Gintaras Varnas, iš lietuvių bene geriausiai vertinamas operos statytojas, žeria karčius žodžius dabartiniams Operos teatro vadovams: pastatymai dvelkia praeitimi ir beskonybe, nebeliko kūrybinių ambicijų, užsieniečiai solistai ir režisieriai – antrarūšiai. Klausiamas, gal kritika maskuoja asmeninius interesus, atsako: „Gėda – štai iš kur kyla mano asmeninis interesas. Iš noro ką nors pakeisti. Jei visi tylėsime, nieko ir nebus.“
Būtina iškart paminėti, kad su režisieriumi kalbėtasi savaitės pradžioje, kai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovo konkurso rezultatai dar nebuvo žinomi.
– Kol laukiame konkurso baigties, nusprendėte kreiptis į žiniasklaidą. Kas paskatino?
– Pirmiausia, Lietuvos operoje nesu atsitiktinis žmogus. Gyvenau su ja nuo paauglystės. Įgijęs teatro režisierius profesiją ilgainiui patekau į operą.
Galiu pasakyti, kas mane į ją nuvedė: šviesaus atminimo latvių aktorius, režisierius Andrejis Žagaras (1958–2019), 10 metų ėjęs Latvijos nacionalinės operos direktoriaus pareigas. Jis apsilankė Nacionaliniame Kauno dramos teatre, pažiūrėjo kažkurį mano spektaklį, regis, „Hedą Gabler“, ir sako: „Kitais metais pas mane statysi Richardo Strausso „Salomėją“.“ Puoliau atsikalbinėti, sakiau niekada operos nerežisavęs, o jis: „Ačiū, kad sutikai.“ (Juokiasi.) Režisavau.
Tačiau esmė ne asmeniniai pasiekimai, o tai, kad patekau į pirmąją A. Žagaro kadenciją, per kurią jis užsimojo iš pelenų prikelti nacionalinę latvių operą. Ir prikėlė.
Latviai paveldėjo labai gerą 19 amžiaus antrosios pusės pastatą, teatre porą metų dirigavo pats Richardas Wagneris. Tačiau savo turiniu opera tokia ir buvo – įstrigusi 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios tradicijoje, „naftalininė“.
O pasaulio opera gal per 40 pastarųjų metų pasikeitė iš esmės. Atėjo nauja režisūra, iš istorinio naftalino pavirto teatru. Naftalinas, pasakysiu nesuprantantiems – kai statoma taip, kaip užrašyta, su pseudoistoriniais kostiumais. Jei „Rigoletas“ – 16 amžiaus drabužiai, jei „Nabukas“ – 5 amžiaus prieš Kristų apdarai.
Kaip teatras, opera buvo siaubingai neįdomi, iš esmės žiūrovai eidavo klausytis balsų ir muzikos. O dabar, kai turime visas galimybes pasiklausyti operų namie, išgirsti pačias įvairiausias interpretacijas ir atlikėjus, nebelieka prasmės eiti į operą pasiklausyti tik muzikos, tik balso. Todėl einama pasižiūrėti, kaip visa tai atrodo scenoje.
Operai ilgą laiką teko atsiliekančiojo vaidmuo, kol dramos teatras per 20-ą amžių atsinaujino. Galų gale, iš dramos atėjusių naujos kartos režisierių nuopelnu opera pasivijo teatrą ir net aplenkė.
A. Žagaras per pirmuosius 5 metus naftalininę latvių operą pavertė labai moderniu, novatorišku teatru. Dėjo visas pastangas – kvietė įdomius režisierius, solistus. Tarp jų – ir lietuvius. Dainavo ir Irena Milkevičiūtė, ir Vladimiras Prudnikovas. Ir kas tik ten nėra dainavęs. Vyriausiuoju dirigentu pakvietė Gintarą Rinkevičių. Sutvarkė muziką, orkestrą. Tai buvo, sakyčiau, idealizmo amžius. O iš tiesų – aukso amžius. Mes, lietuvių operomanai, pavydžiai žvelgėme į Rygą.
Antra A. Žagaro kadencija nebuvo tokia veržli. Pamatai jau buvo sudėti, teatras įgijo nepriekaištingą reputaciją.
Kalbu apie išskirtinę operos idėją. Tada atsigręžiu į dabartinę mūsų operą... Dovanokite, bet matau priešingą tendenciją – grįžtame į 19 amžių. Į naftalininius spektaklius, naftalininius pastatymus. O kalbant konkrečiau – nematau jokių ambicijų.
G. Kėvišo laikų teatro bent jau nebuvo gėda, nors tuo proveržiu jis gal ir negalėjo lygiuotis į A. Žagaro operą. LNOBT tada statė Robertas Wilsonas, Anthony Minghella, įsiminė Peterio Eötvöso opera „Meilė ir kiti demonai“ (rež. Silviu Purcarete) – puikus magiškojo realizmo pavyzdys. Aišku, būta ir prastesnių spektaklių.
Nesu nusiteikęs prieš italus mūsų operoje. Tačiau pernelyg pasitikima dabartiniu operos meno vadovu Sesto Quatriniu. Gal jis ir geras muzikas. Bet, tegul nesupyksta ant manęs dirigentai – pastatymuose, režisūroje dažniausiai jie nieko nesupranta.
Ar nebus atsitikę taip, kad ponas S. Quatrinis diriguoja ne tik orkestrui, bet ir kviečiamiems italams statytojams. Tie italai – žemiausio lygio režisieriai.
– Privalau pareikalauti argumentų.
– Tarkime, viena baisiausių per pastaruosius du dešimtmečius mano matytų operų – „Traviata“ (2021). Nekalbant apie vizualinę beskonybę, spektaklio režisieriaus mąstymas – tiesiog primityvus. Jei Arijoje dainuojama apie Provanso laukus, režisierius atveria sieną ir demonstruoja publikai butaforinių levandų lauką. (Juokiasi.)
Iliustruoti žodį konkrečiu vaizdu – baisiausia, kas gali atsitikti operoje. Ir apskritai teatre. Štai tokio mąstymo režisieriai laikomi priimtina norma.
Tai reiškia, kad teatro vadovybė neturi jokio skonio ir apskritai nieko nesupranta apie režisūros tendencijas. Tad ir keliauja į sceną tokia „Traviata“ – visiškas naftalinas ir beskonybė.
Keliauja ir „Rigoletas“ – kopijų kopijos kopija. Kadaise, po karo, kokiais šešiasdešimtiniais ar septyniasdešimtiniais Franco Zeffirellis yra pastatęs tokią operą. Jis mėgo daryti operas-filmus, keisto žanro kūrinius. Tačiau tai jau irgi praėjęs amžius!
Dabar turime kažkokią F. Zeffirellio kopiją. Vadinasi, teatre apskritai nebeliko jokios kūrybos. Kaip pavadintumėte žmogų, kuris mėgina kopijuoti seną Federico Fellinio filmą? Plagiatoriumi. Ir tiek.
Visa tai – labai blogai! „Rigoleto“ publika – kas tyliai, kas garsiau – kikeno žiūrėdama spektaklį. O šiaip jau buvo sukrėsta senovinio reginio.
Šios tendencijos labai liūdina. Eiti atgal – kvaila. Tradicinių istorinių pastatymų mada baigėsi, viskas. Į operą atėjo naujoji režisūra. Užmirškite tuos naftalinus! Be to, reikia pasakyti, pamažu degraduoja ir Nacionalinis baletas.
Stebėti didžiulį teatro vadovų pomėgį „piarintis“, reklamuotis – koktu. Galite „piarintis“ kiek geidžiami, jei yra dėl ko. Jei teatrui padarytumėte tiek pat, kiek padarė A. Žagaras, sakyčiau – „piarinkitės“, tai jūsų kūdikis, jūsų darbo vaisius.
O dabar... Jei būčiau atsakingas už šiandienos LNOBT repertuarą, vaikščiočiau nudelbęs akis, stengčiausi, kad manęs niekas nepažintų.
Esama ir kitų dalykų. Nacionalinė opera – pagrindinė Lietuvos operos aikštelė. Tai nacionalinės tapatybės dalis. Kitaip tariant, joje apsilankę Lietuvos svečiai turėtų susidaryti įspūdį apie šalies kultūrą. Kaip A. Žagaro laikais darė Rygos svečiai. Ir garsino miestą Europoje.
Pas mus gi niekas neskamba. Apsilankius dabartinėje mūsų operoje man pasidarytų gėda. Prastėjantis provincijos teatriukas.
Apie nacionalinį pasididžiavimą nėra ko nė kalbėti. Operos vadovai į tai net nesiorientuoja. Važinėja su sunkvežimiais po Lietuvos kaimus, neva, neša operą į liaudį. Kažkokia kvailystė.
Jei taip buvo Rusijoje po 1917 metų – nesistebiu. Vežti operą į liaudį – proletarinis bolševikinis mąstymas. Na, ir vežkit sau sunkvežimiais! Ir vaidinkit furose!
O pinigai – dideli. Tos levandos kainuoja nemažai. Jei taip jų reikia, parodyk paveiksliuką, projekciją – atsieis daug pigiau. O tų nebylių scenų „Traviatoje“ yra ir daugiau. Mano požiūriu, tai siaubingai brangus pastatymas, ir visas jis – tiesiog beskonybė. Regis, ne tik vadovai, bet ir teatro meno taryba nieko nesuvokia. Jiems gal atrodo šedevras, bet man – fiasko.
Supraskite, tai mūsų pinigai. Iš mano pinigų išlaikoma opera. Ir aš nesutinku, kad ji tokia būtų! Norėčiau geros operos. Nesutinku mokėti pinigus už šį kičą.
– Prašau pasakyti atvirai, ar už šių žodžių neslypi koks nors asmeninis interesas?
– Suprantama, kad slypi. Esu statantis režisierius. Paklauskite manęs, ar per penkerius metus buvau Operos teatro pakviestas? Ar pastačiau ką nors?
– Paskutinė jūsų opera LNOBT, jei neklystu, buvo „Kornetas“ (kompozitorė Onutė Narbutaitė).
– Taip, „Kornetas“ (2014). Jei atvirai, jie mane kvietė. Siūlė man nepriimtiną medžiagą. Pasiūliau savo, jiems nereikėjo. Na, gerai, nereikia tai nereikia.
Gėda – štai iš kur kyla mano asmeninis interesas. Iš noro ką nors pakeisti. Jei visi tylėsime, nieko ir nebus. Mano svajonė, kad Lietuvos nacionalinė opera būtų tokia, kokia buvo latvių opera A. Žagaro proveržio metais. Deja, dabar matau tik nuopuolį.
– O kokia, jūsų nuomone, turėtų būti Nacionalinė opera?
– Pirmiausiai turi ateiti skonį ir smegenų turintis direktorius, žinantis naujausias teatro tendencijas. Turėtų kviesti gerus, talentingus režisierius. Dėl muzikantų bėdos nematau. Su italų solistais dabartiniai vadovai prasidėjo per daug. Beje, irgi ne pirmarūšiais.
Jiems svarbu, kad italai. Ne, ne, ne, palaukit – trečdalis lietuvių solistų dainuoja užsienyje. Bet ne čia. Pakviečia vos vieną kitą. O kur Aušrinė Stundytė, Asmik Grigorian?
Tačiau svarbiausia – repertuaras, nauji modernūs, ambicingi pastatymai. Ir talentingi lietuvių solistai, kurių balsams specialiai būtų galima parinkti operas.
