Liūdno veido ir uždaro būdo aktorius Donatas Želvys dėl interviu jaučiasi nepatogiai. „Į pirmuosius interviu eidavau su džiaugsmu, jaučiausi svarbus, bet dabar skaitydamas tuos pokalbius matau, kad tik kartojau kitų žmonių mintis, buvau banalus ir neturėjau ką pasakyti. Ką aš galiu naudingo kitiems duoti savo žodžiais? Vaidmenimis – galbūt. Bet didžioji dalis mano pamąstymų vis dar vaikiški.“
Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys kritiškai vertina savo interviu, savo atvaizdą kine, savo vaidmenis teatre. Vis dėlto teatro ir kino režisieriai jam duoda darbo. Donatas sukūrė pagrindinį vaidmenį Sergejaus Loznicos spektaklyje „Erinijos“, jam atiteko ir pagrindinis Kosto Skinkio vaidmuo Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus filme „Poetas“.
Su Donatu susitinkame po repeticijos – jis ruošiasi dar vienai premjerai, Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui pagal Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“.
– Kaip sekasi repetuoti?
– Anksčiau ruošdamas naują vaidmenį blogai jausdavausi, atrodydavo, kad nieko neišmokstu, kiekvieną kartą būdavo taip sunku. Dabar jau lengviau, supratau, kad kiekvienas naujas vaidmuo yra pradžia nuo nulio, kiekvieną kartą viskas dėliojasi kitaip.
Pavyzdžiui, kurdamas Kosto Skinkio vaidmenį filme „Poetas“, turėjau išmokti rašyti dešine ranka. Ir ne bet kaip, o dailyraščiu. Rašydavau kasdien po kelias valandas. Su dešine turėjau išmokti valytis dantis, versti knygos puslapius.
Esu kairiarankis ir tik dabar supratau, kad viską iki šiol mačiau veidrodiniu principu, mąsčiau atvirkščiai. Viską mane mokė daryti su dešine, kaip pjauti, kaip laikyti, kaip pasukti, o aš viską turėdavau smegenyse apversti ir pritaikyti sau.
– Bet gal tas „pradedu nuo nulio“ yra daugiau metafora? Negi tikrai nieko neišmoksti? Kai šefas gauna naujo patiekalo receptą, gal sudėtis ir nauja, bet jau moki naudotis peiliu, jau žinai, kaip lupti bulves. Ką nors juk moki vis tiek.
– Tai gerai, jeigu gauni naują receptą ir peilį. O jeigu vietoj peilio – akmuo? Lyg ir žinai, kas yra pjovimas, bet įrankis naujas.
Vaidinant svarbiausi emociniai įrankiai, jie yra Valentino Masalskio pamokų esmė. O tų įrankių begalės, neįmanoma visko išmokti. (Donatas yra aktoriaus ir režisieriaus V. Masalskio, Klaipėdos jaunimo teatro įkūrėjo, mokinys – J. L.)
– Bet kiekvienam mokiniui reikalingas koks nors paskatinimas – auksinė žvaigždutė, medalis, dešimtukas. Jeigu nieko negalima išmokti, kas yra tavo dešimtukas?
– Svarbiausias tobulėjimas yra netingėti. Esi tuo geresnis, kuo mažiau tingi. Nors jaučiu, kad po truputį lengviau darosi priprasti prie darbo intensyvumo. Greičiau pajuntu, kada koncentracija prastėja, kada pradedu ristis žemyn.
Esu tinginys ir suprantu, kad dažnai neatiduodu tiek, kiek galėjau. Dėl to ir kalbu, kad reikia labai stengtis, nes jaučiu kaltę dėl tinginystės. Čia kaip su tėvu – jaučiu kaltę, kad nebuvau su juo paskutinėmis dienomis, dėl to visiems apie jį kalbu.
– Ruoši naują vaidmenį Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) premjerai „Belaukiant Godo“, bet paskutiniu metu pasirodė ir kiti svarbūs tavo darbai – pagrindiniai vaidmenys spektaklyje „Erinijos“ ir filme „Poetas“. KJT esate stipri komanda, kartu dirbate jau 10 metų. Kaip jautiesi kurdamas didelius vaidmenis už KJT ribų?
– Būna visaip. KJT yra glaudus, šeimyniškas teatras, nors kritikuojame vieni kitus, čia jaučiuosi jaukiai ir kūrybiškai laisvas. Bet visur reikalinga kaita.
Kai labai ilgai būni su vienu kolektyvu, visi supanašėja, pradedam vienodai mąstyti, susikalbam be žodžių, vien žvilgsniais. Tai labai patogu, bet ilgainiui nebelieka geros konkurencijos.
Kita vertus, nors per 10 KJT veiklos metų vieni kitus gerai pažinome, kartais naujas režisierius iš kiekvieno mūsų sugeba ištraukti kažką tokio, kad visi žagsi iš nuostabos, pamatau kitas spalvas žmonių, kuriuos įsivaizduoju pažįstantis. Labai gerai jaučiu mūsų teatro judėjimą – kaip vieni būna bangos viršuje, kiti apačioje, o po kurio laiko viskas apsiverčia.
Bet darbas su kitais aktoriais atneša naujų minčių, pamatai kitus darbo principus. Pradžioje buvo sunku, viską vertinau iš savo teatro perspektyvos – visi turi dirbti taip, visi turi ateiti likus 5 valandoms iki spektaklio, niekas negali prieš pasirodymą valgyti. O tada sutinku žmonių, kurie viską daro atvirkščiai ir sukuria puikių vaidmenų.
– Bet ar nėra sunku keistis, kai kolektyvas tave pažįsta kaip nuluptą, kai esate draugai? Ateini su savo naujom idėjom iš kokio filmavimo, o KJT kolegos sako: eik jau, Donatai... tu ne toks, mes žinom, koks tu?
– Bet čia susirinkę ne draugai. Nors mes esame draugai ir padedame vieni kitiems, draugystė nėra mūsų tikslas. Mūsų tikslas yra stiprus, prasmingas teatras.
Pavyzdžiui, dabar su Simonu grįžom iš atostogų ir pradėjom repetuoti „Belaukiant Godo“. Trumpai aptarėm, kas gero per atostogas, bet ne tai mums įdomiausia – visą dieną kalbėjomės, kodėl naujas spektaklis yra prasmingas.
Išeiti už kolektyvo ribų reikia, nes taip vyksta kaita, kitu atveju kolektyve nebelieka aštrių kampų, visi suvienodėja. Daug KJT aktorių vaidina kitur, visi atsineša naujų įspūdžių, dalijamės jais kaip turguje.
Labai svarbu išvengti supanašėjimo, nes tada kiti iš manęs tikėsis tik tiek, kiek jiems atrodo, kad galiu. Bet aš galiu tiek, kiek pats suprantu. Aš pats sau nusibrėžiu ribas ir jose gyvenu, dėl to reikia nuolatos tas žemes perbraižyti ir keistis.
– Gerai, keistis svarbu, čia teisinga frazė. Bet labai žmogiška yra gyventi ir savo gyvenime susikurti bent kokį saugumą, turėti ką nors, kas yra užtikrinta, kuo gali pasitikėti.
– Jeigu nori saugumo, nesirink šitos profesijos. Čia visą laiką tave kritikuos arba girs: kritika nemalonu, o pagyromis gali netyčia patikėti. Finansiniu atžvilgiu saugumo irgi nėra. Visa tai žinant, reikia ieškoti prasmės, nes atrodo, kad daryti ką nors kita prasmės nėra.
Gerbiu visų profesijų žmones, visus, kurie gali susikoncentruoti, nesiblaškyti, nesikeisti ir ramiai vakare užmigti. Bet saugumas ir pastovumas tėra iliuzija. Man patinka toks paradoksas gamtoje: žiemą, kai labai šalta ir tamsu, dienos iš tiesų ilgėja. O vasarą, kai jautiesi toks laisvas, toks gyvas, dienos trumpėja. Niekas netrunka amžinai.
Beje, kalbant apie saugumą, dabar, per atostogas Maroke, labai aiškiai supratau, kad esu bailys.
– O ko bijai?
– Daug ko, bijau žmonių, bijau avių... Būdamas scenoje galiu atverti tą drąsuolį, kuris nebijo prisipažinti meilėje arba pasakyti, kad nekenčia, ir duoti į snukį. Mane scena traukia, nes aš ten nieko nebijau.
– O kodėl per atostogas negali būt aktoriumi, eiti Maroko gatve, lyg būtum scenoje?
– Nežinau, neišeina. Atostogaudami sutikom vokiečių porą, pradėjom bendrauti, o kai pasakiau, kad esu aktorius, jie negalėjo patikėti. Sakė: bet kas, tik ne tu.
– Kodėl? Atrodei per didelis introvertas?
– Taip, mažai bendravau, mikčiojau, pradėdavau pasakoti kokią istoriją ir pamiršdavau, ką noriu pasakyti, nežiūrėjau į akis, toks pilnas kompleksų. Tikrai ne laisvas ir atsipalaidavęs aktorius. Tai jie ir negalėjo patikėti. Atidariau KJT interneto svetainę, rodau ir sakau – va, mano nuotrauka, aš aktorius... Sako, ai, bet kas čia tokią svetainę gali susikurti... Nežinau, kalbu ir bijau, kad tik nepasirodytų, kad toks mano kuklumas iš tiesų slepia puikybę. Bet tikrai taip jaučiuosi.
– O gal tu ne bailys, gal tiesiog jautrus žmogus?
– Galbūt, introvertiškos mano savybės tikrai ryškios, esu linkęs užsidaryti ir atsiskirti. Kai Vilniaus jaunimo teatre su S. Loznica statėme „Erinijas“, niekur kitur nėjau, nieko nedariau, buvau tik teatre.
Kai po premjeros išėjau į žmones, nebeapverčiau liežuvio, atrodė, kad nemoku kalbėti, buvau labai išsibalansavęs. Tada ir supratau, kad reikia tų atostogų, nes gal kokius 5 metus niekur nebuvau išvykęs. Turėdavau pertraukų tarp darbų, bet jos buvo tokios tingėjimo atostogos. Kai nieko nedarai, dėl to graužia sąžinė ir tas jausmas vargina labiau nei bet koks sunkus darbas.
– Gal dėl to ir pritrauki tokių kontroversiškų vaidmenų?
– Gali būti. Kosto Skinkio vaidmuo filme „Poetas“ kaip tik toks. Jis ir bailys, ir drąsus žmogus vienu metu. Kaip savo dienoraščiuose rašė partizanai Vanagas ir Dzūkas, nebuvo įmanoma nuspėti, kad Kostas bus išdavikas. Jis daug laikė viduj, plaukė per gyvenimą tikėdamasis, kad nereikės priimti jokio sprendimo, kad srovė nuneš jį ten, kur reikia. Bet jis buvo priverstas priimti sprendimą ir tai buvo visos šalies išdavystė.
Garbės klausimas persekioja mane iki šiol, bijau net pagalvoti ir visais būdais ruošiu savo smegenis, neduok Dieve, rusai sugalvos pulti. Įstojau į Šaulių sąjungą ir galvoju, kaip apsaugoti savo smegenis, kai yra neįmanoma nuspėti, kokiais principais būsi paveiktas. Kostui gyvybė buvo svarbesnė už šalies likimą ir orumą, tai bailio bruožas.
– Bet niekas nenori mirti.
– Tikrai, niekas. Bet šitas filmas verčia apie tai pagalvoti, pasiruošti. Dėl ko kariuomenėje yra įsakymai? Kad negalvotum. Negalvoti gerai, kitaip tave paveiks baimė, įsakymas suteikia drąsos. O ką daryti, kai lieki vienas? Turi sau duoti įsakymą.
Ukraina geras pavyzdys, ten kasdien atsiranda herojų, jų neįmanoma nugalėti. Panaši buvo ir mūsų stiprybė per Sausio 13-ąją, daug apie tai kalbėjomės su S. Loznica.
Kostas šios stiprybės neturėjo, nors ir buvo talentingas rašytojas. Kurdamas tokį dviprasmišką personažą, turiu parodyti jo veiksmų logiką. Kodėl lemtingą akimirką pasielgi taip, o ne kitaip? Šiam impulsyviam sprendimui ruošiesi visą gyvenimą ir tam tave ruošia teatras, menas. Elgtis vadovaujantis vertybėmis. To paties moko ir bažnyčia. Skaitydamas Bibliją gali rasti kai kuriuos atsakymus.
– O tu randi?
– Neskaitau Biblijos ieškodamas atsakymų, bet vaikystėje daug klausydavausi kunigų, sekdavau, kaip jie interpretuoja tai, kas rašoma Biblijoje. Ten tikrai daug galima sužinoti apie sprendimo priėmimą.
– Tau svarbus tikėjimas?
– Nors tėvai nieko neliepė, bet vaikystėje labai tikėjau. Naktimis bendraudavau su Dievu, atrodydavo, kad jis man atsako.
– O kokiomis temomis bendraudavote?
– Prašydavau sveikatos mamai. Turėjau nuojautą, kad bus kažkas blogai. Prašiau sveikatos broliui ir kad geriau sektųsi mokytis.
– O gal tu kokiam filme matei, kad galima kalbėti su Dievu?
– Matydavau, kad taip daro močiutė. Ji naktim atsiklaupdavo prie lovos ir kalbėdavo poterius, stebėdavau ją, nes žiemą kaime visi miegodavom vienam kambary, kad būtų šilčiau. Vaikystėje pats kalbėdavau poterius, kai padarydavau ką nors blogo.
– Tai tu toks linkęs save bausti nuo mažų dienų...
– Gali būti, tikrai. Bet kai man buvo 17, mirė mama ir tikėjimas dingo. Nusivyliau, nes juk prašiau jai sveikatos.
– Nebepasikalbi su Dievu?
– Pasikalbu prieš sunkius spektaklius. Mintyse pasikalbu su mama ir tėčiu. Ten niekada nebūna didelių diskusijų, gaunu trumpus atsakymus: taip arba ne. Ir priimu sprendimą. Čia greičiausiai tas šeštasis pojūtis. Manau, daug kas taip daro, tyliai kalbasi su savimi kažkur viduj.
