Atsakomybę dėl Rusijos karo Ukrainoje, rašytojo Sergejaus Kanovičiaus nuomone, reikia prisiimti ir mums, europiečiams, – nepastebėjome, nenorėjome matyti, kaip mūsų išrinktieji pataikavo Putino režimui. Anot LRT.lt pašnekovo, turėtume prisiimti atsakomybę ir už selektyvų požiūrį į pabėgėlius – vienaip priimami ukrainiečiai, kitaip – žmonės iš Afganistano, Irako, Sirijos. „Mokytis turi ne tik išrinktieji, juos renkantieji – taip pat“, – įsitikinęs S. Kanovičius.
– Ar šiomis dienomis ir savaitėmis tebėra ūpo kūrybai? Poetas Gintaras Grajauskas štai sako, jaučia, esą bet koks rašymas dabar neturi jokios vertės. Ar Rusijos karas Ukrainoje leidžia kiek atitrūkti, susikaupti kitiems darbams?
– Tenka prisiversti. Mintys apie vykdomą neteisybę neapleidžia. Manau, kad tą jaučiame kiekvienas, kad ir ką bedarytume. O dėl prasmės? Viskas priklauso nuo to, ką darai.
– O kaip jautėtės, kai tai prasidėjo, kaip jaučiatės šiuo metu?
– Bejėgiškai. Buvo gėda savęs, savo kasdienio sotaus gyvenimo – žydinčios magnolijos už lango, paukščių čiulbėjimo – gėda iš visiško bejėgiškumo.
– Ar nebaugu užmaršties? Kai Ukrainos žmonės pavargsta, kai laisvės gynėjai pavargsta kariauti, kai mes su Europa pavargstame domėtis įvykiais ten – tik agresorius negyva Lavrovo fizionomija smelkia savo plieninį pleištą, pavertęs mus visus įkaitais?
– Kadangi visas pastangas jau seniai skiriu atminčiai, jai išsaugoti, tai užmaršties baugu. Labai noriu tikėti, kad pasaulis nepamirš Ukrainos aukų ir motinų skausmo. Esu tikras, kad Ukraina ir kiekvienas padorus žmogus neleis pamiršti. Niekada. Ir po to, kai bus įvykdytas teisingumas Rusijos nusikaltėlių atžvilgiu.
Užmarštis visuomenei pavojinga. Jos vietą užima melas, demagogija, istorinis revizionizmas, kuris, mano galva, Rusiją sunaikino kaip valstybę, – melas be karo išgyventi negali. Karas yra paskutinė to melo ir jo užsakovų viltis.
Užmarštis nugalima. Taip, kaip nebuvo leista pamiršti Holokausto aukų. Nors Holokausto atmintis mums tolimesnė ir tiesiogine, ir, deja, perkeltine prasme. Manau, kad dauguma Ukrainos skausmą, Rusijos agresiją ir kaltę suvokė tą akimirką, kai sužinojo apie Rusijos pradėtą karą prieš nepriklausomą valstybę.
Holokausto pasekmėms suvokti kai kur prireikė dešimtmečių, o kai kur jis tebėra nesuvoktas. Paradoksalu, bet dažnai pagalvoju, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra egzaminas ir mūsų empatijai. Turime sau atsakyti, ar ji, mūsų atjauta, nėra selektyvi. Melas peni užmarštį. Kaip ir šitą karą.
– Kaip įveikti kaltės ir bejėgiškumo jausmą, kai visai prie tavo namų slenksčio užpuolikas talžo auką, o tu niekuo negali padėti, įsikišti?
– Pagalba pabėgėliams, auka Ukrainos kariuomenei.
– Kaip iš jūsų namų atrodo Vakarų Europos visuomenių reakcija į karą, ar ji nenuslops, neišsikvėps? Vakarų kompanijos traukiasi iš Rusijos, nenorėdamos, bet traukiasi, vadinasi, tam tikros jėgos veikia?
– Kol kas, mano manymu, įvyko gana retas dalykas – didžiosios daugumos pasaulio vyriausybių ir visuomenių nuomonės ir veiksmai agresoriaus atžvilgiu sutampa. Nesuprantu Rusijoje liekančių didžiųjų įmonių ne tik iš moralinės pusės – ta rinka yra žlugusi, todėl joje likti yra ne tik amoralu, bet ilgainiui ir nuostolinga.
– Kokią atsakomybę turėtų prisiimti Europos lyderiai, ne tik dabartiniai, bet ir ankstesni, „angeliškais“ vardais? Ir koks moralinis veidas atsiskleidžia, kai, tarkime, mažytės Estijos parama Ukrainai keturis kartus viršija Vokietijos paramą? Ir kai tironas ryja laisvą šalį, o demokratinis pasaulis tiesiog „susirūpinęs“ stebi? Ar nejaučiate pavojaus, kad kiek sušvelnėjus situacijai vakariečiai ims vėl meilintis diktatoriui? Beje, kur slypi tokio jų elgesio šaknys?
– Išmokti ir nepamiršti, kad, kaip rašo mano Tėvas (rašytojas Grigorijus Kanovičius – LRT.lt), „šėtonas visada moka grynaisiais“. Pigios diktatūros dujos ir nafta atsirūgsta.
Atsakomybę turime prisiimti ir mes – mums buvo patogu, mes dažnai nutylėdavome, pasakydavome pusę tiesos, meilikaudavome ar nekreipdavome dėmesio į tai, kad tie, kuriuos išrinkome mums vadovauti, pataikavo režimui.
Mes, pavyzdžiui, turime prisiimti atsakomybę ir už mūsų selektyvų požiūrį į pabėgėlius – vienaip valstybės ir žmonės priima pabėgėlius iš Ukrainos, kitaip – iš Afganistano, Irako ar Sirijos. Mokytis turi ne tik išrinktieji, juos renkantieji – taip pat.
– O kokia rusų tautos atsakomybė? Laikotės nuostatos, kad tauta niekuo dėta. Kodėl? Jei ne tauta, tai gal bent didesnė Rusijos gyventojų dalis?.. Ginkdie, nesakau – viso pasaulio rusai.
– Tautos atsakomybė gyvena tik internete, stereotipuose, prie, dovanokite, butelio ir veidaknygės barniuose. Tautos atsakomybė virsta tuo, kuo ji turi virsti, – individualia atsakomybe teisiamųjų suole. Nes bet kuris veiksmas yra individualus.
Tokia, matyt, mūsų prigimtis – lengva ranka kaltiname visą tautą, bet jei kas nors išdrįsta panašiai galvoti apie mus – visiškai savaime stojamės piestu.
Kaltų tautų nėra. Atsakinga yra valstybė, jos vadovai. Galima ir reikia kalbėti apie Rusijos piliečių visuomenės atsakomybę – moralinė atsakomybė tą visuomenę lydės per amžius. Ir pilietinė Rusijos visuomenė dėl to pati kalta, nes ji leido susikurti tokioms sąlygoms, kai tos valstybės vadovai valstybės vardu įvykdė ir tebevykdo nusikaltimą.
– Turbūt prognozėms dabar ne laikas, bet kas, jei ne rusai, lems režimo pabaigą? Vakariečiai tikrai nesikiš, tą jie tuoj pat skuba pareikšti po kiekvieno drąsesnio epiteto ar įvardijimo.
– Manau, Rusijos laukia suirutė, dezintegracija, galbūt karinė chunta, galbūt vidaus karai. Mano supratimu, Rusija pralaimėjo tą akimirką, kai pirmas jos kareivis kirto Ukrainos sieną. Ukraina atsilaikys. Sustiprės. Rusija susilpnėjo, tolydžio silpnės, skaidysis. Galbūt ji prasidės nuo Volgos ir baigsis Jenisiejumi. O toks dalykas, kaip kada nors okupuotų žemių federacija, tiesiog nustos gyvavęs.
– Turbūt karas pakeis mūsų požiūrį į rusų literatūrą, apskritai kultūrą. Jau keičia. Kaip ją turėtume priimti, ko joje ieškoti ir ko vengti?
– Literatūra yra arba bloga, arba gera. Gerai literatūrai ar menui niekas negresia. Rusų kultūra? Labai plati sąvoka, turėtume susitarti, ką turime mintyje.
Pastaruosius kelis dešimtmečius ją labiausiai kūrė prisitaikėliai ir konformistai. Arba visiški atviri padlaižiai – tai čia labiau antikultūra. Būta gal ir išimčių. Jų ir prie sovietų būta. Tik tos išimtys blogos taisyklės nenugalėjo. Nei anuomet, nei dabar.
– Kur yra Putino ir jo bendrų vykdomo ukrainiečių genocido priežastys? Kokių idėjų ar asmeninių paskatų vedami jie taip elgiasi? Rašau „genocido“, bet čia pat prisimenu ir tam tikrą nenuoseklumą: vienaip okupantai elgiasi Charkive ir Mariupolyje – šluoja nuo žemės paviršiaus, kiek kitaip Chersone – leidžia protestus (interviu darytas dar prieš žinias apie Bučos, Irpinės ir Hostomelio skerdynes – LRT.lt).
– Kaip sako patys rusai – protu Rusijos nesuprasi. Nacių pradėtas žydų, čigonų, lenkų genocidas turėjo tvirtą ideologinį pamatą. Tokį tvirtą, kad per šešetą prieškario metų juo įtikėjo ir Vokietijos visuomenė, ir tokios valstybės kaip Italija, pusė Prancūzijos, Norvegija, Ispanija ir kitos. Prireikė šešerius metus trukusio Antrojo pasaulinio karo, nacių Vokietijos visiško karinio pralaimėjimo, kad tas pamatas būtų išnaikintas.
Šis karas neturi jokios logikos, jis neparemtas jokia ideologija. Tuo melu tiki Venesuela ir Bašaras Asadas Sirijoje, ir dar vienas antžmogis Minske. Tikiuosi tikras priežastis, kad ir kokios jos būtų nepagrįstos, išgirsti iš tą košmarą pradėjusių žmonių lūpų, kai jie sėdės Hagos tribunole kaltinamųjų suole. Pasauliui nereikia laukti visiško Rusijos pralaimėjimo – pasaulis išsyk suprato, įvertino ir pasmerkė. Susidarius sąlygoms, pasaulis tikrai įvykdys teisingumą.
– Teigiate, kad rusiški keiksmai yra giliausiai – mūsų sąmonėje – glūdintis okupacijos reliktas. Negaliu su jumis nesutikti. Dabar net rusiški posakiai, skrajos frazės iš sovietmečio viešoje ar kiek siauresnėje aplinkoje skamba kaip nekorektiškos. Žiūrėjau filmą „Izaokas“. „Lietūkio“ garažo skerdynėse dalyvaujantys lietuviai keikėsi rusišku „matu“. 1941 metai... Man tai pasirodė tikras anachronizmas. Nežinau, niekur neskaičiau, kada pradėjome keiktis rusiškai, bet sieju tai su sovietinės santvarkos įsigalėjimu. Kaip manote, ar kada nors nuo šio užkrato mūsų sąmonė išsivalys, o gal to pakeisti neįmanoma – kaip negalima pasirinkti kito kaimyno?
– Dovanokite už gana banalų atsakymą – tas, kas galvoja, kad Tėvynė prasideda ir baigiasi ten, kur prasideda ir baigiasi Pasienio apsaugos tarnybos kompetencija, – klysta. Tėvynė yra ir kultūra, ir kalba. Kalbą irgi galima okupuoti.
Aš nesuprantu, kam mūsų viešame kalbėjime reikalingi žodžiai okupantai. Kai matau tuos keiksmažodžius viešai tiražuojamus, manau, kad ir savo proanūkiams paliksime dalį to sovietinio palikimo. Ir tai jau tik mūsų pačių laisvas pasirinkimas.
Kol kas matau, kad vadinamasis meinstrymas eina kito pasirinkimo keliu. Suprantu Ukrainos kovotojus, žmones, kuriuos nori nužudyti. Bet mes tą darome neverčiami aplinkybių – mes sąmoningai įsileidžiame tuos keiksmažodžius į viešąją erdvę. Nuo mūsų priklauso, kokią ją norime turėti. Ir ji yra tokia, kokie esame patys.
LRT.lr publikacijų cikle „Pokalbis karo fone“ Lietuvos meno kūrėjai, kultūros žmonės kiekvienas iš savo profesinės perspektyvos vertina Rusijos karo įtaką ir kylančius iššūkius.
Visos LRT.lt ciklo „Pokalbis karo fone“ publikacijos.
