Šių metų Venecijos architektūros bienalė pakvips Neringos mišku – Vaikų miško paviljonas atstovaus Lietuvai tarptautinėje parodoje. Projekto kuratoriai Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas ir Egija Inzule potyrių ir žaidimų mišką bei jo herojus pirmiausia pristatė Neringos gyventojams.
Kuršių nerija ir jos miškai – ypatinga žmogaus rankomis sukurta teritorija ir laukinių gyvūnų namai. Pažinti miško struktūrą ir raidą prieš trejus metus užsispyrė architektai Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas.
Sudėtines miško dalis ir ten veikiančias jėgas jie tyrinėjo drauge su miškininkais, biologais, menininkais ir vietos bendruomene. Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės, stebuklas, jog tai išaugo į vertingą edukaciją ir įspūdingą tarptautinį projektą.
„Juk visa tai prasidėjo nuo bandymo pažinti mišką, suprasti, kas jame vyksta, bandyta priartinti mišką prie žmogaus, kaip visai atskirą ekosistemą. Tikriausiai didžiausias džiaugsmas, kad per tuos metus žingsnis po žingsnio jie ėjo prie kažko daugiau – prie supratimo, kad žmogus nežino, kas yra miškas. Mišką išskaido detalėmis: čia medis, čia uoga, čia grybas, čia žolė, dar kažkas. Suprasti tam, kad miškas yra visuma, reikėjo nueiti ilgą kelią“, – laidoje „Kultūros diena“ dalijasi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
Neringos mediena – lietuviško kraštovaizdžio dokumentas, iš jos padarytos konstrukcijos įsiterps į tradicinį venecijietišką namą. Architektų Jono Žukausko ir Jurgos Daubaraitės manymu, per objektus, žaidimus ir pasakojimus bus bandoma atverti įvairią miško struktūrą, raidą ir diskutuoti apie esamą būklę ir ateitį. Miškas, pasak architekto, nepriklauso tik žmogui arba tik gamtai.
„Tai yra erdvė, kurioje vyksta nuolatinės derybos. Čia nėra vieno centro, architektūra yra priemonė atverti ir papasakoti apie procesus, ir padaryti juos labiau matomus. Paaiškinti, kaip jie veikia tarpusavy“, – pasakoja architektas Jonas Žukauskas.
Architektė Jurga Daubaraitė priduria, kad „šioje erdvėje susirenka tiek žmogiški interesai, tiek miško gyventojų, gamtos interesai. Norint tuos interesus išgirsti ir atliepti, mes manome, kad reikia dirbti su vaikais ir edukacija, nes miškas yra erdvė, kurioje laikas yra labai svarbus. Mūsų sprendimų poveikį matys jau vaikai.“
Daugelis projekto meninių sprendimų sukurti remiantis patirtimi, bendraujant su jaunimu ir vaikais iš įvairių Lietuvos mokyklų. Projekto kuratorių vyresnėlė dukra Jonė, kol tėvai būrė skirtingų sričių mišku besidominčius specialistus, tyrinėjo ir rinko medžiagą, patyrė miško paslaptis ir dabar jau gali papasakoti apie viską, kas atsidūrė jos dėmesio centre, pavyzdžiui, atgyjantys menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų, pasitelkus pridėtinę realybę, sukurti „ekomonstrai“.
„Kai kurie yra baisūs, kai kurie įdomūs, kai kurie labai juokingi, kai kurie nepažįstami ar žaidimų personažai“, – sako paviljono bandytoja Jonė Daubaraitė-Žukauskaitė.
3D aparatu spausdintos kerpės ir gleivūnai, augaliniais dažais nuspalvinta vilna, medinis kalnapušių alfabetas Jonę, regis, rimtai įtraukia į pažintinį žaidimą.
„Tos raidės yra miško dalykai, kuriuos sukūrė Mantas. Čia yra kokių šimto metų senumo kalnapušių mediena ir jas galima visur nešioti ir kaišioti“, – sako paviljono bandytoja.
Egija Inzule, projekto kuratorė ir Nidos meno kolonijos vadovė sako, kad trejus metus vykęs procesas savotiškai privertė keistis ir pačią instituciją.
„Atsiradus medienai mūsų teritorijoje staiga pradėjo rastis specialūs įrankiai, medžio apdirbimo staklės, rūpintis procesais ėmė Nidos meno kolonijos darbuotojai. Tai išplėtė institucijos veiklą, kolonija tapo ryšininku tarp kūrėjų ir aplinkos. Ir, be abejo, dabar turime puikiausią infrastruktūrą tyrinėjimams ir bandymams, pokalbiams. Net laikas čia kitaip teka“, – kalba Nidos meno kolonijos direktorė Egija Inzule.
