Tęsiame pasakojimų ciklą apie naujus UNESCO programos „Pasaulio atminties“ objektus. Šįkart kviečiame susipažinti su Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomu Kristijono Endrikio Mertikaičio „Giesmynu“, jam suteikta regioninė reikšmė.
Pirmą kartą šis surinkimininkų giesmynas „Visokes naujes giesmes arba evangeliški psalmai“ Nacionalinės Martyno Mažvydo inventorinėse knygose užfiksuotas 1973-iaisiais.
Kokiais keliais atkeliavo į biblioteką, nėra žinoma, tačiau iš joje esančio proveniencinio įrašo aišku, kad knygos savininkas buvo paprastas sodietis Jonas Jokšis iš Mišutų kaimo, naudojęs šį giesmyną kasdieniam religiniam gyvenimui.
Giesmynas išleistas Prūsijoje, Tilžėje, jame – 147 giesmės lietuvių kalba.
Knyga vienintelė tokia žinoma, bet ji ypatinga tuo, kad tai yra surinkimininkų leidinys. Surinkimininkai buvo protestantiškas judėjimas, prasidėjęs 18 a. pabaigoje, tęsęsis per 19 a., tai buvo vykstantys susiėjimai, kaip pamaldos, bet už bažnyčios ribų.
„Svarbu, kad jie pradėjo leisti religinius leidinius, kurie buvo naudojami pamaldose, kas protestantams buvo ypač svarbu – giesmynai“, – pasakoja Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė.
Šis giesmynas, pabrėžia Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė, unikalus ir svarbus lituanistiniu požiūriu, taip pat necenzūruotu turiniu, nes didžiąją giesmių dalį kūrė arba iš vokiečių kalbos vertė surinkimininkų sąjūdžio dalyviai, kalba jame išsaugota tokia, kokia kalbėdavo to meto žmonės ir kokios giesmės buvo giedamos.
Anot V. Verbickienės, giesmynas „buvo leidžiamas naudojimui ir buvo leidžiamas paprastų žmonių iš liaudies, dvasininkų. Būtent jį parengė, išleido Mertikaitis, kuris pats buvo mokytojas, ne dvasininkas“.
Išskirtinis ir šio giesmyno dizainas. Knygos viršelis puoštas ne religiniais, o augaliniais motyvais.
„Jis kitaip nuteikia, ornamentai augaliniai per abi puses, įrišta medžiu, leidėjas rūpinosi įrišimu“, – sako V. Verbickienė.
Šis giesmynas išleistas 1817 metais Tilžėje, Posto spaustuvėje, kuri įsikūrė 1816 metais: „Vadinasi leidėjas įsikūrė leisti surinkimininkų leidinius, nes paprastai Karaliaučiuje buvo spaustuvė svarbiausia religinių leidinių“.
Nors knygos būklė gera, ji išlikusi visa, be defektų, neišlikusios tik dvi metalo ir odos sagtys, ją nacionalinė Martyno ir Mažvydo biblioteka artimiausiu metu ketina restauruoti.
