Gegužės mėnuo – paukščių klegesio, pumpurų sprogimo, žiedų sklaidos metas. Gal mums tai ir pats gražiausias metų mėnuo; juk taip žalumos išsiilgta...
Mėnuo gyvojoje kalboje, taip pat senuosiuose kalendoriuje vadintas žiedžiu, o pagal darbus – sėmeniu ar sėjiniu. Gegužė dienos ilgiui prideda visą valandą ir dar 40 minučių. O svarbiausia, kad saulutė šviečia net 8 kartus ilgiau nei per gruodį. Mūsų krašte mėnesiui būdingi anticikloniniai orai, todėl dieną maloniai šilta, bet naktimis dar smarkiai atšąla. Blogai, jei šalnos nutiktų sodams žydint. Prabėgusios dvi dienos, gegužės 12-oji ir 13-oji, o taip pat ir ši 14-oji, mūsų tradicijų kalendoriuje įvardijamos kaip Sodininkų. Nes tuomet ir džiaugsmas dėl medelių gyvasties bei grožio, ir nemenkas rūpestis, kad šalnos žiedų nenukąstų; kartais tekdavo ir laužus viduryje sodo naktimis kūrenti.
Gegužė dienos ilgiui prideda visą valandą ir dar 40 minučių. O svarbiausia, kad saulutė šviečia net 8 kartus ilgiau nei per gruodį.
Šio mėnesio populiarieji vardadieniai atitinka svarbius pokyčius gamtoje. Iki vienos kurios šventės reikėdavo padaryti tam tikrus darbus, po kitos pradėti naujus. Antraip žemdirbio triūsas perniek, – ruduo nelauks. Štai prieš keletą dienų, gegužės 8-ąją pagal liturginį kalendorių buvo pagerbtas šventasis Stanislovas, Krokuvos vyskupas, gyvenęs 11 amžiuje. Šventojo Stanislovo statula puošia Vilniaus arkikatedros frontoną, o vardas – toks dažnas Lietuvoje. Viena iš legendų apie šventąjį mini jį labai mėgus žirnienę – pasninkų valgį. Gegužės antroji savaitė – pats tas laikas žirnių sėjai: žemė jau pakankamai įšilusi. O daržuose tuomet sodinami svogūnai, todėl kaime ir sakoma, kad Stanislovo vardadienis yra „cibulinis“.
Gegužės antroji savaitė – pats tas laikas žirnių sėjai: žemė jau pakankamai įšilusi.
Šios daržovės – vitaminų aruodas; vasarą – laiškai, žiemą – galvučių pynės. Priežodis apie svogūną taip sako: „Vasarą darže keroja, žiemą gryčioj žiemoja, kas jį pauosto, ašaras šluosto“. O svogūnų sodinimo tradicinės taisyklės yra ganėtinai sudėtingos. Mat svarbu, kad jie beaugdami nevirstų žyduoliais. Kaime pasakys taip: negalima imtis šio darbo, kai danguje matosi abu šviesuliai: saulei dar nenusileidus, jau būtų patekėjęs mėnulis. Ir šis turi būti delčioje, taigi dabar – pats geriausias laikas. Gamtos požymis svogūnų sodinimo metui – slyvoms ir ievoms žydint, bet prieš šermukšnius. Mat, anot priežodžio, svogūnas „devyniais kailiniais apsivijo, bet šalčio vis bijo“.
Mat, anot priežodžio, svogūnas „devyniais kailiniais apsivijo, bet šalčio vis bijo“.
O štai dar keletas maginių praktikų, išklausinėtų iš senojo kaimo žiniuonių. Sakoma, kad svogūnai nebus žyduoliai, prieš sodinant juos perpylus pro seno rato stebulę, kiaurai derva pramirkusią. O pasodinus svogūnų lysvę, jos gale patartina įsmeigti šluotražį ar kokią visai nušiurusią vantą, tai labai gerai augs laiškai. Svogūnų nupjaustytus galus ir lukštus reiktų išpilti ant vieškelio, kad visi per juos važinėtų. Paslapčiomis tai padarius, sako, labai gerai svogūnai uždera. Į daržą šeimininkė turėtų išeiti gerai nusiteikusi, su šypsena, antraip svogūnai užaugs „pikti“, pernelyg aštraus skonio.
Lietuvišką virtuvę be svogūnų šiandien sunku būtų suvokti... Tačiau naudingoji daržovė į mūsų kraštą bus atkeliavusi tik istoriniais laikais, kažkur iš pietryčių, nes jos pavadinimas – tiurkiškos kilmės. Tiesa, tarmėse pavadinama ir „cibuliu“, – tas žodis iš lotynų kalbos. Gal valdovės Bonos Sforcos virėjas tokį pavadinimą paskleidė, o gal pasiskolinome iš kaimynų lenkų... Mūsų tautosakoje svogūnas nėra dažnai minimas, gal tik palyginant, pavyzdžiui, „Mėgsta kaip šuo svogūną“, „Sugyvena, kaip svogūnas su druska“. O ar lengva atspėti tokią mįslę: „Ožys įklimpo į liūną gilų, barzda prasmego, o ragai iškilo“. Tai – apie jau pasodintą svogūną. Tad palinkėkime vieni kitiems: „Kad Dievas duot sveikatą gražią ir svogūnų ežią“.
Šie įdomūs svogūnų sodinimo papročiai buvo žaismingai prisiminti Šlyninkos malūne, prie pat Zarasų surengtoje Cibulinės mugėje. Ir ko tik ten nebūta: vyko svogūnų sodinimo varžybos, skambėjo nuotaikinga folkloro ansamblių ir kapelijų muzika, o gražių tautodailės dirbinių iš medžio, molio, geležies – pasirinktinai... Pats malūnas – tai jau tris šimtmečius menantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Paragavę čia pat kieme iškeptų „razavų“ miltų blynų, dažnas skubėjo pas malūnininką Stanislovą Sutkauskį atsisverti tų senoviška technologija sumaltų, ekologiškai išaugintų miltų!
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
