Milda Goštautaitė – šaulė ir visuomenininkė, šiuo metu migruojanti tarp Lietuvos ir Ukrainos, kur veža humanitarinę pagalbą. Pašnekovė atvirauja: „Visos Ukrainos vienas žmogus, viena organizacija ar net viena šalis neišgelbės. Padėti išgyventi karą, laimėti ir po to atsistoti ant kojų galime tik visi kartu. Kiekvienas darydamas viską kas nuo jo priklauso, kas įmanoma ir dar šiek tiek daugiau, nes tai visų mūsų karas.“, rašoma leidyklos „Hubris“ pranešime žiniasklaidai.
Milda ne tik visomis išgalėmis prisideda prie pagalbos Ukrainai, bet yra ir ukrainiečio menininko, šiuo metu kariaujančio fronte, Ihorio Mychailyšyno dienoraščio „Mirties šokis“ (leidykla „Hubris“) leidimo iniciatorė. Mūsų pokalbis sukasi apie savanorystę, karą ir susitelkimą.
– Milda, papasakokite daugiau apie save – ar visuomet buvote tokia visuomeniška? Turėjote kokių nors patirčių su kariuomene ir krašto gynyba iki įstodama į Lietuvos šaulių sąjungą?
– Visuomeniška buvau visada, užaugau šeimoje, kurioje buvo skatinama pagalba kitiems, meilė savo kraštui, neabejingumas šalies ir pasaulio įvykiams, tačiau su karyba nieko bendro neturėjau. Na, nebent skautavimas galėtų būti laikoma įžanga. Iki mokyklos baigimo Kaune buvau aktyvi skautė.
– Kodėl nusprendėte įstoti į šaulius? Kaip atrodė jūsų pirmieji kartai ten? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– 2014 m. karo Ukrainoje pradžia mane sukrėtė kaip ir daugelį lietuvių. Visada jaučiau Rusijos grėsmę, sekiau naujienas, klausiausi senelių, tėvų pasakojimų apie sovietmečio žiaurumus, tačiau iki Maidano, ta grėsmė neatrodė tokia reali. Prasidėjus karui Ukrainoje, savaime atsirado noras kuo įmanoma jiems padėti, o tuo pačiu pradėjau galvoti, kas jei pas mus? Kur eičiau, ką daryčiau? Pradėjau ieškoti informacijos ir Lietuvos šaulių sąjunga pasirodė esant tiksliai tai kaip galima prisidėti prie šalies saugumo ir gynybos, išliekant civiliu.
Iš tiesų čia prisidėjimo galimybių yra visiems, nepriklausomai nuo fizinio pasiruošimo, amžiaus ar lyties. Sunkiausiai turbūt yra rasti laiko visoms veikloms, kuriomis norėtųsi užsiimti ir kur matau prasmę, nes jų tiesiog yra labai daug. Svarbu ir kovinis pasiruošimas, ir pagalba šalies institucijoms – policijai, VSAT, švietimas ir kt.
– Buvote minėjusi, kad į Ukrainą su humanitarine pagalba pradėjote važinėti nuo 2016 m. Ką ten pamatėte?
– Nuo 2016 m. kasmet po kelis kartus su kitais savanoriais vykdavome į Ukrainą, ne tik vežėme humanitarinę pagalbą, tačiau ir moralinį palaikymą. Kartu su Lietuvos organizacijomis, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos Caritas ir Lietuvos ambasada Ukrainoje organizavome koncertus Ukrainos kontroliuojamoje Luhansko srities dalyje – Severodonecke, Novodružeske, Lysyčanske. Su Lietuvos garbės konsulu Luhansko apskrityje Robertu Gabulu organizavome seminarą mokytojams, ten suvažiavo mokytojai iš dabar jau praktiškai sunaikintų aplinkinių miestelių – Girčės, Zolotės, Novodružesko, kt.
Luhansko sritis gerokai neturtingesnė už likusią Ukrainą, turiu pasakyti, kad iki Severodonecko apsupties ir žiniasklaida, ir įvairios NVO jai skyrė gerokai mažiau dėmesio nei šalia esančiai, taip pat tuo metu dalinai okupuotai, Donecko sričiai. Dauguma regiono žmonių, virš 70 proc. net nebuvo gyvenime išvykę už srities ribų. Todėl nuolatinis Lietuvos palaikymas, profesionalių Lietuvos atlikėjų atvykimas ten buvo sutinkamas labai šiltai. Visada tuo pačiu nuveždavome ir paramą mokykloms, vaikų namams, kariams. Su kiekvienais metais jautėsi atmosferos kitimas, daugėjo ukrainiečių kalbos, tvarkėsi gatvės, atsidarinėjo verslai. Visą šį progresą nubraukė vasario 24 d. pilno masto Rusijos invazija.
– Ar jūsų misijos pasikeitė, kai rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą? Kur važiuojate dabar, kokią humanitarinę pagalbą teikiate?
– Labai pasikeitė, nes prieš tai buvo koncentruota parama vienam regionui. Dabar jos reikia visoje šalyje, net ir tuose regionuose kur nevyksta aktyvūs kovos veiksmai, ten labai reikalinga pagalba viduje perkeltiems asmenims. Mūsų anksčiau reguliariai remtų įstaigų nebėra. Mokyklos sugriautos, vaikų namai išformuoti, vaikai paskirstyti po saugesnius regionus, didžioji dalis Luhansko srities – okupacijoje.
Stengiamės ir toliau padėti iš Luhansko apskrities persikėlusiems asmenims, tačiau pažeidžiamų žmonių skaičius smarkiai išaugo. Nepaprastai reikalinga pagalba dingusių be žinios karių šeimoms, jos liko be jokio pinigų šaltinio, siaubingos sąlygos deokupuotose teritorijose, tokiose kaip Chersono apskritis, ten ne tik trūksta visko, ten dar žmonės neatsigavę nuo patirtų baisumų, reikalinga ir psichologinė pagalba, sugriauta infrastruktūra, nėra elektros, vandens, ryšio, šildymo, trūksta gydytojų, gaisrininkų, kitų specialistų, įrangos, nes viską išsivežė atsitraukdami okupantai. Smarkiai išaugo ir kariuomenės poreikiai, karui užsitęsus, mobilizavus daugybę karių, jų pilnas aprūpinimas tapo itin sudėtingas. Apie pagalbos poreikį galima kalbėti ir kalbėti, nes jis toks didelis, neaprėpiamas, dar dešimtims metų.
– Tokie susidūrimai su kenčiančiais žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, kažką jumyse pakeitė arba atvėrė?
– Ne. Tiesiog kiekvieną kartą nuvažiavusi, prisimenu, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime, dėl kokių rūpesčių verta nerimauti, o kas yra tiesiog greitai praeinantis niekalas, nes gyvenant taikoje lengva užsimiršti.
– Šiuo metu esate Lvive – kokia atmosfera tvyro mieste, kaip atrodo sąlygos, kuriose gyvenate? Su kokiais vietiniais žmonėmis bendraujate, kokią pagalbą jiems teikiate?
– Ukrainoje šį kartą buvo daug veiklos, buvome Lvive, Kijeve, Charkive, Dnipre, Chersone. Susitikimai įvairūs, nuo strateginių projektų planavimo, iki paramos išvežiojimo pagal adresus, su kariais, su civiliais, su administracijų darbuotojais.
Visus šiuos miestus vienija noras nepasiduoti. Nepaisant nuolatinių oro pavojaus sirenų, žmonės tęsia gyvenimą, eina į darbą, atstatinėja sugriautus namus, susitinka pasidžiaugti ir paverkti. Taip pat visus juos vienija pagalbos poreikis, įvairios pagalbos, nuo infrastruktūros atkūrimo iki asmeninių maisto rinkinių. Tačiau labiausiai vienija susitelkimas ir savitarpio pagalba.
– Jūsų iniciatyva pasirodė Ihorio Mychailyšyno dienoraštis „Mirties šokis“. Kaip susipažinote su Ihoriu?
– Pirmą kartą pamačiau Ihorį karo fotografijų parodoje Kyjive, tuomet, atrodo, įvyko stebuklas, užsižiūrėjau į kario prie pianino nuotrauką, o atsisukus į muzikos garsą, čia pat jį ir išvydau, gyvai grojantį parodoje, lyg nužengusį tiesiai iš nuotraukos.
Jau po pusmečio jo sulaukėme Lietuvoje, projekto „Gyvenimas ant nulinės ribos“ rėmuose, po to jis, tada dar pirmakursis Muzikos akademijos studentas, prisijungė pagroti su Kristoforo orkestru Kijeve. Vėliau profesinis ryšys peraugo į draugystę. Tai žmogus, kuriuo gali pasitikėti, su kuriuo įdomu, su kuriuo tiesiog gera ir patylėti.
– Kuo „Mirties šokis“ išsiskiria iš kitų tokio žanro, Ukrainoje vadinamo „veteranų proza“, knygų?
– Tai ne kūryba, o tikras jauno žmogaus dienoraštis, civilio žmogaus, kuris su karyba neturėjo nieko bendro, įdomu skaityti nuoširdų pasakojimą, kur autorius nevengia pasijuokti iš situacijų ir paties savęs, nepaisant bendro konteksto baisumo. Dienoraštyje labai taikliai atsispindi civilio žmogaus virsmas į karį ir priverčia susimąstyti kaip elgčiausi aš pats?
– Daugelis žmonių Lietuvoje netiesiogiai išgyvena karą, seka naujienas iš fronto, aukoja labdaros fondams. Kaip manote, kuo knyga apie 2014 metų įvykius Donbase lietuvių skaitytojams galėtų būti aktuali dabar?
– Tai ką patyrė Ihoris, gali nutikti mums visiems, Rusijos grėsmė Lietuvai kaip niekada didelė. Todėl nei vienas negalime atmesti pasiruošimo svarbos. Taip pat, tai padeda geriau suprasti šių dienų aktualijas. Daug jaunų žmonių Ukrainoje dabar praeina tuos pačius etapus kaip Ihoris, nes daugybė naujų savanorių ar mobilizuotų karių atėjo iš civilio gyvenimo, tie dalykai nesikeičia. Labai tikiuosi, kad ši knyga taps papildomu stimulu nenustoti aukoti Ukrainai.
