„Šalyse, kur reprezentacinės sociologinės apklausos vykdomos tinkamai, tai laikoma legitimuojančiu faktoriumi, į kurį turėtų atsižvelgti miesto savivaldybės ar atskiros institucijos“, – komentuodamas apklausos duomenis sakė filosofas Gintautas Mažeikis.
Bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ 2023 metų rugpjūčio 24 – rugsėjo 5 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausta 1016 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), tyrimas vyko 109 atrankos taškuose.
Tyrimo rezultatai atspindi 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Tyrimo duomenys sverti tam, kad atspindėtų 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Rezultatų paklaida tokio dydžio imčiai neviršija 3,1 procentinių punktų, kai pasikliautinasis intervalas 95 proc. Apklausos metodas: asmeninis interviu respondentų namuose.
Gyventojų klausta: „Kaip jūs manote, ar Vilniuje reikėtų pastatyti paminklą poetui Justinui Marcinkevičiui?“
Skelbiant šios apklausos duomenis, nuoroda į Lietuvos radiją ir televiziją (LRT) ir „Baltijos tyrimus“ būtina.
Paminklo statybai nepritaria mažiau nei penktadalis šalies gyventojų
Kaip parodė tyrimas, kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) apklaustų suaugusių Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių) mano, kad Vilniuje reikėtų pastatyti paminklą poetui Justinui Marcinkevičiui, kas trečias (33 proc.) tokio paminklo statybai nei pritaria, nei nepritaria (mano, kad šį klausimą geriau palikti spręsti ateities kartoms), o tokio paminklo statybai sostinėje nepritaria mažiau nei penktadalis (18 proc.) šalies gyventojų. Kiek daugiau nei dešimtadalis (13 proc.) respondentų neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.
Paminklo poetui Justinui Marcinkevičiui statybai Vilniuje dažniau pritaria moterys, vyresni nei 50 metų žmonės, respondentai su aukštesniu nei vidurinis išsilavinimu, vadovai bei pensininkai.
Jaunimas iki 30 metų kiek dažniau nepritaria tokio paminklo statybai Vilniuje.
„Nei pritaria, nei nepritaria (geriau palikti šį klausimą spręsti ateities kartoms)“ – su tokia pozicija daugiau linkę sutikti didmiesčių gyventojai bei kitų tautybių (ne lietuviai) respondentai.
LRT užsakymu atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa rodo, kad apklaustų Vilniaus gyventojų nuomonė nedaug skiriasi nuo respondentų atsakymų visoje Lietuvoje, tik sostinėje kiek mažiau nepritariančių tokio paminklo statybai (11 proc.) bei daugiau tokių, kurie mano, kad geriau palikti šį klausimą spęsti ateities kartoms (41 proc.).
„Šią problemą išpūtė tie, kas tam prieštarauja“
Tyrimą atlikusios viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atstovas Romas Mačiūnas atkreipia dėmesį, jog „prieštaraujančių paminklui yra perpus mažiau (18 proc.) nei jam pritariančių (36 proc.), tiesiog akivaizdu, kad šią problemą išpūtė tie, kas tam prieštarauja – tad jie ir matomi labiau ir yra aktyvesni, nes nori į save atkreipti dėmesį. Tad ir gali susidaryti įvaizdis, kad tokių yra daug.“
R. Mačiūnas pabrėžė, kad „apskritai tai nėra tas klausimas, kur būtų akivaizdi dauguma tiek į vieną, tiek į kitą pusę – trečdalis (33 proc.) apklaustų gyventojų yra pasyvūs šiuo klausimu ir nori nukelti sprendimą į ateitį (neužimti jokios pozicijos šiuo metu), o dar dešimtadalis (13 proc.) nenorėjo atsakyti į šį klausimą – neturi jokios nuomonės arba tai jiems neįdomu.“
„Kad nėra didelių skirtumų pagal atskiras demografines grupes, irgi rodo, kad tai nėra pats aktualiausias klausimas šiuo momentu“, – komentavo sociologas Romas Mačiūnas.
Komentuodamas atliktus tyrimus sociologas teigė: „Kadangi tai istorinio vertinimo problema, tai akivaizdu, kad kiek skiriasi jaunesnių ir vyresnių žmonių nuomonė (vyresni daugiau pritaria, jaunesni daugiau nepritaria paminklo statybai). Tema susijusi su kultūra – taigi su aukštuoju išsilavinimu kiek daugiau pritaria ar bent jau nėra aktyviausi priešininkai. Kodėl tarp moterų daugiau pritariančių, irgi aišku – tarp jų didesnė procentinė dalis vyresnio amžiaus (nei tarp vyrų) bei tarp moterų didesnė dalis su aukštuoju išsilavinimu.“
„Kažko daugiau įdomaus sociologo požiūriu čia nėra, tai vis dėlto skirtingų literatūrinių skonių bei nesutampančio požiūrio į šį laikotarpį klausimas“, – pridūrė R. Mačiūnas.
„Žmonės niekaip negali išsivaduoti iš sovietinės Lietuvos ideologijos“
LRT.lt kalbintas mokytojas ir kultūrininkas Vytautas Toleikis, kuris parašė daug atgarsio sulaukusį straipsnį „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas“, teigė, kad apklausos duomenys jo nenustebino.
Taip pat skaitykite
„Dabartinės Lietuvos istorinės tapatybės naratyvas yra formuojamas labai eklektiškai. Parašiau skeptišką nuomonę apie paminklo projektą ne dėl to, kad nereikia statyti paminklo Justinui Marcinkevičiui, bet dėl to, kad paminklas atliepia trilogiją. Trilogija yra tarybinės Lietuvos ideologijos produktas, tie kūriniai yra tarybų Lietuvos naratyvas. Patriotiškas, bet toks, kokį leido komunistai. Tai būtų paminklas buvusiam LTSR naratyvui, tarsi dabartinė Lietuva būtų tarybų Lietuvos tęsinys.
Sakome, kad kentėjome okupaciją ir gyvename atsiribodami nuo sovietinio palikimo, tai kam statyti sovietiniam palikimui paminklą, kad ir jo, sakykim, gražesniajai pusei, komunistų leistam lietuviškajam patriotiškumui?
Just. Marcinkevičių galima gerbti už tai, kad jis nuėjo su Sąjūdžiu. 1988–1992 m. yra patys gražiausi poeto metai. Jeigu dedikacija būtų visai kitokia ir jei paminklas būtų siūlomas statyti Antakalnyje, kur poetas daug metų gyveno, o ne brautis į senamiestį prie išniekintos Jurgio bažnyčios, tai būtų visai kas kita.“
Paprašytas pakomentuoti, kodėl trečdalis respondentų nepasisakė nei už, nei prieš, arba kitaip, neišreiškė aiškios nuomonės, V. Toleikis teigė, kad atsakymas yra labai paprastas.
„Žmonės nebeskaito knygų, yra abejingi, turi savo reikalų. Tai yra viena pusė abejingumo. Kita, kad yra patogiau remtis tik Marcinkevičiumi ir savo neskaitomumą primiršti. Žmonės pamiršta, kad buvo Mieželaičio „Čia Lietuva“ gana patriotiškai gražiai parašyta knyga, buvo Strielkūno, Gedos, Martinaičio eilėraščiai, bet kadangi tingisi daug skaityti, yra patogu prisiglausti prie Marcinkevičiaus.
Marcinkevičius tampa kaip mąstymo stereotipas. Tada mes galime pateisinti savo sovietmetį, kaip darėme kompromisus vardan Lietuvos, ir mūsų vedlys į šviesią ateitį buvo Marcinkevičius, o tai yra netiesa.
Marcinkevičius buvo vienas iš daugelio patriotiškų aspiracijų poetų, bet tokio patriotizmo, kokį leido komunistai. Tai yra liūdniausias dalykas, kad žmonės buvo tiek sovietizuoti, kad jiems reikėjo Marcinkevičiaus sovietizuotų kūrinių su sovietine ideologija, kad jie atrastų Lietuvą. Tarsi jie nebūtų skaitę tarpukario kalendorių, Maironio, Daukanto, nebūtų klausę „Amerikos balso“ ir Laisvės radijo. Mane šiek tiek liūdina, kad žmonės niekaip negali išsivaduoti iš sovietinės Lietuvos ideologijos.
Marcinkevičius Sąjūdžio laikais buvo nepaprastai žavi asmenybė, suvaidino rimtą, istorinį vaidmenį ir nuėjo kartu su tauta. Baltušis nenuėjo su tauta, taip mes matom dvi alternatyvas, du pasirinkimus, ir Marcinkevičiaus pasirinkimas yra labai gražus, bet kodėl reikia šlovinti tuos kūrinius, kurie yra su tokiu bjauriu ateistiniu atspalviu, kodėl?“
Komentuodamas tai, kad Just. Marcinkevičiaus kūryba yra populiari, pagal jo pjeses statomi spektakliai, V. Toleikis mano, kad tai vyksta iš mąstymo inertiškumo.
„Žmonės nebeturi atminties, kodėl būtent tas laikotarpis akcentuojamas. Jei taip galvosime, turime ir Sniečkui pastatyti paminklą, nes Sniečkus buvo komunistas, bet labai lietuviškų aspiracijų. Jis labai mylėjo Lietuvą ir labai vertino lietuvių kalbą, istorikai dabar tai įrodo. Bet man atrodo, kad dedami ne tie akcentai ir kodėl būtent prie išniekintos bažnyčios.
Staiga senamiestyje atsiranda Marcinkevičiaus skveras prie Rašytojų sąjungos namų, bet tie namai irgi kažkam priklausė, o sovietmečiu buvo atimti ir padovanoti rašytojams. Tas prisiminimas nėra skaidrus. Susidaro toks įspūdis, kad tauta tingi galvoti. Negaliu kaltinti, aš myliu savo tautą. Bet būtų laikas po trisdešimt trejų metų blaiviau žiūrėti į savo praeitį.“
„Lietuvos visuomenė savo atminties charakteriu yra susiskaldžiusi“
Paprašytas pakomentuoti apklausos rezultatus, LRT.lt kalbintas filosofas ir kultūros teoretikas, VDU profesorius Gintautas Mažeikis teigė, kad svarbu įvertinti diskusijos platumą ir tai, kad joje dalyvavo tokie žmonės kaip D. Kuolys, N. Putinaitė, K. Sabaliauskaitė, V. Toleikis ir daugelis kitų.
„Išsakytos nuomonės buvo nevienareikšmiškos ir skirtingos. Tačiau reikia atminti tai, kad Lietuva šiuo metu yra pereinamoje būklėje tarp atstovaujamos demokratijos, kai visada matome tik lyderius arba dominuojančias institucijas, ir pereina prie vadinamosios sutarimo demokratijos, arba svarstomosios demokratijos, kai lemiamą balsą išsako visuomenės grupės. Tada sociologinės apklausos turi legitimuojantį ar patvirtinantį statusą, todėl apklausų reikšmė išauga.
Svarstomosios arba sutarimo demokratijos principas yra tas, kad sakoma, jog visuomenė niekada nebūna vienalytė. Kuo labiau ji demokratiškesnė, tuo daugiau yra įvairių skirtingų grupių nuomonių, todėl mums būtina pasiekti sutarimą. Šiuo atveju sutarimas būtų dėl Just. Marcinkevičiaus kūrybos vertinimo, dėl to, ar reikia jam statyti paminklą, ir dėl to, kas buvo mažiausiai diskutuojama, kokį paminklą reikėtų svarstyti. Šis svarstymas yra įvairus, todėl atsakymas, jog palaiko paminklo idėją, dažnai gali būti motyvuotas tuo, kad žmonės palaiko Just. Marcinkevičių, o ne jam siūlomą paminklą, arba iš esmės palaiko poeto kūrybą ir net vėlyvąjį jo aktyvumą Sąjūdžio laikotarpiu, o ne paskelbtą paminklą trilogijai „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“, – teigė filosofas G. Mažeikis.
Taip pat skaitykite
Komentuodamas apklausą VDU profesorius sakė, kad balsavimas atspindi labai įvairią nuomonę, turint galvoje, kad vieni skaitė, kiti neskaitė Just. Marcinkevičiaus kūrinius, vieni suprato, kiti nesuprato. „Vis dėlto jie įtraukiami į tautos politinės ir kultūrinės tautos įvairovės procesą. Ir jau ne kartą buvo sakyta, kad pats šitas svarstymas ir diskusija yra nepaprastai geras dalykas, nes mes išsiaiškiname tam tikrus dalykus.
Klausydami D. Kuolio, N. Putinaitės ir kitų rašytojų sąjungos atstovų, suprantame, kad, galima sakyti, tauta yra labiau protestantiškai ar katalikiškai orientuota. Ta tauta, kuri atsimena sovietinius laikus su tam tikru sentimentu, sentimentu ne Sovietų Sąjungai, o sentimentu, kad mes ištvėrėme, buvome kartu, įkūrėme Sąjūdį, ir Sąjūdis yra mūsų, yra tų, kurie išėjo iš sovietinės kultūros, o ne tų, kurie buvo labiau opozicijoje sovietiniam režimui. Mes matome skirtingas socialines ir kultūrines grupes. Vienos iš jų drįsta pasakyti, kad mes didžiuojamės savo paveldu, kitos nedrįsta“, – įsitikinęs G. Mažeikis.
VDU profesorius teigia, kad daugelis tyrimų rodo, jog Lietuvos visuomenė savo atminties charakteriu yra susiskaldžiusi.
„Tokį susiskaldymą matėme ir diskusijoje. Vieni teigė, kad mes išaugome iš sovietinės Lietuvos ir neturime jos prakeikti todėl, kad iš ten išaugo Sąjūdis. Kiti teigia, kad buvo ir radikalesnė opozicija, kurioje buvo tokie žmonės kaip A. Terleckas, ir sako, kad išaugome ne iš sovietinės Lietuvos, o iš tos radikalesnės opozicijos.“
Paprašytas pakomentuoti tai, kad, apklausos duomenimis, didesnį palaikymą išreiškė moterys, G. Mažeikis atkreipė dėmesį į kitą diskusijų metu iškilusį pastebėjimą dėl to, kad paminklai dažniausiai statomi vyrams.
„Matome ryškų vyriškosios Lietuvos dominavimą diskusijoje ir vertybių požiūriu. Rašytojų sąjunga vis dar eina ta pačia kryptimi, nemanydama, kad genderiniu požiūriu Lietuvos vizija galėtų ir turėtų būti įvairesnė. Moterys yra įpratusios balsuoti pagal tai, kas joms siūloma. Jos taip ir balsavo užuot iškėlusios savo pasiūlymus“, – teigė G. Mažeikis.
Taip pat skaitykite
Jis atkreipia dėmesį tai, kad palaikyti Marcinkevičiaus viziją yra linkęs didesnis skaičius dalyvaujančių apklausoje asmenų nei tų, kurie pasisakytų prieš.
„Tada belieka klausti, ar šitas sutarimas jau yra visuomenės sutarimas, ar galima pritarti, ar šitas balsavimas yra legitimuojantis. Šalyse, kur reprezentacinės sociologinės apklausos vykdomos tinkamai, tai laikoma legitimuojančiu faktoriumi, į kurį turėtų atsižvelgti miesto savivaldybės ar atskiros institucijos“, – įsitikinęs profesorius.
Laukiama visuomenės sutarimo
Rugpjūčio mėnesį pasirodžiusiame pranešime buvo teigiama, kad sostinės savivaldybė nesiims spręsti dėl leidimo šiam įamžinimui, kol visuomenėje nebus sutarimo.
Taip pat skaitykite
Anksčiau siųstame pranešime žiniasklaidai Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba pranešė nutarusi laukti Vilniaus miesto tarybos sprendimo dėl prie Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų esančio skvero atnaujinimo.
Siekį priimti Just. Marcinkevičiaus paminklą yra išsakiusios kelios savivaldybės, tarp jų – Širvintų rajono bei Druskininkų.
Taip pat skaitykite
Rugpjūčio pradžioje visuomenininkai pradėjo rinkti lėšas naujam poeto įamžinimo projektui.
LRT.lt susisiekus su Lietuvos rašytojų sąjunga ir paprašius pakomentuoti apklausos rezultatus, atsakingi asmenys komentuoti atsisakė.
