Šis sausio mėnuo senuose kalendoriuose yra įvardytas kaip vilkų metas. Nes kai būdavo gilu sniego, ar speigas sukaustydavo, vilkai ateidavo ir iki kaimo tvartų. O ir šiandien vis nenutyla kalbos apie vilkų skaičių mūsų miškuose bei jų daromą žalą ūkininkams.
Nors kiek ten jų bėra, lyginant su ankstesniais laikais... Kaip belyginti, tačiau vilkas – pikčiausias mūsų girių žvėris. Stiprus ir aršus, medžioja ne po vieną, o visa gauja. O štai mitologiniuose folkloro tekstuose pasakojama ir apie žmones, pasivertusius ar burtininko paverstus vilkais. Jie vadinami vilktakiais, arba vilkolakiais, vilkatais.
Apie visokius nutikimus su vilkolakiais jaunimas pasakodavosi žiemos vakarais. Kraupokos istorijos! Tie tai būdavę labai žiaurūs, atėję į kaimą išpjaudavę verpiančias merginas. Atsiginti nuo jų galima tik šermukšnine lazda. Kartą užmuštą vilkolakį žmonės degino lauže, tai rado… ledinę širdį.
Vilkolakiais tapdavę dažniausiai ne savo noru, bet užburti; taip kartą atsitikę net vestuvininkams – iš juodo pavydo. Apie žmones-vilkus yra rašęs dar senovės graikų istorikas Herodotas, vadinamas istorijos tėvu, gyvenęs 5 a. prieš Kristų. Pasak jo, kažkur šiaurėje gyvenanti neurų tauta. Ten kiekvienas vyras keletą dienų per metus pasiverčiąs vilku. Herodoto tekstų tyrinėtojai mano, kad čia gali būti kalbama apie baltų tautas.
Viena iš mūsų liaudiškųjų sakmių pasakoja, kaipgi tampama tuo baisiuoju vilkolakiu. Kažkuriame sodžiuje vienas kerdžius gebėjęs burtininkauti. Jis prikalinėdavęs pievoje šermukšninių kuolelių ir liepdavęs vienam iš piemenukų per juos verstis. Ir tas kaip mat apaugdavęs kailiu ir uodega. Tada jam nesunku būdavę galvijus į bandą suvarinėti. Mitologams ši sakmė – nelengva mįslė: gal tai kokių brandos apeigų ar įšventinimo į karius ritualo aidai? O kokia būtų istorinė tiesa?
Štai apie sostinę Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš vilko vardo. Šalia miesto būta Vilkų kaimo, prie Vilnios ištakų yra Vilkabrastis. O pačiame Vilniuje užfiksuoti tokie toponimai: Vilkaduobė, Vilkalaukis, Vilkeliškės, Vilkynė, Vilkiniai, Vilkpėdė. Apie pastarojo pavadinimo kilmę esama įdomios legendos. Velnias, besivalkiodamas Paneriais, pamatė besiganančią baltą ožkytę. Pasivertė vilku ir puolė ją. Ožkytei bebėgant, kelią pastojo didžiulis akmuo. Vilkas kaip mat sumetė: prie jo ir priremsiąs grobį. Užbūrė akmenį – tegu tampa klampus.
Bet ožkytė strykt ir peršoko kliūtį, tik kanopėle kiek užkliudžiusi. Vilkas iš paskos, bet įklimpo į savo spąstus. Užgiedojus gaidžiui, visi burtai prapuolė, o alkanas velnias nudūlino pragaran. Ant akmens liko atsispaudusios gaudynių pėdos. Šiandien to akmens – tik skeveldros. Archeologai šalia jo aptiko labai apardyto piliakalnio ar alkakalnio kalvelę. Tad tikėtina čia tikrai buvus senojo tikėjimo apeigų vietą. Ši Vilniaus legenda gražiai įpaminklinta akmenyje, ant kurio užkelta ir bronzinė ožkytė.
O iš kur legenda apie geležinį vilką – sostinės simbolį? Mitologijos tyrinėtojai mano, kad vilkolakiais būdavo vadinami ar patys save vadindavo kunigaikščio kariaunos vyčiai. Mūšyje su priešais jie būdavę aršūs, kaip vilkai... Vienas iš legendinių Gedimino protėvių taip pat vardu Vilkas. Kunigaikščio kariaunos viena užduočių – surinkti iš krašto gyventojų duokles. Kaime sakydavo – rudenį atjos „siaubųjų“. Gal iš čia ir toji vilkolakių baimė!
Taip pat skaitykite
Lietuviškose pasakose yra ir geležinių, ir varinių vilkų, tarsi šarvuotų karių. Galima manyti, kad priešistoriniais laikais Vilniaus apylinkėse gyvenusi lietuvių gentis vilką buvo pasirinkusi savo mitiniu pranokėju ir globėju, jo įvaizdis tapo totemu. Gentainiai tuomet save laikė vilko vaikais, vilkiukais. Ilgainiui globėjo atvaizdas liko genties vado, kunigaikščio, jo pilies, o taip pat ir šalia išaugusio miesto simboliu, herbu.
Kartu sukurta ir graži legenda apie geležinį valdovo sapno vilką. Beje, į vilko letenos grafinį ženklą kiek panašūs yra ir Gedimino stulpai. Vilko įvaizdis tikrai galėtų būti plačiau naudojamas, meniniais akcentais puošiant sostinės viešąsias erdves.
Pradėjome pašnekesį apie girių plėšrūną, nuožmųjį vilką, o nuklydome į istorijos ir mitologijos erdves... Tai todėl, kad mūsų tauta savo gyvenimą labai siejo su tėviškės gamta.
