Dvylika patiekalų, šiaudo traukimas, tradicinis palaiminimas ir malda. Tai tik keli Kūčių vakaro papročiai. Šis vakaras suvienija šeimą ir artimuosius.
„Šventė – tai ne pramoga. Stalas yra mūsų šeimos altorius per šventes“, – sako Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkė Vida Olechnovičienė.
Kad ir kaip toli būtume ar šiuolaikiškai gyventume, Kūčios kviečia sustoti, sugrįžti, susikaupti, apmąstyti.
„Anais laikais visokiausios grūdinės, ankštinės, sodo, lauko, miško, upių ir ežerų gėrybės susirinkdavo ant šito stalo“, – vaizdžiai pasakoja muziejininkė.
Kūčios – ypatinga šventė.
„Susirinkdavo vakaroti, pasidalyti nuomonėmis, prisiminimais, gražiomis akimirkomis, kaip praėjo tie metai. Tad neužmirškite padėti šaukštus ant stalo ir gražiai praleisti vakarą, prisimindami kai kurias senas tradicijas“, – sako Lietuvos liaudies buities muziejaus edukatorė Danutė Blaževičienė.
Lankomės vienoje Lietuvos liaudies buities muziejaus sodybų. Praveriame pirkios duris. Čia netrukus prasidės Kūčių vakaras.
„Jeigu mes dar kitaip, giliau pažvelgtume, tai ant šito mūsų stalo – visa ūkininkavimo istorija. Juk mes ir žvejai, ir rinkėjai, ir žemdirbiai, ir gyvulininkystės atstovai. Ir visa tai – štai čia“, – atskleidžia V. Olechnovičienė.
Kūčių tradicijų tąsa, jų prisiminimas – Lietuvos liaudies buities muziejaus misija.
„Po Kūčių vakarienės mama visada pasiimdavo saują riešutų ir berdavo vaikams ant galvų. Buvo sakoma, kad kuo daugiau vaikas surinks, tuo jis bus laimingesnis. Kitur tėtis sustatydavo vaikus, nes šeimos buvo gausios, ratu. Duodavo po mažą maišelį ir berdavo žirnių. Vėliau skaičiuodavo. Pas kurį daugiausia maišelyje žirnių, tam dalią reikės didesnę skirti“, – vieną iš Kūčių tradicijų primena D. Blaževičienė.
„Turime kuo didžiuotis ir ką saugoti. Pas mus toks vakaras, kai žemdirbiai pabaigdavo visą metų darbų ratą. Jie aptardavo, įvertindavo ir metų pabaigoje padėkodavo visai aplinkai už tai. Jie jau planuodavo, modeliuodavo kitus metus. Ir tokia santarvė su savimi, su artimu, su aplinka, su gamta – štai, kas yra Kūčios. Ką užauginom, ką atradom, ką pasėjom, bet nieko nenužudėm, – ant šito stalo“, – sako muziejininkė V. Olechnovičienė.
Susitikimas prie šeimos altoriaus priverčia atkreipti dėmesį į papročius ir prisiminti tai, kuo tikime, dėl ko kasdien stengiamės.
„Dabar tas skubėjimas... Žmogus tiesiog priverstas gyventi kitaip, bet ką jis pajuto vaikystėje, patyrė, neša toliau. Ir tai labai gražu. Labai tikiuosi ir linkiu visoms šeimoms, kad kažką prisimintų ir mūsų vaikai, o gražioji mūsų Kūčių tradicija neišnyktų ir nebūtume visi tokie patys. Per Kūčias mes tarsi koduojame savo ateinančius metus. Ir ta magija – panašus pritraukia panašų. Jeigu mes taip pasielgsime, taip pasidalinsime, tą turėsime... Ne pavalgyti susirinkome, o tiesiog pasidalyti tuo, kas simboliškai žada gerus ateinančius metus“, – mintimis dalijasi Lietuvos liaudies buities muziejaus muziejininkė V. Olechnovičienė.
O po rimties, susikaupimo ir apmąstymo ateina dar vienas magiškas laikas.
