1956-aisiais Moldovoje gimęs pianistas Aleksandras Palėjus (Alexander Paley) du kartus pasirinko emigraciją: 1988 metais pabėgo į JAV, o rudenį apsistojo Lietuvoje. Puikiai lietuviams pažįstamas muzikas žino, ką reiškia pabėgėlio dalia, todėl visų tėvynės netekusių žmonių likimas jį nepaprastai jaudina.
Jaudinasi ir dėl Moldovos, kad tik jos neištiktų Ukrainos dalia, smerkia karą, o Rusijoje gyvenantiems bičiuliams liovėsi skambinęs – nebesinori klausytis juodašimčiams būdingo tulžingo vogravimo.
„Šis karas – baisi Ukrainos tragedija. Nė baisiausiame košmare negalėjau susapnuoti, ką dabar girdžiu ir matau. Tai ir Rusijos tragedija. Nemaniau, kad tai, ką ji daro, apskritai įmanoma“, – sako A. Palėjus.
Jo karta karo nematė, o tėvai, seneliai – matė. Pianisto tėvas kilo iš Ukrainos, Odesos. Visą močiutės šeimą iš tėvo pusės per Antrąjį pasaulinį karą išžudė naciai. Aleksandro tėvas išėjo kariauti, o jaunesnysis jo brolis ir tėvai buvo nužudyti.
Pianistas pasakoja turėjęs nutraukti visus ryšius su bičiuliais, buvusiais bendramoksliais Rusijoje. „Negaliu klausytis beprotiškų patriotinių kalbų, esą „mes rusai – Dievas mums padeda“. Tokie jų šūkaliojimai man primena juodąsias šimtines. Negaliu to pakęsti“, – sako A. Palėjus.
Gimęs gydytojų šeimoje, Aleksandras nuo mažens buvo gabus muzikai. Tėvai jo pomėgį skatino. Trylikos jis atliko savo pirmąjį rečitalį, penkiolikos laimėjo Moldovos pianistų konkurse. Po metų įstojo į Maskvos konservatoriją, jam dėstė legendinės pianistės Bela Davidovič ir Vera Gornostajeva (ši – ir Petro bei Luko Geniušų mokytoja).
Į gimtąjį Kišiniovą jis kaskart grįžta užbaigti muzikos sezoną. „Visada jaudinuosi, nes orkestre dar yra žmonių, kurie prisimena mano debiutą. Su orkestru tada atlikau Fryderyko Chopino Antrąjį fortepijoninį koncertą. Visais atžvilgiais su Kišiniovu mane sieja kur kas stipresni saitai nei su Maskva“, – tikina pianistas.
Ir šiemet Moldovos filharmonijos meno vadovas Marianas Starcea pakvietė jį atvažiuoti į baigiamąjį koncertą gegužę. Sakė, jei kas nors atsitiks, atidėsime. „Kalbėjo verkdamas, ir aš verkiau. Juk karas ten visiškai šalia, už sienos“, – sako A. Palėjus.
Kai jaunystėje pelnė Johanno Sebastiano Bacho konkurso nugalėtojo laurus, pirmosios jo planinės gastrolės, tada organizuojamos „Goskoncerto“, įvyko Chersone, Mykolajive ir Očiakive. „Iš Kišiniovo į Chersoną, pamenu, važiavau autobusu, nes tie miestai visai greta“, – prisimena pianistas.
M. Starcea pasakė, kad jei Moldova bus aneksuota, Aleksandras nebegalėsiąs joje apsilankyti. „Tikiuosi, kad taip nenutiks. Juk tai nuostabi šalis, ji nieko daugiau neturi, tik didelę kultūrą, puikius vynus ir konjakus. Su siaubu pagalvojau, kad šalis, kuri mane išugdė, ir šalis, kuri suteikė man puikų išsilavinimą ir kurioje tapau tuo, kuo esu, galėtų kariauti. Man tai net negalėtų prisisapnuoti!“ – šūkteli atlikėjas.
Jo reakcija, svarsto pašnekovas, – kaip normalaus žmogaus. Kiekviena tauta, pasak Aleksandro, turi kelis veidus. Vienas – kultūra, antras – baisi žvėriška grimasa. 20 amžiuje ji išlindo Vokietijoje, prasidėjo aušvicai ir t. t. Dabar ji vėl pasirodė su rusų karių uniforma.
„Anie rėkė „žudyk žydus“, šie rėkia „žudyk ukrainiečius“. Nematau jokio skirtumo. Jūs matote? Sugrįžome į akmens amžių. Baisu, kad miršta niekuo dėti žmonės, kurie karo veiksmuose visiškai nedalyvauja“, – susijaudinęs kalba A. Palėjus.
Lietuvoje jaučiasi nepaprastai laimingas. Viskas, ko gyvenime siekė, dėl ko stengėsi ir nemiegojo per naktis, Lietuvoje kažkaip stoja į savo vietą: repetuoja, profesoriauja Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, džiaugiasi puikiais auklėtiniais. „Persikėlęs į Lietuvą supratau, kad viską padariau teisingai“, – pabrėžia muzikas.
Išsipildė jo svajonė – subūrė ansamblį „Paleasis“. Pavadinimas, be abejo, kildinamas iš įkūrėjo pavardės. Kolektyve muzikuoja 10 žmonių: 5 pučiamaisiais instrumentais, 4 styginiais ir jis pats, pianistas. „Paleasio“ debiutas numatomas 2022-ųjų birželį Pažaislio festivalyje. Mažesne sudėtimi ansamblis ką tik griežė sostinės koncertų salėje „Organum“, atliko tris Johanneso Brahmso kvartetus. Čia gegužės 1 ir 23 dienomois pasirodys vėl.
Kai svajonės pildosi viena po kitos, – didžiausia laimė. Pianistas džiaugiasi gyvenimu pačioje Vilniaus širdyje. Sako visada to siekęs. Kasdien repetuoja Kongresų rūmuose. Tik venas nesklandumas – jo žmona, pianistė ir vokalo dėstytoja Pei-Wen Chen, negali visam laikui likti Lietuvoje kartu su vyru, nes dirba Niujorke, dėsto.
Muzikas pasakoja emigranto dalią patyręs jau du kartus. Jaunystėje SSRS koncertavo neilgai – nuo 1984 iki 1988 metų. 1988-aisiais išvažiavo į Italiją (suprantama, akylai stebimas lydinčio saugumiečio). Tai buvo pirmieji pianisto rečitaliai užsienyje. Romoje jam pavyko atsikratyti palydovo, ir, įžengęs į JAV pasiuntinybę, iškart pasiprašė politinio prieglobsčio.
„Ambasados durų garsą prisimenu iki šiol. Supratau, kad tą akimirką mano ankstesnis gyvenimas baigėsi, viską turiu pradėti nuo nulio“, – pasakoja A. Palėjus.
Savaitę amerikiečiai jį saugojo nuo KGB. Per tą laiką sovietai tėvams pranešė, kad sūnaus nebėra tarp gyvųjų. Jiems tai buvo siaubingas laikas. Po savaitės pianistas buvo išskraidintas į Niujorką. Kišenėje turėjo 200 dolerių ir mokėjo 10 angliškų žodžių.
Jį priglaudė buvusi pedagogė B. Davydovič. „Mano antroji mama“, – priduria pasakotojas.
Anot jo, tai buvo pati tikriausia emigracija. Pagal oficialų statusą jis buvo pabėgėlis. „Todėl, kai dabar matau pabėgėlius, man suskausta širdį. Suprantama, aš bėgau ne nuo bombų. Tačiau net pikčiausiam priešui nelinkėčiau atsidurti pabėgėlio kailyje“, – sako A. Palėjus.
Suprantama, sprendimas visam laikui apsistoti Lietuvoje – visiškai kitokio pobūdžio emigracija, muzikas net prajunka. „Atvažiavau į šalį, kurioje esu žinomas, jaučiuosi mylimas. Ir pats Lietuvą labai myliu“, – pripažįsta.
Klasikinė muzika Rusijoje, anot A. Palėjaus, tapo verslu ir propagandos įrankiu. „Dirstelėdavau, ką rodo Rusijos televizijos, ir supratau, kad klasikinė muzika toje šalyje tapo propagandos elementu. Pasaulyje yra vienas dalykas, kurio negaliu pakęsti, – popkultūra. Nekenčiu jos visomis ląstelėmis. Deja, daugelis mano talentingų kolegų pasirinko kuo greičiau praturtėti ir išgarsėti. Man tai labai svetima“, – sako pianistas.
Gyvename prie ugnikalnio, priduria, ir paprašo leidimo pasakyti vieną politinę remarką: „Labai viliuosi, kad Buča – jau pabaiga. Nes pagal visus žmogiškus principus toliau taip tęstis negali. Jei Europa ir JAV, užuot daug kalbėjusios, įsikištų, Buča nebūtų atsitikusi. Tačiau girdime tik bla, bla, bla, visi reiškia susirūpinimą. O žmonės žūva. Elementari logika: mirtys – realybė, tad jei norime padėti Ukrainai, reikia imtis realių veiksmų. Į konkrečius veiksmus turi būti atsakyta konkrečiais veiksmais, o ne kalbomis“, – pabrėžia A. Palėjus.
LRT.lr publikacijų cikle „Pokalbis karo fone“ Lietuvos meno kūrėjai, kultūros žmonės kiekvienas iš savo profesinės perspektyvos vertina Rusijos karo įtaką ir kylančius iššūkius.
