Ši mano apžvalga grįsta kontrastais, joje – proza ir poezija, tradicija ir šiuolaikiškumas, grožis ir bjaurumas, egzistencinė nykuma ir viltis.
F. Scott Fitzgerald. „Gražūs ir pasmerkti“. Sofoklis, vertė Daiva Daugirdienė
Kalbėti apie literatūros klasika tapusius kūrinius kartais net nejauku, nes, regis, viską apie jų kokybę jau pasakė laikas. Kita vertus, pasidžiaugti, kad šiuolaikinės literatūros lavinoje švysteli ir pasiilgtas 20 a. autorius, taip pat norisi – todėl šį sykį kalbu apie F. Scotto Fitzgeraldo romaną.
„Gražūs ir pasmerkti“ – tipiškas fitzgeraldiškas romanas apie turtą ir nuosmukį, išorinį spindesį ir dvasinį letargą ir, žinoma, ambicijas. Dviejų pagrindinių veikėjų meilės istorijos fone šmėžuoja aukštesnieji 20 a. pradžios Amerikos visuomenės sluoksniai, siautulingi vakarėliai, o drauge – karas ir sausasis įstatymas.
„Gražūs ir pasmerkti“ drauge ir autoriaus duoklė jaunystės kultui. Pagrindinis romano veikėjas Antonis – dendis, nė minutės gyvenimo neiššvaistęs darbui ar kokiam kitam rimtesniam užsiėmimui, bet nestokojantis savimeilės ir kritikos aplinkiniams.
Jo jaunoji žmona Glorija – gražuolė, iki susitikimo su Antoniu vyniojusi aplink pirštą visus Niujorko (ir ne tik) viengungius (ir ne tik juos). Susipažinę Glorija ir Antonis kaipmat atpažįsta vienas kitame panašią gyvenimo filosofiją – nepasiduoti kasdienybei, gyventi kitaip, savitu dekadanso ritmu.
Nukritus rožinei įsimylėjimo uždangai Antonis ir Glorija pliekiasi, netgi ima vienas kito nekęsti, tačiau nesiskiria, tarsi būtų dvi to paties medalio pusės. „Gražūs ir pasmerkti“ galima perskaityti ir kaip odę kitoniškumui, mėgavimuisi gyvenimu ir nepasidavimui socialinėms normoms, kitaip tariant – būties autentiškumui. Beje, sakoma, kad pagrindinių romano veikėjų pora panaši į patį F. Scottą Fitzgeraldą ir jo žmoną Zeldą.
Dera pagirti ir romano vertimą – justi atidus, sutelktas vertėjos Daivos Daugirdienės darbas. Kūrinio tekstas sklandus, literatūriškai dailus, tačiau ne dirbtinis – esama kalbos polėkio, natūralumo. „Gražūs ir pasmerkti“ kartu ir labai tradicinės formos kūrinys – čia nėra jokių šuolių, lūžių, struktūrinio netolygumo, ramus skaitinys, kur gerai papasakota istorija svarbesnė už formos žaidimus.
21 a. skaitytojui, kurio pečius slegia kitokie rūpesčiai, o džiazas, šokiai ir Niujorkas taip pat jau įgavo kitokias formas, šis, savu laiku veikiausiai visai sociokritiškas romanas, taps puikia kelione į kitą epochą ir estetiką. Drauge tai – graži galimybė pailsėti nuo sėkmės istorijų ir pamėginti įžvelgti nuopuolio prasmę ir galbūt netgi vertę.
Serhij Žadan. „Tarsi žuvį į juodą krantą“. Kitos knygos, sudarė Marius Burokas, vertė Vytas Dekšnys
„Buvo žodžiai, kuriais aš kalbėjau apie žmones ir jų istorijas. / Buvo žodžiai, kuriais vadinau daiktus vaikų rankose. / Buvo žodžiai, kuriais bandžiau aiškinti savo baimę – / baimę tylos, baimę keleivio, / kurio niekas nelaukia. / O štai dabar rankioju žodžius, / kuriuos įmanoma pasakyti apie atstumą“, štai taip viename eilėraščių kalba ukrainietis poetas Serhijus Žadanas. Jo poezijos rinktinę „Tarsi žuvį į juodą krantą“ sudarė Marius Burokas.
Apie S. Žadano poeziją sužinojau iš socialinių tinklų, kai Lietuvos poetai ėmė dalintis pavieniais jo eilėraščių vertimas, o rinktinės lietuvių kalba laukiau nekantriai.
„Tarsi žuvį į juodą krantą“ apima eilėraščius, parašytus 2001–2021 metais. Skaitant knygą chronologine tvarka, atsiskleidžia poeto kūrybos kismai – nuo tankaus, kone nevalyto verlibro, iki nuosaikesnių, lyriškesnių tekstų. Serhijaus eilėraščiai tiek pat politiški, kiek asmeniški – tiesą sakant, tarp viena ir kita skirties nematyti, nes ji, matyt, ir nereikalinga.
Rinktinę sudarantys tekstai itin vizualūs – čia matyti ir Ukraina, su visais nenudailintas užkaboriais, ir kone siurrealistiniai vaizdiniai, kuriuos poetas kuria, sakytum, čia pat, spontaniškai. Žadanas – vienas tų poezijos boksininkų, daug kalba, pasakoja, lieja tirštus vaizdinius, o taikliausią eilutę, nokautą, dažniausiai pasilieka teksto pabaigai.
Visai kaip Fiztgerlado romano veikėjai, Žadano poezijos lyrinis subjektas – nekonformistas. Jis būna kažkur paribyje, negražiai, nederamai, ne taip, kaip gerieji poetai, kuriuos ironizuoja. Taigi, rinktinėje esama ir tam tikros punk`o estetikos – asimetrijos, purvo, pykčio, o drauge – pokyčio siekio, nusiteikimo nepaklusti hierarchijoms, taigi ir vilties. Šviesos pro tamsumas.
Mano supratimu, S. Žadano poezija svarbi ne tik dėl to, iš kur jis. Tai – tiesiog gera poezija, o rinktinę „Tarsi žuvį į juodą krantą“ rekomenduočiau paimti į rankas visiems, kas skaito poeziją. Tiems, kas jos neskaito, galbūt netgi dar labiau.
