Architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio gyvenimas ne tik ilgas, 100 metų, bet ir pilnas įvairiausių veiklų, įdomių, spalvingų ar nelabai linksmų epizodų. Ypatinga ir tai, kad garbaus amžiaus sulaukęs architektas buvo gana aktyvus aktualijų dalyvis ir turėjo puikią atmintį, rašoma „7 Kauno dienų“ pranešime žiniasklaidai.
Šeimos nariai dažnai girdėdavo gyvai ir detaliai (su datomis, pavardėmis, miestais) pasakojamas istorijas. Ir suprato, kad tai būtina fiksuoti. Daugiausia architektą kalbino jo vyresnysis sūnus Gabrielius Žemkalnis, kartais jaunesnysis sūnus Vytautas Landsbergis.
Pasakojimų garso įrašai leidžia grąžinti laiką, gal net ir žmogų... Su jo kalbėjimo stiliumi, žodynu, balso jėga ir įtaiga. Įrašai daryti apie 1980 m.
Birutė Landsbergytė, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio anūkė:
„Tuomet aš papasakosiu“, – sako Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir sakinys po sakinio skleidžiasi spalvingos biografijos epizodai.
Turime dokumentą-liudijimą, pripildytą ne tik asmeninio turinio. Unikalu: turime balsą ir tarsi galimybę šiandien bendrauti su architektu. Džiaugiuosi, kad klausantieji šias audioknygas pažins žmogų, kuriam žodis „Lietuva“ reiškė aktyvų veiksmą, ginant ir puošiant tėvynę, saugant jos piliakalnius, miškus, principingai kovojant su konjunktūriniais, užkulisiniais susitarimais.“
Jolita Kančienė, architektūros istorikė, pirmoji tyrinėjusi architekto kūrybą:
„Keli fragmentai iš pažinties su V. Landsbergiu-Žemkalniu.
Architekto kūryba profesionaliai domėtis ėmiau nuo 1983 metų, kai tuometiniame Architektūros institute buvo pradėta rengti monografija „Kauno architektūra“ (išleista 1991 m). Aš įsiprašiau, kad man būtų leista pristatyti tarpukario laikotarpį. Tuomet nėriau į archyvus, bibliotekų specfondus (tokiuose buvo saugoma tik su tarnybiniais leidimais prieinama „buržuazinė“ literatūra).
Architektas V. Landsbergis-Žemkalnis – neabejotinai buvo iškiliausia asmenybė to meto kūrėjų gretose. Vėliau netgi savo straipsnį – interviu „Literatūroje ir mene“ (1988-03-26) pavadinau „Susitikimas su architektūros patriarchu“. Architektas visada laiškais ir telefonu nuoširdžiai atsakinėjo į mano klausimus, kartais, tikriausiai, net diletantiškai primityvius.
1992 m. Architektų sąjunga sumanė išleisti V. Landsbergio-Žemkalnio šimtmečiui skirtą monografiją. Tuo metu man teko garbė ir betarpiškai pabendrauti su Maestro, lankytis pas jį namuose Architektų gatvėje Lazdynuose. Nustebino sovietinio buto kuklumas – pagalvojau, kaip turi jaustis šioje dėžutėje didis architektas, šitiek pristatęs rūmų ir prabangių rezidencijų?
Kambarių visos durys buvo atvertos, o Architektas tarsi antrindamas man sakė: „Man reikia erdvės, negaliu būti uždarytas.“ Knyga buvo išleista laiku – tiesiai jubiliejui. Deja, jos skurdi išvaizda, prastas popierius, neryškios nuotraukos nuvylė tiek mus, autorius, tiek gerbiamą jubiliatą. Tiesa, jis iš mandagumo šito nepasakė...
Landsbergių giminėje nuo seno puoselėjamos istorinės atminties tradicijos – tai liudija tiek paties Architekto rašyti prisiminimai, tiek jo artimųjų įrašyti audiopasakojimai. Pastarieji sugulė į knygą „Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Iš atminties ekrano“ (2009), o dabar „7 Kauno dienų“ dėka pristatomi penkiomis audio knygomis.
Istorija interpretuojama per asmeninę prizmę, todėl atrodo tokia artima ir paprasta, lengvai suvokiama. Architektas įdomus ir šarmingas pasakotojas – tarsi mėgaujasi prisiminimais, papildo juos savomis charakteristikomis, pikantiškomis detalėmis, nuspalvina humoru, ironija ir autoironija. Audiomemuarai suartina klausytoją su pasakotoju.
Girdime jo balsą, intonacijas, juoką, tą jo mėgstamą įterptuką „vadinasi“... Atrodo, tarsi būtume šalia ir Architekto pasakojimas būtų skirtas specialiai mums. Architekto V. Landsbergio-Žemkalnio audiomemuarai – vertingas palikimas ne tik architektūros mylėtojams, bet ir visiems atminties kultūros puoselėtojams.“
Dr. Marija Oniščik, filosofė, miesto gidė:
„Architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio (1893–1993) atsiminimų audioįrašai – tai galimybė išgirsti gyvą istorijos balsą. O besiklausant – įsisąmoninti, kad girdime ne tik vieno didžiausių Lietuvoje kūrėjų balsą. Girdime balsą, kalbantį ne tik už save, bet už visas Lietuvos dvasinių aristokratų šeimas, už dinastijas, be kurių nebūtų Lietuvos kultūros.
Kalbantį už tuos, kurie ne tik gynė savo šalį su ginklu rankoje, kaip tai darė pats Landsbergis-Žemkalnis, bet ir – netgi anksčiau nei iškilo gynybos būtinybė – maitino ją „dvasios penu“. Tikrieji aristokratai, jie karta po kartos gyveno dėl savo šalies kultūros. Tai šeimos, kurios stebina ir kelia pagarbą. Visos jos – Jablonskiai, Landsbergiai, Mašiotai, Janulaičiai, Petkevičiai, – kurių nariai nuolat minimi šiuose atsiminimuose, tarpusavy susietos giminystės ir dvasinės bendrystės ryšiais tarytum karališkos dinastijos. Tikrieji Lietuvos dvasios karaliai.
Audioįrašai neapima visų šimto architekto gyvenimo metų. Čia jis pasakoja atskirus savo gyvenimo epizodus nebūtinai chronologine tvarka. Bendras praeities paveikslas susidaro iš buities smulkmenų: iš atminties gelmių išnyra vaikystės draugai ir namų teatras, Vilnius ir Ryga. Sužinome, kad būsimajam architektui gimnazijoje nesisekė aritmetika ir vokiečių kalba, bet sekėsi rusų kalba. Prano Mašioto dėka jis atrado matematiką. Ir Mašioto dėka stojo į Rygos Politechnikos institutą studijuoti architektūros, nors pats labiau norėjo važiuoti į Maskvą studijuoti teisės, o technikos apskritai nemėgo. Vyresnieji patardavo, kokią profesiją, kokią žmoną rinktis, – viskas tam, kad būtų pasitarnauta ateities Lietuvai. Ir tie patarimai veikė.
Sužinome, kaip jautėsi Landsbergis-Žemkalnis studijų metu Romoje ir kaip „prižiūrėjo“ vėliau į tą pačią architektūros mokyklą studijuoti atvykusį Stasį Kudoką. Kaip jis mokėsi italų kalbos, kaip laikė egzaminus – kartą net netyčia įstumtas į egzaminų auditoriją – ir kaip siekė suprojektuoti kažką „naujoviškai“, priešingai profesoriaus primygtiniams siūlymams vadovautis „klasikiniais“ architektūros pavyzdžiais. 1926 metais grįžęs į Kauną čia rado vis dar dominuojančią rusų kalbą ir kartų nesutarimą: senieji inžinieriai skeptiškai žiūrėjo į jaunimo mokslus užsienyje. Sunku patikėti, bet prieš vieną gerbiamą tarpukario Lietuvos architektūros „grandą“ teko sukelti net „revoliuciją Gelžkelio valdyboje“.
Ar tai būtų vaikystė, ar karas, ar studijos – Landsbergio-Žemkalnio istorija sklidina humoro. Kad ir pasakojimas apie tai, kaip slapta nuo žmonos jis pas Arbitblatą nusipirko išsvajotą fortepijoną, o vėliau iš Prahos vietoje žmonos prašyto krištolo parvežė smuiką!“
VU prof. Marija Drėmaitė, architektūros istorikė:
„Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – vienas žymiausių ir produktyviausių 20 a. Lietuvos architektų, suprojektavęs virš 150 projektų įvairiose Lietuvos vietose ir užsienyje. Ilgametė architekto kūryba atspindi įvairius Lietuvos istorijos ir architektūrinės aplinkos formavimo etapus: tarpukario Kauno ir miestelių modernizavimą, 1939 m. atgauto Vilniaus pertvarkymą sovietinės ir nacių okupacijos metais, pokario išeivijos architektūrines nuostatas ir praktikas Vokietijoje ir Australijoje. 1959 m. sugrįžęs į sovietų Lietuvą jis įsitraukė į architektūrinį gyvenimą iki pat Nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais.
Greta architektūrinės veiklos V. Landsbergis-Žemkalnis buvo ir istorinė asmenybė. Jo gyvenimo išklotinėje galima rasti daugybę svarbių dvidešimto amžiaus Lietuvos istorijos įvykių, kuriuose jis aktyviai dalyvavo.“
Architektas perdavė Lietuvos literatūros ir meno archyvui savo darbų ir dokumentų rinkinį. Tai vertingi 20 a. Lietuvos kultūros paveldo ir istorijos dokumentai. Audioįrašai iš Landsbergių šeimos archyvo papildo šią dokumentaciją. Audioknygą sudaro penkios dalys: 1. Nuo berniuko iki kareivio, 1894–1916; 2. Rusijos kariuomenės praporščikas ir nepriklausomos Lietuvos karininkas, 1916–1922; 3. Studijos Romoje, 1922–1925; 4. Darbai ir patirtys Laikinojoje sostinėje ir ne tik, 1926–1936; 5. Mažosios istorijos, 1894–1938.
Audioknygoje galima išgirsti istorijas, užrašytas 2009 m. V. Landsbergio sudarytoje V. Landsbergio-Žemkalnio memuarų knygoje „Iš atminties ekrano. Rašyta ir pasakota (Vilnius: „Versus aureus“). Šį kartą šios ir kitos istorijos atgyja papasakotos paties autoriaus balsu. Knygą išleido VšĮ „7 Kauno dienos“, (Svetlana Gužauskienė ir Jurgita Pridotkaitė), įžangas parengė B. Landsbergytė. Knygos dizainą sukūrė Laimutė Varkalaitė. Garsu pasirūpino Vytautas Kederys. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Audiomemuarus galima rasti LRT archyvuose, KTU ir VDU bibliotekose ir „7 Kauno dienų“ „Youtube“ kanale.
