Lapkričio 10-ąją Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Tuskulėnų memoriale vyko režisieriaus Vytauto V. Landsbergio filmo „Senis prie jūros“ peržiūra. Joje dalyvavo režisierius ir pagrindinis filmo herojus – profesorius Vytautas Landsbergis. Trankiai, su kariškių atliekamomis dainomis, dar kartą paminėta ir profesoriaus sukaktis.
2022 metų spalio 18-ą dieną profesoriui Vytautui Landsbergiui sukako 90 metų. Jubiliejaus proga režisierius Vytautas V. Landsbergis sukūrė filmą-portretą apie savo tėvą. Filmas „Senis prie jūros“ – asmeniškas, (auto)ironiškas kino portretas apie devyniasdešimtmetį žmogų, vis dar aktyvų, pilietišką ir kūrybišką, kažkada stovėjusį Lietuvos nepriklausomybės atstatymo darbų fronte.
Bendraautoriai
Portalui lsveikata.lt filmo režisierius Vytautas V. Landsbergis pasakojo apie filmo pavadinimo atsiradimą ir jo sąsają su amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingway`aus romanu „Senis ir jūra“:
„Kai filmavome pajūryje, pakalbėjau, kad dar neturiu filmo pavadinimo, o kai žiūriu į tave (profesorių – aut.), atrodo kaip senis ir jūra. „Ne, – jis sako, – to nedaryk, jau geriau senis prie jūros“. Toks buvo tėvuko pakoregavimas ir tapome pavadinimo bendraautoriais. Jis mėgsta autoironiją. Aišku, buvo žmonių, kurie sakė, kaip čia garbų profesorių seniu vadinti. Bet man tame žodyje neslypi koks nors kvailumas, ypač kalbant apie tėvą, ar kažkoks neįgalumas, o priešingai – labai daug išminties, kaip ir Hemingway`aus kūrinyje“, – pokalbyje pasakojo režisierius.
Filme jūros įvaizdis labai svarbus. Režisierius ją pasirinko neatsitiktinai. Anot jo paties, buvimas prie jūros, ypač Nemirsetoje, jo tėvui labai artimas.
„Jūra mūsų mitologijoje stiprus, archetipinis simbolis. Amžinybės, begalybės, dievo, pomirtinio pasaulio, prie jūros visada jaučiame tą nerimastingą ir laiminančią didybę. Tą tėvas savo eilėraščiuose dažnai aprašo, jis tokių gražių haikų yra prirašęs“, – pokalbyje portalui lsveikata.lt sakė V. V. Landsbergis.
Apie filmą „Senis prie jūros“
Tačiau filmas ne apie praeitį ar tada nutikusias politines sėkmes ir nesėkmes, o apie dabartį. Brandaus, valingo, pasiutusiai užsispyrusio žmogaus portretas, nepalaužiamo, skaidraus ir aiškaus mąstymo netgi senatvės laikotarpyje. Filmas apie tai, kokia nūnai kasdienybė buvusio atkurtos valstybės vadovo, esančio pensijoje, bet iš tiesų niekada joje nesančio ir net neplanuojančio išeiti į pasyvesnį, atostoginį laiko praleidimo būdą. Ypač dabar, Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje.
Filme galima pamatyti ir kitokį, viešai publikai nematomą „naminį“ Vytautą Landsbergį – vis labiau rimstantį, filosofiškai apibendrinantį bendražmogiškuosius patirties dalykus, prisimenantį išėjusius amžinybėn artimuosius, ypač mamą ir žmoną Gražiną, eiliuojantį, verčiantį Rabindranatą Tagorę, besidžiaugiantį buvimu su proanūkiais ar vienatvėje, vaikštinėjantį čiurlioniškų pasaulių pakraščiais, savo sielos pajūriais.
