„Jei galvojame, kad įstaigos direktorių rinksime taip, kad komisija sprendžia ir tada veda jį į teatrą kaip į gladiatorių areną, kad žiūrovai, o šiuo atveju – darbuotojai, parodytų nykštį į viršų arba į apačią, tai nesolidu. Net nelabai įsivaizduojame, ką užprogramuojame ateityje“, – apie galimybę įtraukti darbuotojus į LNOBT vadovo rinkimo procesą sako kultūros ministras Simonas Kairys. Jis teigia su nepatenkintais darbuotojais pats nesusitikęs ir šiuo metu neketinantis to daryti, laukiantis, kol nurims emocijos.
Jau visą vasarį valstybiniuose teatruose – sujudimas. Išrinkta nauja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovė, tačiau konkursą lydi darbuotojų nepasitenkinimas. Dalis jų tvirtina nenorį, kad postą užimtų Laima Vilimienė, organizuoja palaikymo dabartinei vadovybei performansus, taip pat keliami klausimai dėl konkurso skaidrumo. Darbuotojai tikina gavę įspėjimą performansų nebeorganizuoti.
Anot S. Kairio, sukilę darbuotojai selektyviai naudoja informaciją, tačiau jis neigia liepęs Jonui Sakalauskui nutraukti prie LNOBT organizuojamus performansus. S. Kairio teigimu, išvis nutraukti protestų nebūtina, svarbiausia – kad jie netrukdytų operos ir baleto žiūrovams.
Apie susiklosčiusią situaciją, vadovę išrinkusios komisijos vertinimą, J. Sakalausko ryšius su Liberalų sąjūdžiu – LRT.lt pokalbyje.
– „Kultūros savaitės“ laidoje muzikologė Jūratė Katinaitė, analizuodama LNOBT vadovo rinkimo situaciją, sakė: „Ir iš šalies, ir iš vidaus kyla klausimas, kad jeigu turime kadencijų sistemą ir ribotą kadencijų skaičių, tai jeigu vadovui nesuteikiama galimybė eiti antrą kadenciją, nors per pirmąją kadenciją pasireikšti trukdė ir pandemija, vadinasi, yra kokių nors priežasčių. (…) Manęs neįtikina, kad kitos pretendentės programa buvo tokia gera, kad tiesiog, kaip sakoma, nunešė visą peruką. Yra kažkokių priežasčių, kurios yra garsiai nepasakomos.“
Ministre, gal galėtumėte įvardyti šias priežastis?
– Sakyčiau, absurdiška ieškoti kabliukų kalbant apie komisijos darbą ir kandidatų vertinimą. Komisija, grįžusi iš vertinimų, džiaugėsi, kad turėjo nuostabų konkursą. Komisija jautė, kad renkamas nacionalinės kultūros ir meno įstaigos vadovas. Kitaip tariant, konkurso lygis buvo geras.
Susumavus visus komisijos narių balsus Laimos Vilimienės programa atrodė stipriausia, ji surinko daugiausia balų, tiek kalbant apie programos išdėstymą raštu, tiek apie pokalbius (vasario 1 d. vyko komisijos pokalbiai su pretendentais, trukę maždaug po 45 min., juose kandidatai atsakė į pateiktus komisijos klausimus – LRT.t).
Komisija abejonių nepaliko, nereikia galvoti, kad lėmė skaičiai po kablelių, buvo gana aišku. Esamas vadovas liko antras.
– Ar jūs galite tvirtai pasakyti, kad pagal balus J. Sakalauskas liko antras, o ne penktas ar šeštas?
– Nežinau, ar galiu pasakyti. Bet galiu pasakyti, kad visi nori informacijos, ypač žmonės iš teatro, o teatras tikrai daug ką žino, nes pats siuntė savo stebėtojus į konkursą: vieną nuo meno tarybos, o kitą – nuo profesinės sąjungos. Tai, kas dabar vyksta, yra truputėlį spektaklis.
Komisijos vertinimas yra paremtas ateities planais. Visada išlieka tikimybė, kad esamas direktorius nelaimės konkurso. Skamba keistai, kai vertinama taip, lyg būtų nežinomos žaidimo taisyklės. Keista, kad konkurso kritikai nežino, kokiomis sąlygomis ateinama į darbo vietą, kadencijos trukmės, proceso pasibaigus kadencijai.
Reikėtų aiškiai suprasti – kalbame ne apie esamo vadovo atleidimą, o apie pasibaigusią kadenciją.
Jeigu sakoma, kad turime vertinti tai, kas buvo padaryta iki tol, arba vertinti kandidatą kitaip, kai jis yra esamas vadovas, nes jam trukdė pandemija, karas, kas bebūtų, tai pažeidžiame teisinius principus, taip pat lygias konkuravimo sąlygas. Juk vienam kandidatui iš karto suteikiame papildomą pranašumą.
Kalbame apie aukščiausiąją lygą, t. y. nacionalines įstaigas. Savo privačiame teatre galime elgtis kaip norime, bet ten, kur dalyvauja valstybė, kai kalbama apie aukščiausią meninę kokybę, didžiausią valstybės finansavimą, tai nėra vieno asmens nuomonės ar jo noro pabūti ilgiau poste klausimas.
– Neramina tai, kad nėra aiškesnių atsakymų, kuo ponios L. Vilimienės programa, siūloma ateinantiems penkeriems metams, buvo geresnė už, pavyzdžiui, J. Sakalausko? Nėra aiškumo, konkretikos, skaidrumo programų atžvilgiu.
– Negalima kandidatų programų dabar sumesti į socialinius tinklus ar kur kitur, kad visi vertintų, nes tai yra susiję su kiekvieno kandidato asmens teise [į privatumą]. Įsivaizduokite kandidatą, kuris dirba kokioje nors įstaigoje, norėjo pretenduoti į šią poziciją, nelaimėjo, tada tai paaiškėja. Kaip jam dirbti sename darbe?
Ponia L. Vilimienė yra ne kartą akcentavusi, kokios jos stipriosios programos pusės. Kiek man teko girdėti iš komisijos narių, tai ponios L. Vilimienės programoje buvo užtikrintumas, programos vientisumas, daugialypiškumas. Apie laimėjusios kandidatės programą galima kalbėti.
Kandidatas, kuris nelaimėjo, turi savo kelią, savo auditoriją, versijų ir programos akcentų. Nesu įsitikinęs, kad galiu su smulkmenomis pasakoti apie jo programą.
Ministerija darė ne vieną sprendimą, kad šis konkursas būtų atribotas nuo įvairiausių įtakų (pagrindiniai pokyčiai konkurse įvyko po to, kai iš teatro pasitraukė Gintautas Kėvišas – LRT.lt) ir nuo spaudimo.
J. Sakalauską ir jo darbą tikrai vertinu, bet konkursas buvo toks, koks buvo.
Viešojoje erdvėje matau bandymą apeliuoti į du dalykus: į tai, kad buvo dirbama įstaigoje, tai turėjome ir tęsti [J. Sakalausko kadenciją], o antras dalykas – komisijos narių parinkimas.
Direktoriaus pavaduotoja [Jurgita Skiotytė-Norvaišienė] viešai bando pasakyti, kad ji pati yra Profesionaliojo scenos meno patariamojoje taryboje, ir klausia, kodėl ministerija nesikreipė į šią tarybą ir nebuvo atsiklausta tarybos nuomonės skiriant komisijos narius.
J. Skiotytė-Norvaišienė nekalba apie Vyriausybės nutarimą, kuris leidžia ministrui ir konkursą organizuojančiai įstaigai priimti ir kitokį sprendimą jaučiant įvairias įtampas ir iššūkius.
Matau, kad gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. Bandoma bet kokia kaina suformuoti bet kokią tiesą, bet ta tiesa – siūta kreivomis siūlėmis.
Jeigu J. Sakalauskas būtų laimėjęs konkursą ir kas nors turėtų priekaištų, tai ginčiau jį ir konkursą lygiai taip pat, kaip dabar ginu L. Vilimienę.
– Esate vienos partijos nariai.
– Tikrai jaučiau situacijos nepatogumą, kai atsirado žinia, kad J. Sakalauskas bus mano atstovaujamos partijos (Liberalų sąjūdžio – LRT.lt) kandidatas į Vilniaus miesto tarybą. Jis ne partijos narys, tik kandidatas partijos sąraše.
Suprasdamas situaciją sakiau tiek jam, tiek Liberalų sąjūdžio Vilniaus skyriui, kad turiu išlikti maksimaliai laisvas daryti sprendimus ir joks kandidatavimas ir joks buvimas vienoje bendruomenėje man neturi surišti rankų, net kelis kartus būtent dėl šios situacijos vyko pokalbis su J. Sakalausku.
Buvo aiškiai apibrėžtos žaidimo taisyklės – jokių čia pliusų ar priedų negali būti. Vienintelis [dalykas], kuriuo jis gali pasikliauti, tai pačiu savimi, [savo] vizija, programa ir niekuo kitu.
– Viena iš kritikos strėlių dėl konkurso organizavimo – komisijoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris atstovautų teatro darbuotojams, jie buvo, kaip pats minėjote, tik stebėtojai. Ar ažiotažas ir reakcija negalėtų tapti postūmiu atsižvelgti ir į sprendimo procesą įtraukti ir pačius darbuotojus?
– Formuodami komisiją žiūrėjome, kad nebūtų jos narių santykio su LNOBT, kad būtų maksimalus objektyvumas, o dabar man peršama, kad ten turėtų būti ir darbuotojas ar kažkokių atstovų.
Jei galvojame, kad įstaigos direktorių rinksime taip, kad komisija sprendžia ir tada veda jį į teatrą kaip į gladiatorių areną, kad žiūrovai, o šiuo atveju – darbuotojai, parodytų nykštį į viršų arba į apačią, tai nesolidu. Net nelabai įsivaizduojame, ką užprogramuojame ateityje.
– Bet jeigu tai tėra vienas žmogus komisijoje?
– O jūs turite garantijų? Puikiai žinome patirtį, pavyzdžiui, suinteresuotas asmuo geram kandidatui tyčia gali parašyti mažą balą, kad numuštų jo vertinimą. Esame turėję tokių situacijų. Reikia žiūrėti tiesiog į pačią komisiją, kad ji būtų laisva ir objektyvi, kad priimtų geriausią sprendimą ir rastų geriausią kandidatą.
Kalbant apie tai, ko tikisi darbuotojai. Dabar diskutuojama apie tai, koks geras buvo direktorius ir kaip darbuotojai nori, kad jis toliau būtų direktoriumi. Jeigu iš tikrųjų norime pokyčių ir norime įtraukti darbuotojus, tai galime diskutuoti, galime turėti vidinių kolektyvo apklausų, tyrimų.
Bet šiuo atveju darome didžiulę klaidą – prisirišame prie asmens ir jo pasibaigusios kadencijos ir galvojame, kas būtų buvę.
Galime galvoti apie tam tikrus mechanizmus, bet komisija turėtų būti laisva ir visos rizikos iškreipti tam tikrus rezultatus turėtų būti eliminuotos.
– Žinoma, bet yra precedentas, kai valstybinio teatro darbuotojai išreiškia savo nepasitenkinimą, jie sako, kad surinko 57 proc. LNOBT darbuotojų parašų. Įsivaizduokime hipotetinę situaciją: jeigu jūs būtumėte tokioje situacijoje, kad ateinate į įstaigą vadovauti ir jums pateikia 57 proc. žmonių, kurie turėtų dirbti su jumis, parašų, kad jie yra nepatenkinti jūsų atėjimu. Ar tai nėra sudėtinga situacija?
– Kaip kultūros ministras, privalau išlikti teisingas ir nešališkas net esant sudėtingai situacijai, net esant dideliam visuomenės spaudimui.
Matau, kad skubama, bandoma į viešąją erdvę įmesti daugybę abejonių, uždėti sau patogius akcentus ir nesakyti taip pat reikšmingų dalykų.
– Kokius reikšmingus akcentus nutyli darbuotojai?
– Formuojama išankstinė nuomonė apie situaciją: pradedant G. Kėvišo šešėliu baigiant mistiniu išgelbėjimu iš skolų.
Tikrai ne J. Sakalauskas, o praėjusios kadencijos ministras Vilius Šapoka paskyrė milijoną eurų 2020 m., kai visoms įstaigoms buvo duotas nurodymas susimažinti išlaidas prekėms ir paslaugoms. Ši įstaiga – vienintelė, kuri gavo milijoną į savo biudžetą. Net buvo kilęs viešas pasipiktinimas.
Kalbant apie G. Kėvišo šešėlį, kiek galima tuo šešėliu gąsdinti? Kada išmoksime gyventi be jo šešėlio?
Jeigu taip žiūrime, tai tada ponas Kėvišas pats dalyvavo komisijoje, skyrusioje J. Sakalauską į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, bet čia nueisime iki tokių aplinkybių ir atrodysime labai juokingai – neišlaikysime nei valstybės prestižo, nei, pabrėžiu, nacionalinės kultūros ir meno įstaigos statuso ir pagarbos jam.
Abejojama viskuo: Kultūros ministerija, kultūros viceministre (turima omenyje Daina Urbonavičienė, komisijos pirmininkė – LRT.lt), kuri kuruoja profesionalųjį scenos meną, abejojama Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ta pačia Rūta Prusevičiene (viena iš komisijos narių, Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovė – LRT.lt), kuri yra visų Kultūros ir meno organizacijų asociacijos vadovė, turi vadovų pasitikėjimą. Taip pat ir J. Sakalausko.
Šiuo metu sprendžiame, kaip palikti seną vadovą jo pozicijoje, tai, mano galva, yra pats neskaidriausias dalykas šioje istorijoje.
– Ministre, ar jūs buvote susitikęs su darbuotojais?
– Nebuvau. Gaunu daugybę žinučių ir iš vienos, ir iš kitos stovyklos, gaunu daug informacijos, kaip tie parašai (LNOBT darbuotojų peticijos – LRT.lt) buvo renkami. Aš tiesiog žinau daugiau. Šis žinojimas leidžia prognozuoti situaciją ir galvoti apie būdus, kaip galėtume nurimti ir pradėti kalbėti apie sklandų vadovų apsikeitimą.
Norisi, kad viešojoje erdvėje būtų daugiau diskusijų. Dabar esame daugiau reaguojančio pozicijoje, bet esame institucija, kuri negali dėl kiekvienos detalės pradėti aktyviai reikštis ir nesolidžiai atrodyti.
Priminsiu, kad ponia L. Vilimienė per tam tikrą laiką turi būti patikrinta kitose institucijose (vadovo konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas tikrinamas teisėsaugos institucijų – LRT.lt) ir pabaigti savo darbus dabartinėje darbovietėje.
Žinoma, mes susitiksime, bet manyčiau, kad akcentas – ne ten: jeigu susitikimas padėtų pašalinti įtampą ir pradėtume galvoti bendra kryptimi, tai būtų labai džiugu, bet emocijas reikėtų papildyti faktais, pataisyti informaciją, kuri yra pateikiama neteisingai.
Kalbant apie peticiją, jei žiūrėsime į įstatymą, jos reikalavimai neturi pažeisti ir kito asmens teisių. Kalbame apie teisėtai konkursą laimėjusią Laimą Vilimienę. Nematome visos nepagarbos jai viešojoje erdvėje.
Taip pat skaitykite
– Bet susitikimas su darbuotojais galėtų padėti. Šiuo metu yra konfliktas, regis, reikėtų tarpininko. Gal reikėtų jūsų lyderystės?
– Tai nereiškia, kad nevyksta bendravimas. Viceministrė atsakinga už profesionalųjį scenos meną, ji buvo susitikusi su aktyviausiais nepatenkintais darbuotojais. Susitiksime ir mes.
Laikas sudės tam tikrus akcentus. Penktadienį buvo išsiųstas raštas į LNOBT dėl vykstančių performansų. Matau, kad į tą raštą buvo atsižvelgta, žiūrovai, atėję į spektaklį, nebefilmuojami be sutikimo, vaizdo įrašai nebededami į socialinius tinklus. Privalėjau reaguoti ir atkreipti dėmesį į tai, ką turėjo padaryti esamas direktorius.
Kalbame apie jaunus ir talentingus žmones, kurie gali prisidaryti problemų ten, kur jų nereikia. Tame rašte kaip tik pabrėžiama, kad darbuotojai turi teisę protestuoti. Savaitgalį mačiau tuos protestus tokius, kokie jie ir turėjo būti, kūrybiškai protestuota prie įėjimo.
Mano galva, čia pirmas klausimas, kur jau pradėjome vieni kitus girdėti.
– Kyla klausimų ir dėl konkurso apskritai. Pavyzdžiui, Berlyno „Deutsches Theater“ vadovo konkursas organizuojamas jau dabar, nors naujasis vadovas pradės darbą tik 2025 m. Vadovas ateina su visa komanda. Jie visi turi penkerių metų kontraktus. Ar po šio ažiotažo ar konfliktu ministerija galvoja apie konkurso pasikeitimus? Jei taip, kokie jie būtų?
– Šis konkursas nebuvo vienintelis. Galiu paminėti Lietuvos kultūros institutą (LKI) arba Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų, kuriuos laimėjo jauni (LKI – Julija Reklaitė, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje – Simonas Strelcovas – LRT.lt) vadovai. Iš jų labai daug tikiuosi.
Džiugu, kad LNOBT atveju konkurencija buvo didelė. Kad ir kaip gerai apie save begalvotų buvęs vadovas, visi mato, kad galima ir geriau. Tai nereiškia, kad esamas vadovas yra blogas, bet žiūrint į perspektyvą – galima ir geriau.
Ši situacija yra aštri ne dėl šitų dalykų. Ši situacija yra aštri ir dėl tam tikrų politinių prieskonių.
– Ką jūs vadinate „politiniu prieskoniu“?
– [J. Sakalausko] kandidatavimą Vilniaus taryboje.
Jūs kalbate apie atėjimą penkeriems metams, bet, mano galva, būtent to ir bijoma dabar – kad žmonės bus pakeisti. Neabejoju, kad L. Vilimienė mato situaciją ir brandžiai prieis prie klausimo, nepuls imtis drastiškų veiksmų nuo pirmos dienos.
Negaliu leisti ir sau išsiblaškyti: jau buvo reforma, o jūs siūlote naują. Jau reformavome šį sektorių, kalbant apie tai, kad visai neseniai atsirado kadencijos. Jos atsirado tam, kad vadovavimas neužsitęstų daugybę metų (G. Kėvišas LNOBT vadovavo nuo 2002 iki 2017 m. – LRT.lt).
Pirmą kartą susiduriame su realybe, kai baigiasi pirmoji kadencija, atrodo, viskas daryta ir daryta gerai, o staiga atsiduriama iš esmės naujoje konkurencinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, Estijoje daug kur yra penkerių metų kontraktas – atėjai, padarei pastūmį, užvedei procesą ant bėgių, o tada vėl laimi ir tęsi toliau, bet ne daugiau kaip dvi kadencijas. Turime išmokti gerbti taisykles, kurias patys kuriame.
Ši tragedija yra sukelta lygioje vietoje – vienas asmuo nesusitaiko su tuo, kad įvyko pokytis.
– Nemokama pralaimėti?
– Šioje situacijoje matau toli gražu ne lyderystę, tikras lyderis geba pereiti iš vieno etapo į kitą, tikras lyderis turi suprasti, kad jeigu vienos durys užsidarė, tai nereiškia, kad ir kitos bus uždarytos.
– Visai neseniai pasirodė Audronio Liugos minčių apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovą ir jo rengiamas reformas. A. Liuga sako, kad Martynas Budraitis kuria precendentą, kad, atėjęs su viena komanda, su vienais pasiūlymais, dabar viduryje kadencijos keičia savo programą kartu su meno vadovu. Ką jūs galvojate apie šią situaciją?
– Pats gyvenimas kartais pakoreguoja programą ir lūkesčius. Pandemija, karas, požiūris į rusų kultūrą – iš esmės žaidimo taisykles keičiantys klausimai. Nemanau, kad programa gali būti įkalta kaip į akmenį.
Žinoma, A. Liugos klausimas yra geras, reikėtų platesnės diskusijos. Jeigu jausčiau, kad vadovas, šiuo atveju M. Budraitis, padarė sprendimą, kuris verčia viską kristi ir griūti, [turėčiau nerimauti], bet dabar jaučiu atvirkščiai – yra suformuota alternatyva iš trijų jaunų režisierių, jie bandys piešti teatro ateitį savaip.
Jeigu matyčiau, kad vadovas atsikratė jam nepalankių darbuotojų, tai būtų vienas klausimas, bet matau alternatyvą. Direktorius didelę riziką ir atsakomybę prisiima sau. Jeigu nebūtų alternatyvos, tai lauktų rimtas pokalbis su vadovu, nes vien išmesti žmones yra nepriimtina. Šie žmonės ne šiaip užėmė etatus, jie yra pripažinti kūrėjai, žinomi, svarbūs ir norėčiau, kad tie sprendimai nereikštų, kad jiems užsivertų ir scena. Mano principinė nuostata – jų kūrybai teatras turi būti atviras.
A. Liugos mintis svarbi, tad kreipsiuosi į atsakingus padalinius, kurie galėtų suformuluoti kaip vieną iš vadovo vertinimo kriterijų tai, kaip nuveikti darbai atitinka jo pirminę programą. Pripažįstu, turime tai stiprinti. Jeigu keitėsi programa dėl objektyvių priežasčių, tai viskas gerai, bet jeigu yra negerų indikacijų, tai turi pasimatyti ir vadovo vertinime.
Vis dėlto nebus gerai, kai politikai pradės kojomis duris atidarinėti į kiekvieną teatrą. Norime patys neperžengti tam tikros ribos, bet ir mūsų įstaigas nuo tokių procesų apsaugoti.
