Kultūra

2020.05.14 19:51

Mylimiausiam Oskaro Koršunovo „kūdikiui“ OKT koronavirusas gali būti pragaištingas

OKT teatrui – 20 (30)!
Mindaugas Klusas, LRT.lt 2020.05.14 19:51

1999 metais įsteigtas Oskaro Koršunovo teatras mini 20 metų sukaktį ir mena dar ilgesnę – 30 metų trukmės istoriją. Viskas, kaip žino ištikimiausi OKT gerbėjai, prasidėjo nuo mažos pelytės. Ar dar mažesnis sutvėrimas dabar nesunaikins unikalaus Lietuvos ir Europos teatro reiškinio – klausimas. „Galbūt liksime tik kaip istorinis tarpsnis, kurį kas nors norės prisiminti“, – LRT.lt mįslingai ištaria teatro lyderis Oskaras Koršunovas.

Ten būti čia

Pirmuoju OKT spektakliu, kai dar nė nesapnuota apie nepriklausomą teatrą, tapo „Ten būti čia“ (1990). Bene pirmoji nepriklausomos Lietuvos premjera įvyko praėjus 11 dienų po Kovo 11-osios. „Iš esmės tai buvo pradžia“, – sako O. Koršunovas.

Šį spektaklį jis neseniai prisiminė koronaviruso pandemijos kontekste, kalbėdamasis su teatrologe Daiva Šabasevičiene. Mat jam baigiantis klausiama: „Kas gali pakeisti pasaulio eigą ne tik šitoje Žemėje, bet ir kitose planetose?“ Aktorės Rimantės Valiukaitės personažas atsako: „Pelytė“.

Tada, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, teatro salių tuštėjimo metą, spektaklis „Ten būti čia“ priešingai – klestėjo, kas savaitę sulaukdamas žiūrovų antplūdžio. Teatro kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją, klausdamas „Oskaro Koršunovo teatras?“, ir jau po spektaklio „Senė“ atsakė teigiamai su šauktuko ženklu.

„Kai teatras buvo steigiamas 1998–1999 metais, pavadinimo nebereikėjo ieškoti. Šviesaus atminimo scenografė Jūratė Paulėkaitė pasakė, kad pavadinimas jau yra“, – prisimena LRT.lt kalbinamas O. Koršunovas.

OKT jau kaip savarankiška įstaiga debiutavo naujosios dramaturgijos inscenizacija „Shopping and F*cking“ (1999). „Tada pradėjome skaičiuoti nepriklausomo teatro laiką. O nuo pačių ištakų praėjo 30 metų“, – sako režisierius.

Tinklai idėjoms gaudyti

OKT teatras, anot jo, buvo įkurtas kaip laboratorija, kurioje darbas vyktų be perstojo, o ne priešokiais – nuo vieno pastatymo iki kito. „Suvokiau, kad tik nuolat dirbdami, tik „išstatę tinklus paukščiams gaudyti“, galime suvaldyti įkvėpimą, atsitiktinumus, kūrybos impulsus“, – pabrėžia O. Koršunovas. OKT buvo nepriklausomas, tačiau pasiryžo ir tapo repertuariniu teatru – iki tol nematytas dalykas! Per 30 metų jame buvo sukurta daugiau kaip 50 spektaklių.

Ilgainiui, pasak pašnekovo, subrendo koncepcija šiuolaikinę dramaturgiją inscenizuoti kaip klasiką, o klasikus – šiuolaikiškai. Visuomenės aktualijoms tokia nuostata, O. Koršunovo teigimu, suteikė universalią dimensiją, buitį paversdama būtimi.

Iš pradžių į teatrą jis žvelgęs kaip į grynojo meno raišką. Todėl statyti vadinamieji oberiutai – Daniilas Charmsas, Aleksandras Vvedenskis („Objedinenije realnogo iskusstva“ – oberiu – 3-iojo dešimtmečio rusų avangardistų grupė). Meninė realybė ir jiems, ir O. Koršunovui atrodė svarbesnė už tikrovę. Be to, šių spektaklių efemeriškumas atitiko permainų, keistenybių ir nerimo laiką.

Klaidžiose kapitalizmo džiunglėse

Spektakliu „P. S. Byla OK“ (1997) jau prabilta apie savąją kartą. O su „Roberto Zucco“ (1998) ir „Shopping and F*cking“ atsirado socialinio teisingumo, jo siekio tema. Pasak O. Koršunovo, OKT konferencijos virto manifestais, skelbiančiais, esą teatras jau nebegali sukti akių nuo tikrovės, virti tik savo sultyse. „Nėrėme į pačias kapitalizmo džiungles. Į sceną išėjo jauni žmonės, gyvenantys jose“, – prisimena režisierius.

Tačiau socialinio teatro jam ir bendražygiams nepakako, todėl kaip alternatyva atsirado „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1999) – vaizduotės teatro pavyzdys, kupinas šekspyriškos metafizikos ir pasąmonės vaizdinių. „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003) šiuo požiūriu buvo estetinis „mišrūnas“, balansavo ties socialinės dramos ir poezijos riba.

Spektaklyje „Meistras ir Margarita“ (2000) išryškėjo nesuprantamo, net sąmoningai gniuždomo menininko tema. Ją padiktavo pats trupės gyvenimas.

„Tapome stipriu reiškiniu, kuris tada ne visiems patiko. Apie mus sakė, kad esame blusa ant dramblio“, – prisimena O. Koršunovas. Turėta omenyje, kad daugelis jo spektaklių ilgą laiką buvo rodomi Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (nuo 1998 metų – Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

Dar viena viršukalnė pasiekta spektakliu „Oidipas karalius“ (2002). „Nepriklausomam teatrui jis buvo milžiniškas pastatymo apimtimi, galia ir kelių kartų aktorių darbais“, – pabrėžia O. Koršunovas. Paskaičiuota, kad per 30 metų OKT yra vaidinę 177 aktoriai. Tai irgi unikalus reiškinys.

„Kas tu?“

„Statydami naujausią dramaturgiją, eksperimentus, skverbdamiesi į nepažintas teritorijas, plėsdami akiratį ėmėme pasigesti savęs. Išsibarstėme. Todėl reikėjo grįžti į save, atsakyti į klausimą, kas esame patys“, – prisimena O. Koršunovas.

Taip atsirado visa spektaklių trilogija – „Hamletas“ (2008), „Dugne“ (2010), „Žuvėdra“ (2014) – ir joje susiformavo tam tikra aktorinė mokykla. Trilogijoje vaidino Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Nelė Savičenko, įsitraukė Darius Meškauskas.

„Šią trilogiją galima būtų vadinti OKT teatro piku, į šiuos spektaklius ėjome nuo pat pradžių. Atsisakėme kitiems mūsų spektakliams būdingos dinamikos, vizualumo – liko tik aktorius, žiūrovo akivaizdoje apnuoginęs savo sielą“, – sako pašnekovas. Apskritai, anot O. Koršunovo, daugelis aktorių gali teisėtai laikyti OKT savo teatru, kiekvieno indėlis buvo svarbus.

Daug dirbo, garsiai kalbėjo, dar įjungė „Sirenas“

OKT bene pirmasis pradėjo aktyvią viešųjų ryšių strategiją. Nedotuojamas, pats save išlaikantis teatras, pasak pašnekovo, neturėjo kitos išeities. „Daug dirbome, tačiau ir garsiai apie save kalbėjome. Tai irgi daugelį pykdė“, – prisimena O. Koršunovas. Kita vertus, įvykių ir informacijos buvo tiek, kad norėjosi tuo dalytis su visuomene.

OKT skyrė dėmesio ir eksperimentiniams darbams. Jo scenoje pirmą kartą buvo pastatytos šiuolaikinės operos „Grimo opera“, „Winter“, „Prarasto laiko beieškant“, taip pat šokio spektakliai. OKT debiutavo Anželika Cholina („Pamišusių mergaičių šokiai“). Beje, „Vasarvidžio nakties sapnas“ irgi buvo įvertintas kaip šiuolaikinio šokio spektaklis, jį į savo rengiamą festivalį pakvietė vokiečių šokio legenda Pina Bausch.

Kai duris atvėrė OKT teatro studija, į ją išmėginti savo galių atėjo daug jaunų kūrėjų: Kirilas Glušajevas, Olga Generalova, Paulius Ignatavičius, Artūras Areima, Agnė Leonova, Lina Židonytė, Kamilė Gudmonaitė, Neli Walker, Simona Biekšaitė, Karolis Vilkas. OKT debiutavo Yana Ross, šviesaus atminimo Saulius Mykolaitis, čia statytos pirmosios M. Ivaškevičiaus pjesės.

OKT teatras pradėjo rengti tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ (2004). Anot O. Koršunovo, sugebėta į Lietuvą atvežti pačius garsiausius Europos režisierius, įdomiausius pastatymus. Taip pat buvo organizuojamas ir Druskininkų vasaros festivalis, gyvavęs penkerius metus.

Pažadas Nobelio premijos laureatei

Kelis vakarus praėjusią savaitę „Zoom“ platformoje garsūs rusų, latvių, ukrainiečių, Izraelio aktoriai skaitė dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus 2016 metais parašytą antiutopiją „Miegantys“. Skaitymą, kurį režisavo O. Koršunovas, stebėjo ir Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič. Internetiniam spektakliui pasibaigus dokumentinės prozos autorė išreiškė viltį, kad O. Koršunovas kada nors galės inscenizuoti jos „Černobylio maldą“.

Klausiamas apie tai, režisierius LRT.lt teigia mėginsiąs šį projektą įgyvendinti. „Jis turėtų įvykti net ne teatre. Jau buvo numatytos erdvės ir Minske, ir Lietuvoje. Tačiau nepakako finansavimo, prasidėjo krizė, o dabar užklupo pandemija. Tačiau, manau, tas projektas vis tiek bus įgyvendintas“, – sako O. Koršunovas.

Devyniskart Avinjone

OKT teatras tapo ir lietuvišku, ir pasauliniu fenomenu – įsitikinęs O. Koršunovas. Ne mažiau kaip pusė spektaklių parodymų įvyko užsienyje. OKT dalyvavo garsiausiuose teatro ir net šokio festivaliuose ir nusipelnė bene labiausiai prestižinio „Naujosios teatro realybės“ prizo. O po didelių turų, festivalių ir bendrų teatro projektų Prancūzijoje O. Koršunovui suteiktas Meno ir literatūros kavalieriaus ordino titulas.

Avinjono festivalyje OKT lankėsi net 9 kartus. Festivalis finansavo kelis teatro projektus, tarkime, „Meistras ir Margarita“ buvo pastatytas jo lėšomis. Taip pat ir „Romeo ir Džuljeta“. „Ugnies veidas“ pasaulį apkeliavo taip pat šio festivalio ir ilgamečio jo vadovo Bernard`o d`Arcier nuopelnu. Šių metų Avinjono festivalį turėjo atidaryti OKT projektas „Otelas“.

Pagrindines pajamas teatras gavo iš užsienio gastrolių ir pastatymų. Nemaži honorarai padėjo kurti gausesnį ir įvairesnį repertuarą. Nuo jų Lietuvai sumokėti mokesčiai buvo didesni nei dotacijos, kurias valstybė skyrė teatrui.

„Apskritai teatras buvo sukurtas kaip nuolat veikiantis organizmas. Išgyventi jis galėjo tik būdamas aktyvus, nuolat funkcionuodamas, rodydamas spektaklius, semdamasis jėgų iš paklausos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Dabar OKT veikla sustojo ir mes, negaunantys pastovios dotacijos, atsidūrėme keblioje situacijoje. Po pandemijos, ko gero, transformuosimės arba liksime tik kaip istorinis tarpsnis, kurį kas nors galbūt norės prisiminti. O gal nenorės, bet čia jau kiti dalykai“, – baigia pokalbį O. Koršunovas.

Faktai pagal OKT

Nauja teatro realybė ir dar 99 teatro prizai – faktas;

Pirma spektaklio transliacija internetu ir dar 99 pirmi kartai – faktas;

20 metų kūrybos, darbo, draivo – faktas;

„Shopping and F*cking“ – naujų laikų teatras: pirmą kartą kritikuojama vartotojiška visuomenė ir parodoma, kas kiek shopinasi ir už kiek fuckinasi – faktas;

Pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje scenos herojais tampa homoseksualai – faktas;

Pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje scenos herojais tampa narkomanai – faktas;

Teatro gastrolės 5 pasaulio žemynuose, neaplankant tik vieno – faktas;

Pagrindinėje Avinjono programoje pristatyti 8 spektakliai, neskaitant vieno – faktas;

Per 20 metų OKT teatre apsilankė beveik milijonas žiūrovų, arba tiek, kiek emigravo iš Lietuvos – faktas;

Aplankytos visos įmanomos Lietuvos miestų ir miestelių scenos – faktas;

Sudėjus visų spektaklių trukmę, tai būtų pusantrų metų trukmės spektaklis be pertraukos – faktas;

„Grimo opera“ – pirma šiuolaikinė opera dramos teatre – faktas;

„Vienatvė dviese“ – pirmas šiuolaikinio šokio spektaklis dramos teatre – faktas;

Klasika šiuolaikiškai ir šiuolaikinė drama klasiškai – faktas;

Trys kartai Venecijos bienalėje – faktas;

Koprodiuseriai – didžiausi pasauliniai teatro festivaliai: Avinjono festivalis, „Theater der Welt“, „Salzburg Festspiele“, „Zuercher Theaterspektakel“, Niu Heiveno festivalis „Arts&Ideas“, Berlyno teatras „Hebbel“, festivalis „Les Boreales“, Miuncheno bienalė – faktas;

Aplankyta per 150 skirtingų pasaulinių teatro festivalių – faktas;

Legendomis virtę „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Shopping and Fucking“, „Meistras ir Margarita“, „Ugnies veidas“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Oidipas karalius“ ir dar 50 kitų spektaklių – faktas;

Per 20 metų OKT teatre kūrė Laimonas Noreika, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Juozas Budraitis, Darius Gumauskas, Regimantas Adomaitis, Jūratė Onaitytė, Eglė Mikulionytė, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Airida Gintautaitė ir dar 177 kiti aktoriai – faktas;

Iki atsirandant internetui popieriuje parašytų recenzijų nesutalpintų Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus – faktas.