LRT PLIUS laidoje „7 Kauno dienos“ Jolanta Donskienė pasakoja apie savo vaikystę Sedoje, „Ratilio“ ansamblį, prisimena savo vyrą Leonidą Donskį, kuriam šiais metais būtų sukakę 60 metų.
Visą pokalbį galite žiūrėti laidoje „7 Kauno dienos“.
– Kaip norėtumėte kalbėti, lietuviškai ar žemaitiškai?
– Klausimas labai toks įdomus, kadangi kalbu šitoje Lietuvos teritorijoje lietuviškai. Bet dabar mano sodyboje meistras atvažiavęs iš Sedos ir neįtikėtinas dalykas, kiek atsigamina žodžių. Kalbuosi su juo žemaitiškai ir pasijutau grįžusi į vaikystę ir tai yra neįtikėtina.
Tikrai, pasisuku į kai kuriuos savo kaimynus, noriu žemaitiškai jau kalbėti savo sodyboje. Nelengvs dalyks, tep jau naują tokį žodį išgirdau – „atsikvatėjis“, laba daug tokių naujų žodžių išgirdau paskutinėm deinom ir dar į galvel mon teik sugrįž ir toks geras jausmas jau yr, kvapus pradėjau užuosti savo vaikystės beveik…
Maždaug taip, turbūt tai gal dirbtinai skamba, nes man reikia gyvo žmogaus, tada atsigamina visiškai. Kartais Kaune... Esu išgirdusi, pavyzdžiui, kur turguje: girdžiu žmogų, kuris kažko prašo, ir aš atsisuku. Sakau: „Atleiskit, jūs iš Žemaitijos?“ Sako: „O kodėl jūs klausiat?“ Sakau: „Aš girdžiu.“ – „Ką, – sako, – girdit?“ – „Aš girdžiu, – sakau, – kažką tokio.“
Jaučiu žemaičių kalbą, man ji patinka, ji tokia kitokia, mąstymas kitas, mintis visiškai kitokia ir ji tokia gan grubi, bet labai aiški. Joje nepaslėpta niekas po gražiais žodžiais, kaip būna dzūkų tarmėj, kur tikrai jau ten atrodo žmogus net čiulba ir jis minkštutis, gerutis, o žemaitis – grubus.
– Jūs gimėte Klaipėdoje, kaip atsiradote Sedoje?
– Seda yra vieta, kur buvo mano mamos abu tėvai, miestelyje didžiulis namas prie upės, prie Varduvos, priešais Plechavičiaus malūną, prie užtvankos. Žemaitiškai tai sakytų „zaplūska“. Dabar žinai, kad yra rusicizmai, arba slavizmai, įvairiausi žodžiai dabar atsigamino, buvau net užmiršusi. Šalia – žydų kapinės. Ir ten vaikystėje mus su pussesere tėvai iš Klaipėdos atvežė pas senelius į Sedą. Mes iki mokyklos abi ten ir augom ir paskui visus vienuolika metų mokykloje žiemos, vasaros, pavasario, rudens atostogos buvo praleidžiamos ten.
Negalėjau be Sedos. Ir atsitiko visiškai neįtikėtinas dalykas. Kai įstojau į universitetą, psichologiją, labai norėjau lankyti folklorinį ansamblį, mano balsas – visai stiprus, normalus, bet supratau, kad dainuodama pas Zitą Kelmickaitę nepateksiu. Čia 1982 metai, labai seniai, bet man sako, tu gi gali žemaitiškai kalbėt. Ir aš pabandžiau ir laimėjau. Man plojo – tai buvo išvis neįtikėtinas dalykas, dėl savo tarmės patekau į tą žymųjį ansamblį, kuris nemažai prisidėjo prie Lietuvos išlaisvėjimo, drąsiai dabar galiu tai sakyti.
– Ar prisimenate apie ką tuomet kalbėjote?
– Pasakojau, kad mane užaugin bočelis su babunel, labai gera muni maitin, aš užaugau toks burbulalis. Ir tas burbulalis – tai aš, na, mano skruostai taip visada atrodė, tokia apvalaus veido, raudonų skruostų – burbulalis. Tai va, ir po šito nutikimo Burbulalis tapo mano pravarde. Jeigu ansambliečio paklaustumėt apie Jolantą, gal žino, bet Burbulalis – tai viskas aišku. Kai skambindavau, tai ir sakydavau, čia Burbulalis skambina.
– Šiemet esate žiniasklaidos akiratyje, gerai tai ar blogai? (Šį rudenį L. Donskiui būtų sukakę 60 metų – LRT.lt.)
– Jeigu tai yra susieta su data, tai tarsi turėčiau pasakyti, kas būtų, jeigu būtų… Atsisakiau keleto pokalbių, sakydama, kad nenoriu liūdėti viešai, ir tai buvo nuoširdus atsakymas. Gal dėl to ir nesijaučiau, kad mane kas nors būtų atakavęs prieš mano valią. Save saugau kartais nuo tų dalykų. Ne tai, kad nenoriu prisiminti, tiesiog žiūrėti nenoriu, viską atsimenu. Turiu daug draugų, kurie atvažiuoja, ir mes visada prisimenam – tiek daug tų istorijų, linksmų dalykų, visokiausių juokingų istorijų.
– Dainavimas duetu su Leonidu?
– Visiškai netikėtas dalykas. Atsirado 1997 metų įrašai, kurie yra padaryti Amerikoje, Karlaile, Dikensono koledže, kur trejus metus su Leonidu praleidome. Rusų kalbos katedros vedėja iš Lenkijos, labai įdomi mokslininkė Lena Segal, beje, ji buvo išgelbėta iš koncentracijos stovyklos… Ji mums išvažiuojant paprašė įrašyti rusiškų romansų – norėjo palikti studentams, kurie mokysis kalbos.
Sakė: „Jūs labai gražiai dainuojat...“ Tai po šitiek metų kartą dabar pamačiau, kaip mes kartu dainuojam… Dainuoju kartu ir graudulio nėra, džiugesys ima viršų. Susitvarkau su emocijomis, žinoma, ne visada, ir ne visada noriu apie tai šnekėti.
– Gyvenate už 100 kilometrų nuo Kauno, kodėl?
– Čia klausimas toks… Neplanavau išvažiuoti iš Kauno ir gyventi mūsų sodyboje. Tai buvo mūsų planas su Leonidu, kai statėmės namą, kuris yra šalia Česlovo Milošo gimtinės. Ten vyksta seminarai, iš Milošo centro į mūsų namus gali persikelti diskusijos.
Planavome, kad tai bus namai, kuriuose rinksis draugai, senatvėje galėsime smagiai leisti laiką. Tokia buvo mintis statant namą ir kai nutiko tai, kas nutiko, visiškai negalėjau būti tame kaime ir negalėjau, išvis negalėjau ir nenorėjau – man buvo beprotiškai sunku važiuoti ten. Buvo labai daug sudėta ateities planų. Ir namas buvo statomas, kad būtų vienas didžiulis kambarys su projektoriumi, viršuj – palėpė, studentai galėtų nakvoti. Žodžiu, tokia mūsų gyvenimo stipri projekcija. Ir tai yra taip netoli Kauno ir iki Vilniaus netoli, tai yra Lietuvos centras, atsiranda viso to prasmė.
Bet staiga ta prasmė dingo ir nežinojau, kaip tą prasmę susirasti, tiesiog čia nebuvo gilių apmąstymų, čia buvo nenoras, liūdesys. Vėliau, po dvejų metų, 2018-aisiais, sau pačiai netikėtai pabandžiau tą namą jaukintis. Vieną žiemą, sakiau, žiemosiu, buvo 2019 metai. Žiemosiu iki pirmo sniego. O tų metų žiema, pirmas sniegas iškrito gegužės 12 dieną. Taip ir atsitiko, kad likau tą pirmą žiemą. Buvau išsigandusi, jeigu bus daug sniego, kaip čia prasikasiu kelią, kaip išvažiuosiu…
O dabar tai yra namai, kur mane lanko tiek mūsų draugų… Jie juokauja, kad kai gyvenau Kaune, būdavo, važiuoja iš Vilniaus, pavyzdžiui, į Klaipėdą, ir sugalvoja mane aplankyti, tai kai įvažiuoja į Kauną, tai vis kokį kelią remontuoja, kur nors bus kamštis, niekada nežinai, kaip privažiuosi. O čia – neįtikėtina, galima pasukti ir esi tikras, kad už 35 kilometrų privažiuosi prie namų, gali net laiką pasiskaičiuoti. Ir dabar aš ten labai gerai jaučiuosi. Aš ten užgyvenau labai daug gražaus gyvenimo.
Visą pokalbį galite žiūrėti laidoje „7 Kauno dienos“.
