Pradėsiu nuo šventvagystės. Garsiausias Damieno Chazelle`o filmas „Kalifornijos svajos“, arba tiesiog „La La Land“, man visuomet atrodė pervertintas. Ši juosta ant kojų stovi lygiai tiek, kiek žiūrovas įtiki protagonistų meile ir susižavi miuziklo scenomis. „Kalifornijos svajos“ kokybiškai sukurtos, bet analizuojant gilyn nesiskleidžia. Ką matai, tą ir gauni.
Vlado Rožėno apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“
Po ano kūrinio prabėgo šešeri metai ir režisierius vėl sukuria juostą apie Holivudo spindesį. Kyla dar „La La Lando“ paliktas klausimas – ar Damienas Chazelle`as kalba apie Holivudą, nes nori pasakyti kažką naujo apie kino mediją, ar kalba apie Holivudą, nes jam gražu, ir tiek. Neužmėtykite manęs akmenimis, bet jo miuziklas priklausė antrajai kategorijai.
„Babilonas“ savo dydžiu bei užmojais nupučia šalin net „Kalifornijos svajas“. Milžiniški vakarėliai orgijos, gyvi drambliai, susišaudymai, tūkstantiniai mūšiai – tik kelios detalės iš daugiau kaip tris valandas trunkančios dramos.
1926-ųjų Los Andželo kino pasaulis skendi dekadanse. Ateinantys septyneri metai pateiks didžiulių pokyčių – nebylųjį kiną pakeis garsinis, o kartu apsivers ir visa industrija. Bet filmo pradžioje to niekas nė nenutuokia ir švenčia, lyg aukso amžiui nematytų galo. Sutinkame kino magijos sužavėtą trijulę: nebyliojo kino tylenę Džeką (akt. Bradas Pittas), žvaigžde tapti pasiryžusią Nelę (akt. Margot Robbie) ir aikštelės darbuotoją Manį (akt. Diego Calva).
Pasakojimas pradedamas nuo pusvalandį trunkančio vakarėlio. Didžiulė, polifoninė šventės scena, kuria keliaujanti kameros akis turi apsvaiginti žiūrovą – kiek visko daug, kaip spalvinga, gyva, judru.
Be šou elementų, pirmasis pusvalandis išsikelia tikslą pristatyti veikėjus. Kadangi visko vyksta tiek daug, supažindinama apgraibomis. Tiek Nelė, tiek Manis savo elgesio motyvus išsako atvirais monologais. Džekas parodomas kaip ir kiekvienas kada nors kine sukurtas turtuolis pleibojus nubučiuotomis kojomis. Šalia įpinti ir antraplaniai personažai, pasirodantys tuose vaidmenyse, kuriuose išliks ateinančias tris valandas – jei jau manipuliatorė žurnalistė, filmą ji ir pradės greita manipuliacija.
„Babilonas“ savo dydžiu bei užmojais nupučia šalin net „Kalifornijos svajas“. Milžiniški vakarėliai orgijos, gyvi drambliai, susišaudymai, tūkstantiniai mūšiai – tik kelios detalės iš daugiau kaip tris valandas trunkančios dramos.
Pradžios kakofonija, kad ir kokia techniškai įspūdinga būtų, mane nuteikė ilgam, nuobodžiam vakarui. Rodos, Damienas Chazelle`as ir vėl konstruoja pasakojimą ne analizei, bet vartojimui. Veikėjai kalba ir elgiasi tarsi karikatūros, o jų siekiai pateikiami lyg reklaminiai šūkiai. Juo labiau kad vakarėlio intarpas aiškiai sukurtas siekiant publiką priblokšti. Kol personažai šneka apie kino magiją, pats filmas, kuriame jie kalba, neriasi iš kailio tą magiją iliustruoti.
Taip, gražu, bet tik gražu. Papildomos analizės scena nesiprašo. Dar blogiau, atrodo, kad apie visus tris veikėjus jau nebeliko ką sužinoti, nes jie paprastučiai ir tiesmuki žmonės.
Laimė, šįkart veikėjų pavertimas stereotipais – sąmoningas scenarijaus žingsnis. Likusias dvi su puse valandos filmas stovi ant pamato, kurį padėjo vakarėlio scenoje. Ir kartu palenda po pamatu savo stereotipus šiek tiek griaudamas.
Pavyzdžiui, pleibojaus Džeko personažas iš pradžių atrodo toks matytas, kad galėtumei tiksliai nuspėti ir jo istorijos kulminaciją, ir kaip jis ją pasieks. Iš pradžių vyras dievinamas, bet kino mados pasikeis, kaip iš tiesų nutiko nebylųjį kiną pakeitus garsiniam. Ir populiarumo netekęs vyras ims nagais ragais kabintis į šlovę.
Šios formulės scenarijus nesiima apversti 180 laipsnių. Bet atrandama pokyčių – reikšmingų ir, ačiū Holivudo dievams, prašančių analizės. Džekas nėra standartinis pamirštas veikėjas, trokštantis buvusios šlovės – jį kinas padalijo į du nesuderinamus būvius – amžiną herojų ir kasdienišką kūną.
Tebūnie, ši išvada naujų kalnų nenuverčia. Užtad ji padeda žiūrovui kabintis į svarbiausią juostos pastebėjimą apie kiną – atspindėdami tikrovę filmai žmogų padaro amžiną, bet kartu jį ir išsiurbia.
Ko gero, smagiausia „Babilono“ idėja yra rodyti kino rojų bei pragarą ne išvedant vidurkį, bet iš tiesų pašokant tiek viename, tiek kitame.
Holivudas „Babilone“ yra kartu ir svajonių kalvė – žiūrint tiesiog akivaizdu, kad Damienas Chazelle`as kiną dievina. Kartu tai ir atvaizdų parduotuvė, kurioje egzistuoja ne „žvaigždė žmogus“,o „žvaigždė veidas“. Kitaip tariant, tu reikalingas tol, kol esi Nelė ir tavęs ekrane galima geisti. Arba kol esi Džekas ir ekrane galima identifikuotis su tavo galia.
Džeko tragedija – ne aplinkinių meilės praradimas. Jo tragedija yra atpažinti susvetimėjimą su savimi. Aktoriaus įvaizdis yra ir prekė, paklūstanti minios ekonomikai, ir jo identiteto dalis, jo būdas apsibrėžti, kas aš esu. Tad netekęs galios kine, jis suvokia, tiesiogine šių žodžių prasme, netekęs savęs. Su kryčiu neįmanoma susitaikyti, nes nebėra kur sugrįžti – sau tu jau nebepriklausai.
Manis, su kuriuo kamera susitapatinusi dažniausiai, savęs netenka dar skaudesniu būdu. Kad labiau pritaptų, jis susitrumpina vardą ir investuotojams meluoja esąs ne iš Meksikos, o iš Ispanijos. Tikrųjų tėvų nelanko, nors iki jų vos pusvalandis kelio. Vėliau ir pats nebebijo prašyti juodaodžio aktoriaus pasitamsinti odą. Jo noras prisidėti prie kino magijos išsipildo, bet galiausiai tai jau nebe jis, tai butaforija.
Galiausiai išvydęs savo paties gyvenimo fragmentą didžiajame ekrane, Manis mato tai, kas apie jį, bet ne jo. Ši versija perkurta, joje nutrinti bet kokie niuansai. Magija – galbūt. Tačiau magija vadinami ir gražūs burtai, ir nuodai.
Pradėjęs filmą nuo Holivudo rojaus, kur visi dailūs ir laimingi, režisierius baigia jį nusileidimo į pragarą epizodu. Ne savo noru Manis patenka į dar vieną vakarėlį. Šįsyk apie grožį nekyla net minties. Čia karaliauja ginklai ir gyvos valgomos žiurkės. Kinas yra geismų pildymo mašina, tad belieka atsakyti į klausimą – kada sakome „stop“? Ar yra riba, kurios neperžengiame, kad ir kaip smalsu būtų pamatyti?
Ko gero, smagiausia „Babilono“ idėja yra rodyti kino rojų bei pragarą ne išvedant vidurkį, bet iš tiesų pašokant tiek viename, tiek kitame.
Ne visuomet maksimalizmas pasiteisina. Pavyzdžiui, filmas finišuoja trimis skirtingomis pabaigomis, tarp kurių justi ryškus disonansas. Bet kur kas dažniau jautiesi vedamas keliu, kuris ir netaupo sprogimų, ir žino, kur nori nuvesti. O svarbiausia – net pasakodamas nuoseklią istoriją su aiškiu idėjiniu stuburu, kūrinys sugeba daugybę kartų rasti juoko, įtampos bei tragizmo taškus. Jei reikėtų juostą apibūdinti vienu žodžiu, tas žodis būtų „epiškas“.
„Babilonas“ aiškiai atsiriboja nuo „Kalifornijos svajų“. Tai ne Godardo ar Bergmano metakinas. To kurti Damienas Chazelle`as, ko gero, ir nenori. Jis yra pramoginio, vizualiai užburiančio kino vaikas, kuriam filmas privalo išlaikyti įtraukiančią pasakojimo struktūrą.
Tuo „Babilonas“ panašiausias į Quentino Tarantino „Kartą Holivude“ (angl. Once Upon a Time in Hollywood). Kaip ir pastarasis kūrinys, Damieno Chazelle`o filmas noriai stojasi ant pečių ankstesnei kino tradicijai ir paliečia Holivudo aikštelę jos nesulaužęs. Taip pat kaip Tarantino, „Babilonas“ suvokia kino industrijos dvilypumą ir apie filmų magiją kalba pabrėždamas destruktyvią magijos galią.
Išvadų paradoksalumas ir yra visa esmė. Vizualią kultūrą būtina vertinti kartu reflektuojant bei keičiant joje nusistovėjusias žalingas normas. Tam tikra prasme būtent tokią analizę, o ne dar vieną filmą apie kino grožį, žiūrovams skolinga naujoji režisierių karta. Tą „Babilonas“ ir duoda.
Vlado Rožėno apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“
