Dauguma lietuvių dabar gyvena miestuose, tačiau pavasarį bene kiekvieną iš mūsų ima kirbinti toks jauduliukas: o kaip ten kaime? Ar jau sugrįžo kregždės, ar pradžiūvo dirvos, ar gerai žiemkentėliai pasikėlė? Ir daugybė kitų kaimo žmogui rūpimų dalykų, pastebėjimų iš pavasarėjančios gamtos. Matyt, žemdirbiškoji prigimtis, ateinanti iš gilios kartų praeities, pavasarį neduoda ramybės.
Žemdirbystė mūsų krašte – pragyvenimo būdas nuo senų senovės, ėmęs rastis neolite, 2 tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą viduryje. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje eksponuojamas rankinis arklas, kuriam yra apie 3500 metų, – ar ne trečiasis pagal senumą Europoje. Baltiškąją (aisčių genčių) žemdirbystę geru žodžiu paminėjo 98-aisiais metais garsusis romėnų rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas. Taigi Lietuva nuo seno yra agrarinės kultūros kraštas; žemė ir tai, ką ji išaugina, – vienintelis tautos turtas. Kai kuriuose mitologijos šaltiniuose baltiškoji sodybos dievybė įvardijama kaip Apydėmė. Tačiau labiau tikėtina, kad šis senovinis žodis – žmonių užgyventos vietos bendrinis pavadinimas. Štai eini pavasariniais arimais ir matai plotą juodos žemelės – taigi čia kitados būta sodybos, gal ir ne vieną šimtą metų... Ta vieta ir būdavo vadinama apydėme. Šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinė patirtis paveldima ne tik kultūriškai, bet šiek tiek net ir genetiškai. Lietuviui pavasarį žemė kvepia. Todėl miesto žmonės yra taip pamėgę sodininkystę, o dėl noro turėti sodybą gražioje vietoje kartais nusižengiama ir įstatymams, ir dorovei.
Mūsų tautos patarlės ir priežodžiai apie žemę sako labai iškalbingai: „Juodoj žemėj balta duona auga“, „Duok tu žemei, ir žemė duos tau“, „Nearsi, nesėsi – duonos neėsi“, „Įsikibk į žemę – žemė į tave penkis kartus labiau įkibs“, „Ką blogoji žemė atneš, to nė geroji giminė neįduos“, „Žemė už viską riebesnė“, „Išvark vargelius, išdirbk darbelius, tai tada būsi žemės martelė“... Tokių posakių yra iš kur rinktis – Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „žemė“ skirti net dvidešimt devyni puslapiai. O rašytojas Dionizas Poška kitados taip apibendrino liaudiškąją išmintį: „Žemė, dėl prigimimo motina tikroji, ji gimdo, tausoja, pena ir vis palaidoja.“ Išties, juk mūsų žemėje – ir protėvių pelenai bei kauleliai... Lietuviai yra viena sėsliausių tautų Europoje!
Istoriografiniuose šaltiniuose galima rasti žinių apie baltiškuosius orės pradžios religinius ritualus. Štai Prūsijoje, prieš išeinant arti, būdavo pagerbiama dievybė Pergubrius. Apie tai žinome iš „Sūduvių knygelės“, parašytos prieš maždaug 440 metų. Toji mitinė būtybė būdavo pašlovinama tokiais žodžiais: „Tu nuveji žiemą, tu grąžini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja!“ Kartu prie ariamo lauko vykdavusios ir apeiginės vaišės, vadinamos pavasario sambariais. Vaidila, išgėręs dievo garbei kaušelį alaus, turėdavo neliesdamas rankomis, įsikandęs dantimis permesti jį per petį. O jau tada apeiginio alaus ragaudavo ir artojai.
Dar sakydavo senieji, kad pavasarėjančio dangaus skliaute matomos Artojų žvaigždės. O šalia jų esanti ryški žvaigždė – tai Valgio Nešėja. Ši žvaigždė turi ir kitą lietuvišką vardą – tai Tikutis. Šis vardas reiškia paukštį, perkūno oželį, kuris mekena prieš audrą. Ir šis pavadinimas gerai pritinka dangiškojo artojo įvaizdžiui, nes pagal papročius arti būdavo pradedama pirmajam griaustiniui pažadinus žemę. Žinoma, šių šviesulių vakare reiktų dairytis arti horizonto, tarsi vagojančių dirvą. Tokią žvaigždžių konfigūraciją atitiktų Dvynių, Vežėjo, taip pat Oriono žvaigždynų ryškiausios žvaigždės. Du Jaučiai – tai, astronomų įvardijimu, žvaigždės Kastoras ir Poluksas Dvyniuose, Artojas – Betelgeizė (Orione) arba Prokionas (Šunelyje), Valgio Nešėja – Kapela, ryškiausia žvaigždė Vežėjo žvaigždyne. Gėrėtis šių žvaigždžių spindesiu įspūdingiau esant kuo toliau nuo miesto šviesų, tarkime, nuo Etnokosmologijos muziejaus kalvos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
