Pirmadienį po ligos mirė poetas, šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas, dramaturgas ir literatūros kritikas Liudvikas Jakimavičius. Po dvidešimt dienų jis būtų sulaukęs 63-ejų.
Apie šią netektį pirmadienį socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė poetas Antanas A. Jonynas.
Artimiausiems velionio bičiuliams buvo žinoma, kad Liudvikas galynėjasi su sunkia liga. Tačiau mirtis visada ištinka netikėtai, visada – ne laiku.
Sergejus Kanovičius: mes labai šauniai nesutardavome
„Tikresnio žmogaus už Liudviką nepažinojau, – LRT.lt sako velionio kurso draugas poetas Sergejus Kanovičius. – Sulaukęs beveik 63-ejų, jis buvo sąžiningas kaip vaikas, niekados nemokėjo meluoti. Niekam nėra melavęs apie tai, ką jaučia, ką galvoja arba kaip myli Lietuvą. Esu su juo praleidęs daug dienų ir vakarų diskutuodamas. Patikėkite – mes labai nesutardavome, tačiau – labai šauniai nesutardavome.“
L. Jakimavičius yra palydėjęs S. Kanovičių į poezijos pasaulį. Perskaitęs jo eilėraščių pasakė, kad šis neturėtų rašyti į stalčių. „Pats buvo nepaprastai autentiškas, unikalus poetas. Žodį jautė širdimi“, – sako pašnekovas.
Dar vakar juodu matėsi, tas susitikimas buvo gana viltingas, nors visi žinojo, kad baigtis neišvengiama.
„Vakar jį užtikau, sakyčiau, džiaugsmingą: bendravome, kalbėjome, šypsojomės, žiūrėjome vienas kitam į akis. O šiandien atėjau pas jį ir jis užgeso mano akyse. Tegul jam šviečia Amžinoji šviesa. Jei kas nors jos nusipelnęs, tai Liudvikas – tikrai. Jis gyveno tikrai ir nesumeluotai. Surasti žmogų, kuris nugyveno gyvenimą nesumeluotai, šiais laikais labai sunku. Praradome labai sąžiningą žmogų, nuostabų poetą, bičiulį, vyrą. Man jis buvo dvasios brolis“, – nutyla S. Kanovičius.
D. Kuolys: gyva ir kenčianti siela
Kultūros istorikas, visuomenės veikėjas Darius Kuolys LRT.lt sako, kad L. Jakimavičius lietuvių kultūroje buvo nepakartojamas, išskirtinis: labai jautrus, jautriai išgyvenęs tikrovę.
„Ir sykiu rūstus žemaitis. Su stipria ironijos, juoko dovana gebėjęs tą tikrovę labai subtiliai išjausti, apie ją labai niuansuotai kalbėti. Buvo puikus poetas. Sykiu turėjo Dievo dovaną matyti komiškąsias būties puses. Apdovanotas sveika sodria ironija“, – kalba D. Kuolys.
Juodu su L. Jakimavičiumi buvo studijų bičiuliai Vilniaus universitete sovietų imperijos pabaigoje. „Liudvikas buvo nepakartojamas universitetinio ir apskritai Lietuvos literatūros, viešo, politinio gyvenimo personažas“, – sako pašnekovas.
L. Jakimavičius prisidėjo prie „Šėpos“ teatro atsiradimo, gyvavimo. „Jis labai kandžiai ir kartu subtiliai, taikliai gebėjo vaizduoti ir sovietinę tikrovę, ir visas mūsų laisvojo gyvenimo grimasas, kurios paskui tik ryškėjo, Liudviko buvo užgriebtos“, – teigia D. Kuolys.
L. Jakimavičius užaugo tremtinio šeimoje, tad ir jo santykis su sovietų imperija nelaisvės metais buvo ypač jautrus. Jo dėdė Gediminas Jokimaitis buvo V. Mačernio kartos ir rato žmogus, irgi tremtinys poetas. Liudvikas juo didžiavosi.
Buriantis „Sietyno“ žurnalui, L. Jakimavičius buvo vienas svarbesnių to rato žmonių. Artimai bendravo ir su vyresniąja karta – buvo ir Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos jaunesnysis bičiulis.
Anot D. Kuolio, L. Jakimavičius 1988 m. birželio 3-iąją buvo toje salėje, kur rinko Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.
„Liudvikas kaip poetas nebuvo nusišalinęs nuo viešojo gyvenimo, priešingai – labai aktyviai jame dalyvavo. Išgyveno dėl visų visuomenės, valstybės suklupimų. Tai buvo gyva ir kenčianti siela, tuo pačiu labai stoiškas žmogus. Pastaraisiais metais jo sveikata nebuvo stipri, tačiau jis su krikščionišku ir romėnišku stoiškumu išgyveno jį ištikusią ligą, fizinę negalią – buvo labai stiprios sielos“, – sako D. Kuolys.
V. V. Landsbergis: kas buvo bendra – visiems laikams
Vytautas V. Landsbergis, Liudviko jaunystės bičiulis, pasakytų taip: yra jaunystės draugai, kurie išlieka draugais amžinai, nepaisant to, ar paskui keičiasi jų politinės pažiūros, ideologijos ir pan.
„Pastaruoju metu su Liudviku bendravome mažiau, bet tai, kas mūsų gyvenime nutiko bendra, man buvo svarbu, brangu ir – visiems laikams“, – tvirtina poetas, dainų autorius ir filmo apie L. Jakimavičių kūrėjas.
Sako, būta gražių nutikimų ir atitikimų, bendrystės, pradedant nuo mokyklos laikų ir senamiesčio žibučių, ulionių su poezija, Anykščių vynu, mandelštamais ir blokais.
„Mėginome tęsti Rimo Buroko „užmestą“ gyvenimo stilių, šiek tiek pavalkataujant su poezijos knyga rankoje, su gitara, dainomis. Liudvikas nuo tada man įsiminė kaip žmogus, turįs itin gerą humoro jausmą – ne vulgarų, ne kaimietišką, o aukštos prabos. Tai vėliau pasireiškė ir jo kūryboje. Šie dalykai mus siejo. Vėliau, universitete, tapome kursiokais. Romas Lileikis organizavo „Filologijos rudenis“, be Liudviko „Pilicininkų“, „Sargo nuotykių“, „Gaisrininkų legendų“ jie būtų sunkiai įsivaizduojami“, – pasakoja V. V. Landsbergis.
Jį žavi elegiškas Liudviko humoras, jo minoro mažoras: „Jis gali juokauti absurdiškus dalykus, tačiau juose visada glūdi „Mažojo princo“ gelmė, sielos žaizda. Daugeliu atžvilgių buvome artimi bendraminčiai. Trapus tai buvo bendrumas, – sako pašnekovas ir priduria: – Mano filme Liudvikėlis buvo lyg amžinasis keleivis – vienišius ir stebėtojas, jautrus ir pažeidžiamas žmogus. Jo humoras buvo neatsiejamas nuo sužeistumo.“
L. Jakimavičius gimė 1959 rugpjūčio 21 d. Kuliuose, Plungės rajone. 1985 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, 1991 m. – Lietuvos muzikos akademijos scenaristų kursus. 1988–1998 m. dirbo „Šėpos“ teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas“, „Metai“ redakcijose. Nuo 1998 m. dirbo „7 meno dienų“ redakcijoje, prodiuserių firmose, Baltijos TV scenaristu bei režisieriumi, vėliau „Literatūros ir meno“ redakcijoje.
Parašęs pjesių, literatūros kritikos straipsnių, publicistikos. Poezijos įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, į rinktines, antologijas. 2007 m. Vytautas V. Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą „Liudvikas“. Lietuvos rašytojų sąjungos nariu L. Jakimavičius buvo nuo 1993 metų.
Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba netrukus praneš apie galimybę atsisveikinti su velioniu.
Kviečiame prisiminti L. Jakimavičių LRT.lt gegužę darytame interviu:
Taip pat skaitykite
Taip pat LRT mediatekos įrašuose:
Laida „Be pykčio“:
Vakaro autografas. Pokalbis apie kūrybą (A. Marčėnas, H. Kunčius, A. Šlepikas, L. Jakimavičius ir prof. D. Katkus apie kūrybą)
SUGRĮŽAU
Aš ir vėl
su savo vaikystės dviračiu –
su tuo,
atsispindinčiu tvenkinio vandeny
kitame krante,
kur meškerioja
atsispindintis vaikas,
pakrantėj numetęs dviratį,
rugpjūčio saulei
leidžiantis už debesų.
(Liudvikas Jakimavičius, iš „Paliktų palečių“, 2021)
