Pašnekesys su Oskaru Koršunovu prasidėjo labai netikėtai: norėdamas LRT.lt žurnalistui aprodyti tamsų pirmo aukšto kambarį savo gotikiniame name, „pilyje“, režisierius užkliuvo už žemo staliuko, griuvo ir išsinarino petį. Vis dėlto susiėmė, atsakė į klausimus ir galiausiai sugebėjo atstatyti išjudėjusį kaulą.
Su atstatydintu Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovu režisieriumi O. Koršunovu aptariame ilgamečio bičiulio išdavystę, atleidimo iš pareigų priežastis, bylinėjimąsi teisme, jaunąją režisierių kartą ir ką gi jis veiks, netekęs darbo. Tačiau pradedame nuo ko kito.
Atranda Eglės Žemaitiją
Pastaraisiais metais režisierius pamėgo lankytis draugės tapytojos Eglės Karpavičiūtės gimtajame krašte, Šiluvoje. Miškų apsuptyje Eglės tėvai turi sodybą. Oskaras sako susipažinęs su Šiluvos girtuoklėliais, šie gerai pamena ir daug papasakoja apie kraštietį Eimuntą Nekrošių, savo bendraamžį. Mat šis, grįžęs tėviškėn, nepagailėdavo jiems vieno kito pinigėlio.
Oskaras dažnai išeina į mišką, žiemą šliuožia slidėmis kilometrų kilometrus, aptinka vilkų pėdsakų. „Pamažu atrandu tą Žemaitijos paribį, nors anksčiau man tai buvo svetimas kraštas. Pradedu pamilti ir mišką – tikrą, sengirę“, – sako O. Koršunovas.
Režisierius ir jaunieji
Pasak O. Koršunovo, gerų teatro režisierių – vienetai, net viso pasaulio mastu. Jo nuomone, šie žmonės pasižymi labai savitu mąstymu ir talentu.
„Kol visi kiti, net ir aktoriai, scenoje mato tai, ką mato, režisierius sugeba numatyti tai, kas bus, į priekį. Dėl to ir kyla konfliktų tarp režisierių ir aktorių“, – teigia pašnekovas.
Esą, kaip talentingas virtuvės šefas pirmiau vaizduotėje sukuria patiekalą, taip ir režisierius jau būna sukūręs spektaklio viziją, mintį. „Geras režisierius sugeba savo viziją paversti pačių aktorių, kolektyvo, trupės vizija. Jam padeda ypatingas mąstymo būdas“, – sako O. Koršunovas.
Jaunųjų režisierių karta, pasak O. Koršunovo, gyvena ir dirba gerokai pasikeitusiame kontekste. Kodėl, klausia LRT.lt žurnalistas, vyresnieji išgarsėjo savita teatro kalba, jau pirmaisiais spektakliais, o dabartiniai stato nemažai, tačiau savitumu nepasižymi?
„Esmė ta, kad jie ir nekelia sau tikslo būti išskirtiniais, genialiais. Tendencija dabar ne individualizmas, o kolektyvizmas, siekis būti kolektyvo dalimi. O kolektyvizmas, suprantama, niveliuoja. Tokia nauja Lietuvos teatro banga – kolektyvinė“, – sako O. Koršunovas.
Anot jo, gyvename laike, kai spektakliai turi atitikti naujus iš viršaus nuleistus normatyvus, vertybes. „Jau rašant paraišką projektas turi atitikti tam tikrą politinę kryptį. Kitaip rizikuoji negauti finansinės paramos. Pagal naujuosius standartus išskirtinumas vertinamas nepalankiai, to net nesiekiama. Todėl jaunieji savaime pasmerkia save niveliacijai. Nes visa turi atitikti normą“, – aiškina O. Koršunovas.
Išskirtinių asmenybių galbūt nėra, tačiau į teatrą atėjo daug režisuojančiųjų, gausiai statomi spektakliai, veikia nemažai nepriklausomų teatrų. „Judėjimas yra. Ir negalime teigti, kad jaunoji karta nepradėjo naujos bangos“, – įsitikinęs O. Koršunovas.
Gal tik dabar, anot pašnekovo, ima ryškėti naujos asmenybės: Eglė Švedkauskaitė, Kamilė Gudmonaitė, Antanas Obcarskas. Jam labai rūpi, kaip seksis auklėtiniui Jokūbui Braziui.
Išdavystė
O. Koršunovo teigimu, jo atleidimas iš pareigų – išdavystė. „Man tai labai didelis smūgis. Ne tiek dėl pašalinimo, kiek dėl sustabdyto spektaklio „Laukinė antis“ – mano senos svajonės“, – teigia jis.
Deramai atlikti pareigų, sako, jam neleista: nebuvo informuojamas apie teatro finansinius reikalus, spektaklių biudžetą, repertuaras buvo sudaromas be jo žinios. Net neturėjęs savo kabineto.
Ilgainiui meno vadovą nustota kviesti į susirinkimus, sakant, kad sprendžiami tik smulkūs dalykai. O iš tiesų, O. Koršunovo įsitikinimu, buvo svarstomi svarbiausi dalykai – pakeitimai teatre.
„Ankstesnės kadencijos pabaigoje [Martynas] Budraitis susidūrė su krize, jam kilo grėsmė prarasti generalinio direktoriaus postą. Grėsė net aktorių maištas. Todėl Martynas pasikvietė mane, aš pakviečiau Marių Ivaškevičių, ir mes visi drauge perėjome į naują kadenciją“, – pasakoja O. Koršunovas.
Tokį žingsnį, anot jo, palankiai įvertino ir trupė. Su M. Budraičiu, M. Ivaškevičiumi ir Kristina Savickiene sėkmingai pasitvirtino penkerių metų veiklos gaires, reziduojančių užsienio režisierių pavardes.
Režisierius strimgalviais puolė statyti „Miegančius“, mat dėl Didžiosios salės remonto nebuvo rodomi pagrindinį pelną teatrui davę spektakliai „Išvarymas“, „Katedra“, „Tartiufas“ (visų režisierius O. Koršunovas), „Atžalynas“ (rež. Jonas Vaitkus). Vėliau, jau vykstant karui, lankėsi Ukrainoje, grįžęs pradėjo repetuoti „Liudijimus“. „Didelio entuziazmo teatre nepajutau, bet savanoriškai į projektą kibo aktorės“, – sako O. Koršunovas.
Pradėjęs eiti pareigas, kalbėjosi su LNDT trupe, kiekvienu atskirai. Aktoriai jam teigė pavargę nuo mažų projektų, darbo su debiutuojančiais režisieriais. Dėl šių motyvų O. Koršunovas ir pasiūlęs imtis didelio sumanymo – Henriko Ibseno „Laukinės anties“.
Ši pjesė šiandien, pasak pašnekovo, labai aktuali dėl teisingumo ir tiesos skirties. „Teisingumą kurpia teismai, kolektyvai, o tiesa visada asmeninė. Šiandien labai daug žmonių, kurpiančių teisingumą, bet matome, kaip maža tikrosios tiesos“, – pabrėžia O. Koršunovas.
Diktatūra ir teismas
Repeticijos prasidėjo, o po mėnesio M. Budraitis, anot O. Koršunovo, paragino jį išeiti iš meno vadovo posto. Vis dėlto buvo sutarta „Laukinę antį“ statyti toliau. Aktoriai, pasak Oskaro, degė spektakliu, repeticijomis, visi buvo įnikę į darbą.
„Nepaisant susitarimo, staiga spektaklis stabdomas ir prasideda visas tas skandalas. Labai nemalonus, nes pilnas šmeižto. Kalbama apie drausmę, 50 ar 100 pravaikštos dienų. Suprantama, visuomenei, žmonėms, kurie kasdien eina į darbą, tokie skaičiai atrodo baisūs. Tačiau teatre darbas organizuojamas visai kitaip. Niekas į jį neina, jei tądien nėra repeticijų ar susirinkimų. Juolab kad ir pats teatras dabar funkcionuoja tik iš dalies“, – sako O. Koršunovas. Anot jo, pats generalinis direktorius dirba per nuotolį, gyvena 120 km atstumu nuo Vilniaus.
Režisierius sako LNDT turėjęs rimtų ambicijų, didelių ateities planų. Po H. Ibseno norėjo pastatyti Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ – juo būtų atidaryta Didžioji scena. Taip pat svarstęs kurti monospektaklį su Vaiva Mainelyte apie jos gyvenimą ir teatrą.
Anot O. Koršunovo, „Laukinės anties“ trupė tiesiog maldavo repeticijas tęsti. Tačiau argumentuoto atsakymo iš M. Budraičio nesulaukė.
„Buvo pasakyta „ne“ ir nepaaiškinta kodėl. Man per 30 su trupučiu metų taip dar nėra pasitaikę. Tokios vadovo diktatūros nemačiau. Kita vertus, pastatymui buvo skirta tik pusantro mėnesio, o per tokį laiką Ibseno pastatyti neįmanoma. Tad baigtis iškart buvo nuspėjama, – sako režisierius. – O į viešumą išėjo tokios nesąmonės, kad, esą, būtų išleista daugiau pinigų, o spektaklis nesukurtas. Lyg aš būčiau ne aš! Esu pastatęs per 100 spektaklių, nebuvo nė vieno, kuris nesulauktų premjeros. Repeticijos gali būti labai sunkios, bet išeis geras spektaklis, gali būti ir priešingai. Teatras gyvena ne pagal kažkokias drausmines nuostatas, čia – ne kalėjimas ir ne kariuomenė. Jis gyvena savo tiesa.“
Atstatydintasis meno vadovas teigia teatrą padavęs į teismą, neabejoja jam palankiu verdiktu. „Nėra nieko baisesnio, kaip iš menininko atimti galimybę kurti. Šią traumą išgyvenu labai skaudžiai“, – pripažįsta jis.
Konjakas per repeticijas – praeitis
Paklaustas, gal LNDT generalinio direktoriaus sprendimą lėmė meno vadovo žalingi įpročiai (teatro bendruomenėje tai vieša paslaptis), O. Koršunovas prielaidą kategoriškai atmeta, pabrėžia: „Nieko panašaus nebuvo per „Laukinės anties“ repeticijas!“
Anot jo, būta laikų, kai repetuoti galėjai ant stalelio pasistatęs konjako butelį. „Pamenu, kai įkūrėme OKT, tuo pačiu metu repetavau du spektaklius – „Shopping and Fucking“ ir „Vasarvidžio nakties sapną“, 16 valandų per parą. Suprantama, be konjako ir šokolado tada nebūčiau sugebėjęs to padaryti. Tai joks girtuokliavimas, o energijos palaikymas.
Taip, aš išgėrinėju ir tai mano Achilo kulnas. Bet paskutinis incidentas, kai pasirodžiau neblaivus per repeticiją, įvyko dar statant „Išvarymą“ (2011). Tad tai niekaip nesusiję nei su „Laukine antimi“, nei su „Miegančiais“.
Praeityje man pasitaikė visko, tačiau, kartoju, pastačiau daugiau kaip 100 spektaklių ir nė vieno nesu pragėręs. Beje, tokie dalykai atsitikdavo ir daugeliui aktorių, režisierių. Ta problema [svaigalų vartojimas] teatre yra, tiksliau – buvo, dabar ji, ačiū Dievui, išgyvendinta. Nes buvo tokia tradicija, norma – eiti į sceną įkalus 50 gramų, o režisieriui – pasistiprinti, kad prašviesėtų mintys. Bet tai – praeitis“, – tvirtina O. Koršunovas.
Be Didžiojo brolio priežiūros
Tad kas, jo manymu, lėmė atleidimą? O. Koršunovas svarsto, kad M. Budraitis ėmėsi kitos teatro strategijos – nusprendė labiau remtis jaunąja teatro kūrėjų karta.
„Šiaip jau – tai gera strategija. Nes jaunoji karta vis tiek ateis, – sako jis ir priduria: – Manau, galiausiai jis atleis ir M. Ivaškevičių. Bet ir pats tada turėtų atsistatydinti: mes trise atėjome, trise turėtume ir išeiti – taip būtų teisinga. Ir tada mus pakeistų jauni žmonės, jie galėtų valdyti ir kurti teatrą be Didžiojo brolio priežiūros.“
Tačiau jei jaunieji pateks į tokio vienvaldžio vadovo kontrolę, toliau svarsto O. Koršunovas, jie atsidurs nepavydėtinoje situacijoje. „Nes neturės realių galių ir taps savotiškais įkaitais“, – teigia jis.
Anot režisieriaus, M. Budraitis, matydamas naujas tendencijas, suprato, kad jei toliau nori vadovauti teatrui, turi keisti jo koncepciją. „Iš esmės labai gerai, kad ateina jaunimas! Tačiau jie turi ateiti patys, be Martyno kontrolės“, – įsitikinęs režisierius.
Nuogąstauja dėl spektaklių
Gruodį LRT.lt žurnalistas paklausė LNDT aktoriaus Algirdo Dainavičiaus, kuo baigsis O. Koršunovo ir M. Budraičio istorija. Šis nusišypsojo ir atsakė: „Vyrai susitars, viskas galiausiai bus gerai.“
O. Koršunovas į tai atsako, kad savo karo kirvį jis galėtų užkasti. „Juolab kad jie patys turės užkasti savąjį. Nes pagal tai, kaip eina teisminis procesas, tampa aišku, kad esu atleistas neteisėtai. Tik vargu, ar mums pavyks vėl susidraugauti su Martynu, nors daug metų buvome labai artimi“, – sako menininkas.
Jis nuogąstauja dėl LNDT statytų spektaklių. „Be mano repeticijų jie neapsieis, – sako. – Kita vertus, ambicingus projektus, vertus Nacionalinio teatro, Lietuvoje galiu realizuoti tik aš. Ir realizuoti tik Nacionaliniame teatre. Man svarbus šis teatras – jame dirbau 30 metų, čia sukūriau didžiausius savo darbus.“
Anot jo, LNDT privalo pristatyti geriausius Lietuvos kūrėjus, taip pat išpildyti plataus žiūrovų rato lūkesčius. „Kviestinis užsienio režisierius gali pastatyti gerą spektaklį, bet nesugebės jame perteikti vietiniams žiūrovams reikalingos savitos informacijos, specifinio socialinio fono. Tikrąją aktualiją, tikrąją aurą gali sukurti tik vietiniai režisieriai, aktoriai, kompozitoriai, dailininkai“, – įsitikinęs O. Koršunovas.
Prastova netruks ilgai
O. Koršunovas šiuo metu išgyvena kūrybinę prastovą, nes kelerių metų planus buvo skyręs tik LNDT, pasiūlymų dirbti užsienyje atsisakė. Vis dėlto pasikeitus aplinkybėms, darbų nestokoja. 2023-iųjų Europos kultūros sostinėje Timišoaroje (Rumunija) ketina statyti rumuniškų realijų prisodrintą „Išvarymą“. Bulgarijoje, Sofijoje, dalyvaujant Nobelio premijos laureatei Sviatlanai Aleksijevič, statys „Černobylio maldą“.
Sicilijoje antikiniame teatre planuoja inscenizuoti Aristofano „Taiką“. „Yra tikimybė, kad pagrindinį vaidmenį vaidins Roberto Benigni“, – maloniai nustebina O. Koršunovas.
Mintis pastatyti „Laukinę antį“ jo vis tiek nepalieka – derasi dėl H. Ibseno pastatymo Norvegijos nacionaliniame teatre. Danijos nacionaliniame teatre tariasi statyti „Kelią į Damaską“, taip pat numatyti keli projektai Ukrainoje. Planuoja pastatymą ir OKT/Vilniaus miesto teatre.
„Tad aš kursiu“, – pabrėžia O. Koršunovas.
Pasirodžius šiam interviu su O. Koršunovu, LRT.lt susisiekė su LNDT vadovu M. Budraičiu ir pasiteiravo, ar O. Koršunovas iš tiesų kreipėsi į teismą dėl jo atleidimo iš meno vadovo pareigų.
M. Budraitis pabrėžė, kad režisierius O. Koršunovas sumaišė sąvokas: buvo kreiptasi ne į teismą, o į Darbo ginčų komisiją prašant panaikinti atleidimą ir leisti toliau dirbti LNDT.
„Teismas nevyksta. Jis [Oskaras Koršunovas] yra [teatrą] padavęs į Darbo ginčų komisiją. Kaip teko matyt, Darbo kodeksas Koršunovui turi negalioti, bet kažkaip jis taip padavė“, – kalbėjo LNDT generalinis direktorius.
