek ir per drąsiai, tačiau esu linkęs daryti prielaidą, kad ekologijos temą skatina autorės mokslinis žinojimas, suvokimas, kokią grėsmę gamtai kelia atliekos. Daryti šią prielaidą skatina ir pačios A. Palavenis 2022 m. rašyto straipsnio antraštė: „Net jei svajoji tapti menininku – tikslieji mokslai ateina į pagalbą!“
Detaliai apžiūrėjęs A. Palavenis kūrybą negaliu apeiti klausimo, kodėl šiuolaikiniams kūrėjams aktuali tarpdalykinė kūryba. Pirmiausia ją lemia globalizacija ir technologijų pažanga. Savo įžvalgą paaiškinsiu detaliau. Kartu su interneto technologijomis vystėsi ne tik tinklinė komunikacija, bet ir tinklinis mąstymas, atsirado naujų, palankių galimybių žinių ir kompetencijų migracijai skirtingose mokslo srityse. Tinkliškumas, kaip vienas iš esminių globalizacijos bruožų, lėmė nuolatinį disciplinas skiriančių ribų trynimą. Šio teksto centre esanti A. Palavenis kūryba taip pat rodo, kad mokslas (arba mokslui imlus protas) gali provokuoti naujas menines idėjas, o menas – realizuoti bei estetiškai perteikti mokslą. Taip menas įgauna mokslui būdingą tyrimo braižą.
Verta paminėti, kad dabarties menui nesvetimas kūrybinis žaidimas, kuris gali būti traktuojamas kaip vienas iš esminių postmodernizmo bruožų. Šiuo atveju A. Palavenis mums leidžia daryti prielaidą, kad menininkas tampa žaidžiančiu mokslininku, o mokslininkas – žaidžiančiu meno kūrėju. Ši prielaida rodo, kad savo tekstu aš specialiai formuoju nuorodą į postmodernizmo manifestą „Žaidžiantis žmogus“ („Homo Ludens“), kurį dar 1938 m. grindė olandų istorikas ir kultūros tyrinėtojas Johanas Huizinga.
Galima teigti, kad meno tarpdalykiškumas ir tarptinkliškumas žiūrovui suteikia galimybę greičiau rasti ryšį su jam aktualiu ir įdomiu meno kūriniu ar globalia tema. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šis ryšys tiesus, vienasluoksnis ir nesudėtingas. Deja, tarpdalykinis menas (kaip ir A. Palavenis kūriniai) reikalauja labiau išprususio vartotojo, tuo pačiu metu besigilinančio į estetikos ir mokslinio žinojimo kontekstus.
A. Palavenis kūriniai pirmiausia kelia labai aktualius ir net globaliai sudėtingus ekologijos klausimus. Tuo pat metu kai kurių meno kūrinių forma (ypač fotografija) yra aiški, nesudėtinga, greitai identifikuojama. Pavyzdžiui, nuotraukų ciklai „Plastiko poezija“ ir „Neo žvilgsnis“ (2022–2023) gali būti traktuojami kaip menininkės vizualinis tyrimas. Jie rodo, kad plastikiniai maišeliai (ir kiti laikini plastiko gaminiai) reprezentuoja mūsų abejingumą gamtai. Ilgas jų irimas – tai mūsų veiklos pėdsakų reprezentacija, tarsi mūsų pačių pėdsakas už mūsų kūno ribų (šia įžvalga aš apeliuoju į medijos diskursą ir fundamentalią medijos sampratą, versdamas dar kartą ją persvarstyti). Viena vertus, nuotraukos ženklina gamtos ir plastiko dialogą, kita vertus, A. Palavenis verčia susirūpinti dėl pakitusios gamtinės tikrovės, o kartu ir dėl gamtos likimo. Taigi, ciklai „Plastiko poezija“ ir „Neo žvilgsnis“ gana taikliai ir aiškiai žiūrovą (vartotoją) suveda su globalia problema.
Taip pat dera pastebėti, kad pirmoji A. Palavenis fotografijų paroda ekologijos tema įvyko 2022 m. Lietuvos Respublikos Seime. Paroda vadinosi „Pakelti ar palikti – niekieno šiukšlės gamtoje“. Po šios sėkmingos parodos autorė inicijavo kūrybines dirbtuves Lietuvos gimnazijose, kurių pagrindinė tema buvo ekologija ir kūrybingumas (arba ekokūrybingumas).
Antroji A. Palavenis fotografijų paroda ekologijos tema, pavadinimu „Tremtis į amžinybę“, startavo 2023 m. gegužės mėnesį LR aplinkos ministerijoje. Jau 2023 m. rugsėjį ši paroda, papildyta instaliacijomis ir eiliuotais ar kiek ironiškais fotografijų pavadinimais, eksponuojama meno erdvėje „Ideas Block – Kompresorinė“ (jungtinė paroda „[Ne]kritika“) ir yra įtraukta į 2023 m. festivalio „Vilniaus galerijų savaitgalis“ programą.
Ekologijos tema gali būti siejama ne vien tik su gamta, bet ir su kitomis aplinkomis (ekosistemomis). Mūsų (meno vartotojų) požiūris taip pat turėtų būti platesnis, nes ekologija yra labai platus mokslas apie aplinkas.
Aplinkos kaip sistemos klausimus galima gvildenti net analizuojant A. Palavenis kūrinių ciklą „Manekenų pasaulis“ (2023 m.). Fotografuodama negyvus manekenų kūnus autorė ieško asmenybei būdingo tapatumo ženklų. Šiame cikle susiduriama ir su fotografijos technologijos išbandymu – negyvo, šalto, plastikinio kūno atvaizdui suteikiama nors šiek tiek gyvybės. Fotografijos estetika visada atrodo esanti paradoksali – negyvus daiktus fotoaparatas sugyvina, o gyvuosius paverčia sustabarėjusiais, statiškais ir negyvais.
Kitas įdomus faktas: A. Palavenis instaliacijų kūryboje plėtojamas vaizduojamų objektų mastelis ir naratyvas kaip tik ir leidžia be didelių pastangų aptikti postmodernizmui būdingą žaidybiškumo bruožą, t. y. kūrėja rimtus dalykus atskleidžia per įtaigų žaidimą. Pavyzdžiui, instaliacijoje „Keistokos Guliverio kelionės“ (2023) regime neadekvačiai didelį bulvių traškučių plastikinį maišelį, aplink kurį juda maži žmonės. Čia maišelis tuo pačiu metu yra tarsi atradimas mažiems subjektams ir tarsi svetimoje tikrovėje paklydusio Guliverio kūno aliuzija.
Tiek šis, tiek ir kiti A. Palavenis kūriniai atspindi dabartinį kultūros, vartojimo, estetikos ir technologijų susikirtimą. Ženklina šių visų aspektų kompleksinį veikimą mūsų tikrovėje, kur meno suvokimo atspirties tašku tampa žmogiškųjų santykių visuma ir jų socialinis kontekstas. Dėl šio konteksto buvimo ir kyla klausimų apie ekologiją, apie žmonių plėtojamus socialinius ryšiu tiek tarpusavyje, tiek su gamta (lyg sąmoningu ir neretai nuo žmogaus rankos kenčiančiu individu).
A. Palavenis plėtojamos meninės kalbos ryšys su postmodernizmu taip pat yra labai aiškus, mat jos kūriniai demonstruojami pačiose įvairiausiose įstaigose, nebūtinai meno galerijose. Tai rodo ir meno institucijų pokytį, nulemtą tarpdisciplininio menininkų aktyvumo. Galiausiai ir pačios meno institucijos yra labiau atviros įvairioms meno praktikoms ir jų rezultatams. Per tarpdiscipliniškumą yra plėtojamas ne vienmatis, bet erdvinis ir daugiasluoksnis tikrovės pažinimas. A. Palavenis kūrybinių dirbtuvių iniciatyvos, meninių idėjų realizacijos būdai fotografijose ir instaliacijose rodo, kad tarpdisciplininė kūryba yra vienas iš daugelio visuomenės edukacijos plotmių. Jame dalyvauja skirtingo tipo intelektas (loginis, emocinis, vaizdinis, etc.).
Apibendrinant galima teigti, kad pagreitį įgavęs visuomenės technologinis, kultūrinis ir estetinis vystymasis provokuoja menininkus. Jiems tenka permąstyti jau esamus ir kelti naujus klausimus bei galiausiai formuoti savitą estetinę kalbėjimo manierą. Taigi šią strategiją sėkmingai plėtoja menininkė A. Palavenis.
