„Teismai gali trukti nuo vienų iki dvejų metų“, – apie užsitęsusį ginčą dėl Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovo pareigų kalba kultūros ministras Simonas Kairys. Anot LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ pašnekovo, buvusio LNOBT vadovo Jono Sakalausko argumentai atrodo kaip krokodilo ašaros ir po įvykusio konkurso kalbama ne apie turinį, o apie detales. Vadovo konkursas, anot jo, buvo laimėtas teisingai.
LRT.lt primena, kad, paskelbus LNOBT vadovo konkurso rezultatus ir pasklidus žiniai, kad jį laimėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė, visuomenėje kilo ažiotažas, tuo metu kadenciją baigiantis J. Sakalauskas taip pat buvo nepatenkintas sprendimu ir jį apskundė teismui, tad šiuo metu LNOBT turi laikinąjį vadovą.
Apie susiklosčiusią situaciją LNOBT, ginčus su J. Sakalausku, Vilniaus senojo teatro vadovo konkursą, naujai atsidarančias kultūros erdves LRT KLASIKOS laidoje ministrą kalbino Marius Eidukonis.
– Pradėkime nuo vadovų konkursų ministerijai pavaldžiose kultūros įstaigose. Pirmiausia – situacija su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru (LNOBT), kuriam dabar vadovauja laikinasis vadovas (Audrius Kundrotas – LRT.lt). Teismas vis dar taiko laikinąsias apsaugos priemones konkurso rezultatams. Kada galime tikėtis sprendimo? Ką jūs žinote ir ko jūs tikitės?
– Matau teisminį ginčą, o kadangi viskas yra nuvažiavę, sakyčiau, ne į turinio, bet į detalių aiškinimąsi teismo keliu, matome skundžiančiosios pusės nusiteikimą ir norą eiti tokiu keliu, kokiu yra einama, teismai gali trukti nuo vienų iki dvejų metų. Ši situacija yra tokia, kokia yra. Iš kitos pusės, matau, kaip puikiai tvarkosi laikinasis vadovas, teatre vyksta rekonstrukcija, tegul ir nedidelė. Procesai išsirutulios. Ministerija dabar tik reaguoja į įvykius – ne nuo mūsų priklauso teisminis ginčas ir jo eiga.
– Ar nebuvo svarstyta konkursą skelbti iš naujo, kad nesitęstų ginčas ir kad įstaiga nebūtų [palikta] su laikinuoju vadovu labai ilgai?
– Ne. Ši situacija nėra tokia paprasta. Niekada neužmirškite, kad yra ne vien ponas Jonas Sakalauskas, kuris bando krokodilo ašaromis į save atkreipti dėmesį ir vystyti šią temą. Yra ir ponia [Laima] Vilimienė ir jos interesai. Manau, kad ši situacija turi būti išsiaiškinta iki galo, o ne skelbiant naują konkursą. [Jeigu skelbiamas naujas konkursas], atsiranda kitas teisiškai reikšmingas veiksmas ir buvęs konkursas niekur nepradingsta. (...) Manau, kad Operos ir baleto teatro veikla yra stabilizuota. Matau, kad ir pats teatras atskiria, kur yra ginčai, nuomonės, pozicijos, o kur – jų veikla. Matau susitelkimą į veiklą, tegul taip ir juda į priekį. Kito varianto nėra. Ne ministerijos iniciatyva klampojame šioje pelkėje.
– Ministre, konkursas sukėlė nemenką rezonansą visuomenėje, ar nebuvo vidinių diskusijų ministerijoje, kaip konkurso komisijos sandarą pagrįsti ar pakeisti, kad nebūtų tiek interpretacijų, kas ką palaiko, o kas – ne?
– Pradėkime nuo pagrindinio dalyko. Jeigu kiekvienas žmogus taip reaguos [kaip Jonas Sakalauskas] ir bandys būti tokiu Lietuvos kultūros Donaldu Trumpu, taip reaguos į tikrai pagrįstą pralaimėjimą, tai galime ką norim daryti: galime keisti įvairiausias komisijas, ieškoti kitų būdų, pažiūrėkite, kaip situacija vystosi kalbant apie LRT generalinio direktoriaus rinkimą.
Reikia suvokti žaidimo taisykles ir gerbti jas. Be abejo, darome išvadas iš patirčių, stengiamės žiūrėti į komisijos narius, artėjantys konkursai tą mus verčia daryti. Kaip ir minėjau, bet kokiu atveju klausimų gali būti, bet būtų gerai, kad jie atsirastų anksčiau, o ne jau pralaimėjus, ieškant dalykų ne detalėse, o turinyje. Nepaisant detalių, buvo aišku, kas yra konkurso laimėtojas.
Ši situacija tam tikrų dalykų mus išmokė, bet turime gerbti save, t. y. Kultūros ministeriją kaip instituciją, turėti tvirtą stuburą, nebijoti rinktis kelią, kuris gal nėra patogiausias ir su kuriuo sprendimai ir procesai nėra patys lengviausi. Teisingumo jausmas turi vyrauti.
– Minėjote ministerijos išmoktas pamokas. Kokios jos?
– Ši situacija nėra išskirtinė kultūros sektoriuje. Dabar [esame priversti] skirti daug dėmesio detalėms – ne turiniui, ne tam, kurio programa labiausiai atitiko lūkesčius ir ką komisija labiausiai įvertino, o detalėms.To, ką matau šiame ginče, tikrai nebūčiau net susapnavęs, kad galima tokiais argumentais pildyti ieškinius ir bandyti atkreipti dėmesį ir apeliuoti į tam tikrą problematiką, kas čia ką pažįsta, kas su kuo bendravo. Mano galva, tai – ypatingai žemas lygis. Net padarius kokį nors administracinį netikslumą esmės tai niekaip nekeičia.
Turime judėti į priekį. Visas kultūros sektorius mokosi, kaip gyventi su kadencijomis, kaip ateiti ir išeiti vadovams, kurie sėkmingai baigė savo pirmąsias kadencijas, kaip jiems važiuoti toliau į priekį. Nieko čia nėra išskirtinio, jokių čia tragedijų negali būti. Turime pratintis prie proceso.
– LNOBT vadovo konkursą laimėjo L. Vilimienė. Ji iki šiol vadovauja Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, bet jau yra paskelbtas konkursas ir šios įstaigos vadovo vietai užimti. Jis vyksta iki šio mėnesio pabaigos. Jeigu įvyks taip, kad L. Vilimienė dalyvaus šiame konkurse ir jį laimės, o teismo sprendimas bus palankus konkurso dėl LNOBT vadovo rezultatams, tai ar įsivaizduojate šios situacijos sprendimą?
– Gyvendamas laisvoje ir demokratiškoje valstybėje ir gerbdamas visus bet kokio mūsų piliečio pasirinkimus, neturiu jokios teisės nurodinėti, kuriuose konkursuose žmonėms dalyvauti ir nedalyvauti. Šis sprendimas – ponios L. Vilimienės. Šios situacijos nėra niekaip susijusios. Nėra jokio teisinio argumento laukti, kol baigsis ginčas.
Žmonės yra laisvi pasirinkti: kas nori, skundžia teismui, o kas nori – mato kitas perspektyvas ir dalyvauja. Mums svarbiausia sudaryti sąlygas.
– Ministre, vyksta konkursas ir į Vilniaus senojo teatro (buvusio Lietuvos rusų dramos teatro) vadovo pareigas. Teatro kolektyvas nerimauja, kad pernai pakeitus teatro pavadinimą taip pat laukia ir teatro reorganizacija, kai bus išrinktas naujas vadovas. Kiek pagrįstos šios darbuotojų baimės, kad naujam vadovui „tarp eilučių“ keliami tokie lūkesčiai?
– Vykstant konkursui nenorėčiau leistis į gilesnes peripetijas. Viskas priklauso nuo to, kokia bus kiekvieno iš kandidatų ateities vizija, veiklos programa. Matau elementarius šios įstaigos veiklos nuostatus, juose yra aprašyta daugiau dalykų, negu teatras vykdo. Norėtųsi, kad programa būtų atliepiama atsižvelgiant į tai, kokie uždaviniai buvo kelti teatro jau seniai. Nereikia bijoti eiti į priekį. Esama direktorė (Olga Polevikova – LRT.lt) turi planų, ji gali kuo puikiausiai imtis dalykų. [Vadovų pasikeitimo] procesai dažnai kelia nerimą, bet taip turi būti.
– Kalbame Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste. Šis teatras skambėjo dėl kūrinių ir kūrėjų, susijusių su Rusija, repertuaro [rodymo]. Ar nenutiks taip, kad konkurso laimėtojas bus tas, kuris pažadės kardinalius pokyčius teatre? Kaip apsisaugoti nuo vienkrypčio laimėjimo?
– Laimės tas, kurio programa bus labiausiai subalansuota, atlieps šiai institucijai keliamus tikslus, jų iš esmės naujai formuluoti nereikia, tereikia paskaityti įstatus. Nebus vertinama iš jūsų minėtų pozicijų, nes tai gana siauras požiūris, bet iš esmės visiškai nesvarbu, apie kurį teatrą kalbame, Ukrainos kontekstas yra svarbus.
– Kokią viziją turi ministerija Vilniaus senajam teatrui?
– Vykstant konkursui nenorėčiau leisti į gilesnius dalykus. Daugiau niuansų ar vizijų gali atsinešti kandidatai. Nenorėčiau nukreipti visko į konkretų horizontą, kai vyksta konkursas. Kaip tik įdomu, ką kandidatai į konkursą atsineš.
– Ministre, vakar Kultūros ministerija pasidžiaugė, kad keliolika jai pavaldžių įstaigų atveria savo naujas erdves. Žvelgiant į erdvių sąrašą atrodo, kad rekonstruotos ar naujos erdvės – gerai, bet kiek, jūsų akimis, pakanka pajėgų ir kūrybinių galių toms erdvėms užpildyti kokybišku turiniu?
– Situacija yra tokia, kad kai kurie dalykai jau buvo užpildyti turiniu ir veikla vyko. Norėčiau pasidžiaugti Signatarų namais (Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys – LRT.lt). Veikla vyko, mums pavyko susikalbėti, ačiū už tai direktorei Rūtai Kačkutei, ir pakeitėme planus ir žingsnius, galėjo greitai sutvarkyti šią erdvę pagarbiai, o dabar ji puošia Vilnių. Atvykstantiems svečiams yra puiki galimybė prisiliesti prie istorijos, pasijausti valstybės kūrėjais patiems.
Šiuolaikinio meno centras turėtų atsidaryti Sapiegų rūmuose, o tai – absoliučiai nauja veikla, laukiame ir Klaipėdos muzikinio teatro atidarymo, juk teatras dabar be namų, priverstas vykdyti savo visokiausius sumanymus [kitur], turint namų areną, šis veiksmas visai kitoks. Neabejoju, kad jie kurs aukšto lygio turinį. Paminėčiau ir [naujai atsidariusius] Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Radvilų rūmus, jie surengė jau ne vieną kokybišką parodą. (...)
Daug projektų buvo pradėti dar iki mūsų, reikėjo procesą greitinti ar lėtinti, bet rezultatą turime tokį. Sakyčiau, žinia apie 14 naujų ir atnaujintų padalinių yra stipri.
– Ar ministerija planuoja atnaujinti daugiau erdvių?
– Reikia žiūrėti į kitus artimiausius projektus. Turėtų baigtis paraiškų priėmimo terminas kalbant apie tokius objektus kaip M. Žilinsko galerija Kaune, „Naglio“ kino centras Palangoje, Kauno centrinis paštas ir pan.
Planų yra visokių, bet pritarčiau jūsų keliamo klausimo kampui, kad reikia žiūrėti, kad viskas vyktų tvariai, investicijos sukurtų erdves ir vietas, kurios trauktų žmones, jos būtų prasmingos. Rekonstrukcija ir renovacija neturėtų būti tik pačios sau, tai turėtų būti geras impulsas mūsų įstaigoms ir kultūros sektoriui augti ir stiprėti, atliepti visuomenės poreikius.
