Lietuvos sezonas Prancūzijoje – ne balto lapo, bet tuščio kambario stadijoje. Mat pati struktūra, kaip bus sudaryta jo programa, jau yra, sako LRT.lt kalbinta komisarė Virginija Vitkienė. Reikia suskubti, kad lietuvių menininkų pasirodymai vyktų pasaulinio garso salėse. Kaip bebūtų, Lietuvos intelektualinio įsiveržimo nekantriai laukiama daugelyje Prancūzijos miestų.
Praėjusį lapkritį meno istorikė ir kritikė, „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ meno vadovė V. Vitkienė buvo paskirta eiti Lietuvos sezono Prancūzijoje komisarės pareigas. Kai LRT.lt su ja susisiekė, V. Vitkienė ištrūkusi iš Marselio spūsčių važiavo Ekso link. Kalbinama vylėsi, kad Lietuva Prancūzijoje prisistatys kaip atsparus, kritiniu mąstymu, sąmoningumu ir, be abejo, humoru pasižymintis kraštas.
Lietuvos sezonas Prancūzijoje vyks 2024 metų rugsėjo 12 – gruodžio 12 dienomis.
– Pirmiausia noriu paklausti, ką tikimasi pasiekti per Lietuvos sezoną?
– Vienas tikslų – garsinti Lietuvos vardą Prancūzijoje. Ne tik per kultūrą, bet ir kitų sričių projektus. Taip pat su prancūzų organizacijomis ir menininkais bus aktualizuojamos ir plėtojamos bendros, Europai reikšmingos temos. Dar vienas siekis – užmegzti arba sustiprinti Lietuvos ir Prancūzijos kultūros organizacijų, aukštųjų mokyklų partnerystę.
– Kam ir kada kilo sumanymas rengti Lietuvos sezoną?
– Prancūzijoje tokie sezonai vyksta jau tris dešimtmečius. Per tą laiką pristatytos daugiau nei 100 šalių. Mes, Lietuva, tokio sezono niekada neturėjome, o štai Latvija jį surengė 2005, Estija – 2011 metais. Kai Nerijus Aleksiejūnas tapo LR ambasadoriumi Prancūzijoje, pradėjo intensyviai kloti pamatus tokiam renginiui.
Vis dėlto, galiausiai dėl sezono sutariama pačiu aukščiausiu, prezidentiniu, lygmeniu. Į vadovų dienotvarkę įtraukti šią temą kiek užtruko. Pagaliau 2021 metų lapkritį Emmanuelis Macronas ir Gitanas Nausėda sutarė, netrukus susitiko ir abiejų šalių premjerės Elisabeth Borne ir Ingrida Šimonytė. Tada prasidėjo parengiamieji darbai. Turime maždaug metus programai suformuoti, po to ateis laikas paruošti ir ją įgyvendinti.
Lietuvos sezonas vyks kone visoje Prancūzijoje – Paryžiuje, Lione, Grenoblyje, Marselyje, Nicoje, Tulūzoje, Ekse. Bent šie miestai jau parodė iniciatyvą.
Per 2024 metų rugsėjį–gruodį planuojama įgyvendinti apie 100 projektų. Sėkmė priklausys nuo to, kaip Lietuvos kultūros organizacijoms seksis rasti partnerių bendriems sumanymams Prancūzijoje.
Dabar keliaudama per Prancūziją matau vietinių institucijų susidomėjimą, tad dėl tų 100 projektų tikimės gana lengvai susitarti.
– Regis, lietuviams teks pademonstruoti nemažai ryžto ir savarankiškumo. O kaip prisidės abi valstybės, kuo jos gali padėti, kad tie saitai atsirastų?
– Lietuvos Vyriausybė prisidės per Lietuvos kultūros institutą, projektui skirs specialų biudžetą. Labai laiku mane pakalbinai (juokiasi), nes iki balandžio 10 dienos kaip tik skelbiamas atviras idėjų konkursas. Tai pirmasis etapas, kai Lietuvos organizacijos gali teikti idėjas. Kviečiame užpildyti gana nesudėtingą anketą, išreikšti norą ir būdus, kaip ketinama dalyvauti Lietuvos sezone. Anketą gali pildyti ir organizacijos, ir individualiai veikiantys menininkai.
Noriu pabrėžti: net jei Prancūzijoje kol kas neturima partnerių – jų gali atsirasti savaime, nes tokias pat anketas pildo ir prancūzai. Vėliau tų 4–5 mėnesių pakaks užmegzti ryšius, atrasti vieniems kitus.
Suprantama, yra ir tokių, jau kurį laiką plėtojančių bendras idėjas. Tačiau svarbiausia – nepraleisti pirmojo, idėjų atrankos, etapo. Iš trumpojo sąrašo vėliau išsivystys konkretūs projektai.
– Prancūzijos meno įstaigos veiklą turbūt planuoja ne vieniems metams į ateitį, ir lietuviškam sezonui įsiterpti į jų dienotvarkę gali būti problema? Ar pakaks laiko, ar 2024 metai – mums ne per anksti?
– Organizavimo požiūriu tikrai per anksti. Tačiau net jei tas laikas būtų ilgesnis, reikėtų kur kas didesnio biudžeto. Nes daugiau organizacijų kurtų naujus projektus. Tad, kaip dažnai būna, finansai riboja.
Kita vertus, scenos menų ir kino programų laikas labai suveržtas, bet rasti gerų scenų ir partnerių vis dar įmanoma.
Sunkiausia – muziejininkams, jų kolegų „tinkleliai“ Prancūzijoje sudaromi trejiems metams į priekį. Buvo likę mažiau nei treji metai, kai patvirtintas Lietuvos sezonas. Tad labai nelengva. O juk mūsų vizualieji menai labai stiprūs, muziejai – turtingi kūrinių. Daug dėmesio ir pastangų skiriu parodinių erdvių paieškai.
– Pagrindiniai Lietuvos sezono rengėjai – Lietuvos kultūros institutas (LKI) ir Prancūzų institutas Paryžiuje. O kuo dar remiatės? Galbūt padeda lietuvių diaspora, senieji ir naujieji išeiviai Prancūzijoje?
– Tenykštės lietuvių bendruomenės labai aktyvios, LR ambasadorius palaiko jų norą būti pastebimais per Lietuvos sezoną. Tautiečiai siūlo idėjas, kontaktus, pagalbą. Tačiau procesas dar tik prasidėjęs. Daugelis bendruomenių narių – kūrybininkai, menininkai, visi reiškia norą susitikti. Matome idėjų anšlagą. Šią akimirką dar negaliu pasakyti, kas ir kokiu lygmeniu galėtų prisidėti.
Idėjos – gerai, tačiau jas turėtų paremti ir stabilus juridinis vienetas, kuris pats ją įgyvendintų. Dar svarstau, kaip Prancūzijos lietuvius pasitelkti. Suprantama, jie labai prisidės komunikuodami, kviesdami bičiulius į programas, pasirodymus.
Stengiamės rasti galimybių įtraukti ten gyvenančius menininkus į programą, parodas, leidinių pristatymus, architektūros projektus. Lai pildo idėjų konkurso formą, manau, prisidės prie Prancūzijoje gyvenančių lietuvių menininkų garsinimo.
– Noriu paklausti apie Lietuvos sezono programą: kurioje dabar ji stadijoje?
– Jau ne balto lapo, o, sakyčiau, tuščio kambario stadijoje. Nes pati struktūra, kaip programa bus sudaryta, yra. Tai bus 2 dalių konkursas. Pirmoji dalis – idėjų. Įjungiama žalia šviesa atrinktoms idėjoms vystyti iki 2023-iųjų rugsėjo pirmos savaitės. Iki tol paraiškoje turi būti įtvirtinta partnerystė, surasta renginio vieta.
Dar pusmetį turėsime laiko logiškai sudėlioti programą Prancūzijos miestuose ir regionuose, kad matytųsi visas „tinklelis“.
Programa formuojama atvirų kvietimų, o ne kuratoriniu principu. Nes Kultūros institutas pats idėjų nekuruos, jis neturi prodiuserinių pajėgumų, galiausiai – jo veiklos pobūdis kitoks. Pačios įstaigos turi daryti programą.
– Kokios Lietuvos sezono teminės kryptys?
– Pirmiausia apie Lietuvą norėtume papasakoti kaip apie atsparią šalį. Atsparią propagandai, išsiskiriančią kritiniu mąstymu, sąmoningumu. Ir humoru!
Svarbios trys temos, pirmoji – globali kaimynystė. Nors su Prancūzija neturime bendros sienos...
– ... kol kas...
– ...kalbame apie Prancūzijos ir Lietuvos įtaką viena kitai. Vertybių, klimato kaitos, taip pat ir propagandos sklaidos akivaizdoje sienų tarp šalių nėra. Migracijos, postkolonializmo temos irgi aktualios, Lietuvoje ir Prancūzijoje galbūt reflektuotinos iš skirtingų perspektyvų.
Antroji tema – įgalintos tapatybės. Norėtume atkreipti dėmesį į tuos, kurie turi mažiau galimybių būti pamatyti. Tai etninės, LGBT grupės.
Norime reprezentuoti visas etnines bendruomenes, norėtųsi, kad Lietuva atsiskleistų kaip daugiatautė šalis. Ne tik lietuvių Lietuva, bet ir visų joje gyvenančiųjų. Svetinga visiems atvykstantiems. Dabar Lietuvoje gyvena nemažai ukrainiečių, tarp jų nemažai menininkų. Prancūzijoje norime atskleisti, kas esame mes, visi gyvenantys kartu.
Anas dvi temas persmelktų trečioji – išlaisvinta vaizduotė. Norėtųsi, kad Lietuvos temos, nors ir nulemtos sunkių istorinių patirčių, geopolitinės realybės, nebūtų atskleidžiamos skausmingai.
Tikimės kūrybiško mąstymo, ateities scenarijų paieškų. Norėtųsi, kad būtų siūlomos naujo, galbūt darnesnio, pasaulio vizijos, istorinė perspektyva perteikiama kūrybingai, patraukliai.
– Pažiūrėjau į ketinimų programą. Lietuvos sezonas Prancūzijoje = visos meno sritys + gastronomija + sportas.
– Ne tik. Ir ekonomika, ir diplomatija, tikimės dalykiško Užsienio reikalų, Švietimo, mokslo ir sporto, taip pat Aplinkos apsaugos ministerijų dalyvavimo. Taip pat ieškome sprendimų, kaip Lietuvos virtuvę įvesti į Europos virtuvių klubą.
– O kaip sportas bus atskleistas Lietuvos sezone?
– 2024 metais Paryžiuje ir miesto apylinkėse vyks Vasaros žaidynės. Tad sportas tikrai bus labai svarbi tema. Net ir kultūros įstaigos pasiryžusios skirti jam dėmesio. Žaidynės baigsis rugpjūtį, netrukus, rugsėjį, prasidės Lietuvos sezonas.
– Suprantama, norisi, kad Prancūzijoje mus pamatytų didžiuosiuose meno centruose? Ar tai realu? Kokia aprėptimi realu?
– Dabar jau sunku įsivaizduoti Lietuvos ekspoziciją pagrindinėje nacionalinių muziejų salėje, nes Prancūzijoje jie rodo tik tai, kas susiję su turima kolekcija. Tad lietuvių ir prancūzų kuratorių bendrą darbą jau reikėjo pradėti gerokai, gerokai anksčiau.
Su nacionalinio lygmens muziejais tartis tikrai nelengva. Su kai kuriais esame kalbėję. Pavyzdžiui, Georges`o Pompidou centras tais metais uždaromas renovacijai. Bet jei ir nebūtų uždaromas, šiandien jau turėtų užpildytą „tinklelį“.
Vis dėlto, tokie muziejai turi kitokias programas, auditorijas, kuriose mielai lauks Lietuvos. Kviečia siųsti pasiūlymus.
– Ar galime tikėtis, kad Lietuvos sezone dalyvaus Lietuvos teatrai? Valstybiniai ar nevyriausybiniai?
– Labai tikimės, kad išvažiuos ir dideli, ir mažesni. Tačiau sezono biudžetas negalės padengti pastatymų kūrimo išlaidų. Užtat kompensuos keliones. Vis dėlto statyti spektaklius teatrai turėtų iš savų resursų, fondų.
