Naujas scenos menų premjerų sezonas Vilniuje prasidėjo Menų spaustuvėje rodytu įstaigos „Be kompanijos“ prodiusuotu šokėjo ir choreografo Luko Karvelio spektakliu „Yet Another Day in Paradise“ (liet. Dar viena diena rojuje). L. Karvelis yra vienas ryškiausių Lietuvoje gimusių šokio menininkų.
Aušros Kaminskaitės scenos menų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“
Jis mokėsi „Codarts“ šokio akademijoje Roterdame ir nors dar yra labai jaunas, jau dirbo su Europoje puikiai žinomais ir vertinamais menininkais. „Yet Another Day in Paradise“ – pirmasis jo kurtas spektaklis, kuriame Karvelis šoka ne vienas, o drauge su buvusiu bendrakursiu, Prancūzijoje gimusiu Benoit Couchot.
Kai režisuoti spektaklius, kuriuose patys vaidina, imasi aktoriai, pagrindinius vaidmenis jie paprastai skiria patys sau. „Yet Another Day In Paradise“ Karvelis ir Couchot yra lygiaverčiai veikėjai, kurių judėjime ir žodžiuose pagrindine veikėja tampa „queer“ žmogaus savijautos heteronormatyvioje visuomenėje tema.
Spektaklio pradžioje po žemę tarsi kirminai šliaužioja dvi sportinius kostiumus vilkinčios būtybės surištomis rankomis. Tiksliau, susikišę jas į kišenes, tarsi žmonės, turintys visas priemones ir galimybes gyventi visavertį gyvenimą, tačiau patys pasirenkantys to nedaryti. Čia aš prisimenu bendruomenei nepriklausančių žmonių komentarus: turi jie tas teises, juk į kalėjimą už orientaciją nesodina ir mirties bausmių netaiko!
Ironiją įžvelgiau pati ir abejoju, kad iš principo dramatiškoje pradžioje kūrėjai sąmoningai ją inspiravo. Užtat ironiškai skamba spektaklio pavadinimas, kuriame rojumi vadinamas pasaulis, kasdien nardinantis į baimių, pykčio, agresijos liūną. Aprašyme teigiama, kad tokiame pasaulyje rojų tenka susikurti pačiam. Ir labai nejauku pamatyti, kad kartais tai reiškia apsistatyti barikadomis ir sąmoningai atmesti realybę.
Spektaklyje į rojų žengiama sutikus į save panašų žmogų, gal net artimą sielą, kuri myli ir leidžiasi būti mylima. Tie, kuriuos anksčiau pavadinau žemės kirminais, palaipsniui stojasi ir pradeda žaisti, atranda scenos erdvę ir išnaudoja ją lėkdami ratais, nes būnant dviese nebereikia aklai šliaužioti – yra kur žiūrėti, yra ką sekti.
„Yet Another Day in Paradise“ pamačiau kaip pakankamai nuoseklią žmogaus tapatybės brandos istoriją ir spėju, kad nuoseklumui įtakos turėjo dramaturgės Sigitos Ivaškaitės pagalba. Anksčiau aprašytas etapas – tai vaikystė, kai iš pradžių nesupranti, kas vyksta, tad ieškai, už ko užsikabinti, o suradęs atramą pajunti džiaugsmą ir tampi laisvas žaisti. Kitas etapas – paauglystė, tada pradedame jausti, kas esame ir ko norime, ir suvokti, kaip į tai reaguoja aplinka. Tai pamačiau scenoje, kurioje, vos baigę lakstyti ratu ir rinkti maišus ir atributus, Karvelis su Couchot susispaudžia ant vienos riedlentės. Iš pradžių jie balansuoja, tiesiog bandydami išsilaikyti, paskui abu traukia iš maišų peruką, švarką, batus.
Padedamas Karvelio, Couchot žengia pirmus žingsnius link „drag queen“ įvaizdžio. Deja, tai nėra gražus ir šviesus asmenybės išsilaisvinimo momentas. Persirengimo scena atliekama negrabiai, vis dar bandant išsilaikyti ant nestabilaus riedlentės paviršiaus, ant kurio reikia sutilpti dviese, nors ji pagaminta vienam žmogui. Matome ne besiskleidžiantį žmogų, o bandymą pražysti absoliučiai nepalankiomis sąlygomis.
Paprastai tariant, ši scena leidžia fiziškai pajusti, ką išgyvena žmogus, bandantis atsiskleisti kaip „queer“ bendruomenės narys: pagrindo po kojomis stygių, klaikias abejones kiekviename žingsnyje, vietos ir erdvės kvėpuoti trūkumą.
Po paauglystės duetas žengia į suaugusiųjų pasaulį. Tą, kuriame esi tai, kuo pasirinkai tapti. Tą, kuriame susiduri su neteisybe ir pats vienas esi atsakingas už tai, kaip su ja susitvarkysi. Tą, kuriame pajunti, kokią įtaką tavo tėvų sprendimai ir elgesys turėjo dabarčiai. Karvelio ir Couchot branda – tai drąsa kalbėti apie jiems asmeniškai jautrias vaikystės patirtis, dainuoti į mikrofoną, šokti Lietuvos scenoje su aptemptais triko ir ilgų plaukų perukais. Ši spektaklio dalis tampa žaviu ir smagiu šou, kuriame abu šokėjai atrodo beveik laisvi būti tuo, kuo nori būti, ir kalbėti apie tai, kas kažkada juos skaudino.
Netikėta pastebėti, kad kuo ryškiau scenoje skleidžiasi atlikėjų „queer“ prigimtis, tuo labiau jie tolsta vienas nuo kito. Iš pradžių vienas kito ieškoję, tuomet džiaugęsi meile, buvę kartu sunkiausiose situacijose, galiausiai abu patraukia savais keliais ir susikoncentruoja į asmenines linijas. Jie veikia toje pačioje scenoje su ta pačia stilistika, tačiau nebeturi nieko bendra, tarp jų nebėra ryšio. Šis pokytis koreliuoja su reklamuojant premjerą paties Karvelio feisbuke pasidalyta trumpa jo ir Benoit santykių reziumė: netikėtu atradimu, dramomis ir išsiskyrimu. Čia kyla mintis, kad spektaklyje „Yet Another Day in Paradise“ „queer“ veikiau yra atlikimo stilius, o jo turinys – tai asmeninė meilės istorija.
Tokiame kontekste gražiai ir drauge nejaukiai, netgi šaltai atsisveikinama paskutine spektaklio metafora. Nuskambėjus seksualinės prievartos istorijai, Couchot ir Karvelis sutupia skirtinguose scenos galuose ir kuria šviesą: pirmasis degindamas degtukus ir susikoncentravęs į save, antrasis veidrodžio šuke projektuodamas spindulį į kitą žmogų. Toks santykis atskleidžia žmonių polinkį matyti tik save arba tik per save. Asmeniniuose santykiuose tai trukdo juos išlaikyti. Visuomenės santykyje su individu tai trukdo pamatyti, kad už tau svetimos išraiškos egzistuoja visiškai nesvetimas žmogus. Ir tai yra toli gražu ne vien „queer“ pasaulio realybė.
Spektaklį „Yet Another Day in Paradise“ drąsiai siūlyčiau rinktis tiems, kurie pradeda pažintį su „queer“ bendruomene. Pati jai nepriklausydama ir negalėdama suprasti daugybės niuansų, jaučiu, kad eiliniam žiūrovui tai bus gana saugus spektaklis, užčiuopiantis svarbius žmogiškus niuansus ir pakankamai atsargiai bei patraukliai užkabinantis neheteronormatyvų pasaulį. Be to, spektaklis atviras gana saikingai. Jis nemurkdo žiūrovų veidais į purvą, bet lengvai praveria „queer“ pasaulio duris ir įsileidžia į koridoriaus pradžią.
O jei tokios tematikos kūrybai dar nesijaučiate pasiruošę, raginu progai pasitaikius apsilankyti bet kuriame kitame Luko Karvelio spektaklyje. Šis kūrėjas pasižymi savita, išskirtine energijos ir technikos derme, tad, nepriklausomai nuo to, patiks jums spektaklis ar ne, susitikę su jo kūryba vis tiek patirsite šį tą unikalaus.
Aušros Kaminskaitės scenos menų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“
