Nelengva pavainikės mergaitės vaikystė, kaulų liga, ilgesys žvelgiant per kelią į mamos namų langus, paskiau – žaibiškai aplankiusi šlovė, ko gero, subrandino kietą neprieinamos, išdidžios rašytojos Ievos Simonaitytės būdą. „Ta arogancija, manau, susijusi ne su sovietmečiu rašytojams rodyta pagarba, o su jos pačios perdėtu savo svarbos literatūroje suvokimu“, – LRT.lt teigia literatūrologė dr. Solveiga Daugirdaitė.
Sausio 23 dieną sukanka 125 metai nuo vienos didžiausių lietuvių – ir lietuvninkų – rašytojų, Mažosios Lietuvos gyvenimo vaizduotojos, to krašto ambasadorės I. Simonaitytės gimimo. 2022-ieji Lietuvoje paskelbti Ievos Simonaitytės metais.
I. Simonaitytė (1897–1978) gimė Vanaguose, Priekulės valsčiuje – Mažojoje Lietuvoje. Būdama penkerių susirgo kaulų džiova, liko luoša, mokyklos negalėjo lankyti. Skaityti ir rašyti ją išmokė mama Etmė.
Ėvikė augo be tėvo, mama sukūrė naują šeimą su kataliku Endrikiu Budriu iš Endriejavo, susilaukė antros mergaitės Marijos. Ėvę priglaudė kitoje kelio pusėje gyvenusi teta Marė su vyru Martynu Dūdjoniu, auginę dar kelias pavainikes mergaites.
Mamos šeima kėlėsi iš vienos vietos į kitą, o Ėvė liko Vanaguose siuvėjauti. Gavusi iš dėdės dovanų siuvimo mašiną, išmoko siūti ir iš to užsidirbdavo duoną. 1912–1914 metais gydėsi Varmijos Mozūruose, Angerburge, grįžo sustiprėjusi. 1921-aisiais apsigyveno Klaipėdoje.
Simonaitytė nebūtų Simonaitytė
Operatorius, kino dokumentininkas Algirdas Tarvydas LRT.lt pasakoja, kaip juodu su režisieriumi Robertu Verba 1970-aisiais važiavo pas I. Simonaitytę į Priekulę kurti apie ją filmo. R. Verba buvo neseniai baigęs „Šimtamečių godas“, jau žinojo, kad jam ketinama teikti LSSR valstybinę premiją. Tad ir Simonaitytę, pagautas kūrybinio šišo, norėjo padaryti nepriekaištingą.
Pasak A. Tarvydo, režisieriui labiausiai knietėjo sužinoti du dalykus: pirmiausia, ką rašytoja mylėjusi, kokių simpatijų turėjusi, antra, kaip prikaustyta prie ligos patalo sugebėjo parašyti tokias istorijas.
Tikėtasi šiltesnio bendravimo, tačiau rašytojos atvirumo kino kūrėjams pritrūko. Tikslo siekti teko einant aplinkkeliais, „šnipinėjant“. Lietuvių literatūros klasikė nenorėjo, kad jai nežinant būtų paviešinta bent menkiausia jos gyvenimo detalė.
„Vis dėlto Simonaitytė nebūtų Simonaitytė, jei tą pačią minutę būtų su viskuo sutikusi. Ne, ji pasakė, kad filmuotis nėra pasiruošusi, neturinti ko pasakyti, pirmą kartą į namus neįsileido, paliepė užsukti vėliau“, – prisimena A. Tarvydas. Apskritai norėjusi pati išsiaiškinti, kas tuodu ją aplankę tipai.
Roberto Verbos dokumentinis filmas „Ieva Simonaitytė“:
Filmininkai, be abejo, neatlyžo. R. Verba pasiūlė kolegai elgtis kitaip, rašytojos akivaizdoje dažniau rodytis su kamera, fotografuoti ją ir taip pamažu prisipratinti. I. Simonaitytė gerokai ištardė operatorių, susirinko žinių iš savo bičiulės sovietinio lietuvių kino veikėjos Michalinos Meškauskienės.
Vasarnamio šeimininkė pavaišino svečius gilių kava su grietinėle. Užtaisė tokią stiprią, kad kino kūrėjai tąnakt negalėjo užmigti. Buvo birželis, vasaros pradžia, tad abu vaikščiojo Minijos krantais kalbėdamiesi apie klasikės būdą.
R. Verba nebuvo patenkintas, kad visas filmas filmuojamas rašytojos kambaryje, interjeruose. Todėl jis sumanė mokykloje surengti susitikimą su I. Simonaityte. Apsilankė giminaičiai, artimieji, smagiai apie savo ateitį pasisakė jauniausias renginio dalyvis. Tuo metu Klaipėdos dramos teatre buvo rodomas „Mindaugas“. Tad nuspręsta rašytoją nuvežti į spektaklį, pakalbinti jo kūrėjus.
„Rašytojai labai patiko aktorius Vytautas Paukštė. Matėsi, kad jį tiesiog dievina, stengiasi paliesti“, – pasakoja A. Tarvydas.
Anot jo, I. Simonaitytė simpatiją jautė ir Vanagų bažnyčios pastoriui. Visi trys aplankė ir jį, tačiau nieko nefilmavo, nes sovietmečiu tai būtų prilygę kūrybinei savižudybei.
Prispendusi spąstų
– Kokia buvo I. Simonaitytės vaikystė? – LRT.lt kalbina Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyriausiąją mokslo darbuotoją, literatūrologę Solveigą Daugirdaitę.
– Simonaitytė augo be tėvo. Prūsų Lietuvoje į pavainikius vaikus žvelgta kur kas racionaliau. Dvi jos tetos taip pat susilaukė nesantuokinių vaikų, visos vėliau ištekėjo. Tačiau Simonaitytės atveju svarbiau pabrėžti, kad ji kilo iš palyginti neturtingų ūkininkų šeimos, susirgo tuberkulioze, nelankė mokyklos. O už tai buvo numatyta bauda – nuo 18 amžiaus tame krašte vaikai privalėjo baigti bent pradines klases.
Kai autobiografinėje trilogijoje („O buvo taip“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“) vaizduoja savo vaikystę, man atrodo, luošumas jai gerokai svarbesnis nei betėvystė. Su patėviu Budriu santykiai nesusiklostė, turbūt toje šeimoje nebuvo lengva, tačiau ji turėjo kitų giminaičių, kurie ją globojo. Ypač tetos vyras Dūdjonis.
Iš visko sprendžiant, jų giminė buvo gana solidari. Vaikai keliavo iš vienų namų į kitus, Dūdjoniai augino ne tik Ievą, bet ir kitos tetos vaiką. Apskritai, regis, bendruomenė buvo palyginti stipri, pilnos šeimos neturinčiam žmogui išgyventi buvo lengviau.
Dokumentinė apybraiža „Ėvė. Mažosios Lietuvos rašytoja“ (2017):
Gerokai skiriasi žmonių atsiminimai ir pačios Simonaitytės pasakojimai apie save. Štai rašytoja mini, kad į Vanagus atvykus vyskupams ji buvo prieš visą bažnyčią išskirta kaip labai protingas vaikas. Tačiau toje pačioje iškilmėje dalyvavusios mergaitės liudijimu – nieko panašaus nebuvo. (Nusijuokia.)
Autobiografinėje trilogijoje autorė savo charakterį modeliavo pagal kylančią kreivę: esą jos talentai gana anksti buvo pastebėti ir gerų žmonių padedama, bet labiausiai savomis pastangomis ji ryžtingai yrėsi į priekį.
Šiuo požiūriu Simonaitytė tikrai labai įdomi, ji yra mums prispendusi spąstų. Esame į juos įkliuvę, o pasitikrinti neturime kur. Daugiausia bendraamžių liudijimų yra surinkęs profesorius Domas Kaunas, jie paskelbti knygoje „Aš esu Etmės Ėvė“ (2019).
Be to, mažai žinome ir apie pačią Prūsų Lietuvą. Vaizdžiai tariant, per I. Simonaitytės asmenybę kaip kokiu prožektoriumi apšviestas iš tamsos išnyra kitoks, jau dingęs pasaulis. Jei ne ji, apie tą kraštą žinotume gerokai mažiau.
– Tik nevertėtų jos vadinti metraštininke, o labiau Mažosios Lietuvos gyvenimo vaizduotoja?
– Ji – vaizduotoja ir kūrėja. Man regis, net negebėtų būti objektyvi. Štai pasigenda Antano Sniečkaus laiško, susinervina ir ima barti fotografę Onutę Pajedaitę, kad ši pradanginusi „svarbiausiąjį jos laišką“! Paskui randa jį už lovos, pati ten ir užmetė. Apie tai Pajedaitei papasakoja namų šeimininkė, pati rašytoja niekada jos neatsiprašė. Tačiau kai įtūžusi šaukia, turbūt tiki, kad tas laiškas jai pats svarbiausias, nors kitą akimirką gal taip nemanytų. (Juokiasi.) Man atrodo, Simonaitytė dar ir nemenka gyvenimo artistė...
Prasminga sugrąžinti Ėvę
– Dvejonių kelia rašytojos vardas Ieva. Regis, pati visur pasirašydavo Ėve?
– Jos vardo formos Ėvė perdarymas į Ievą, man atrodo, yra dar vienas liudijimas, kaip viską mėginta išversti į lietuvių bendrinę kalbą. Kai 4-ojo dešimtmečio viduryje rašytoja atsirado lietuvių literatūroje, siekta parodyti, kad yra viena Lietuva ir viena lietuvių kalba.
Prieškariu Ieva buvo rašoma ir „Jieva“, tačiau ne „Ėvė“. O tie mažlietuvių vardai juk labai specifiniai. Nežinau, ar beverta mėginti Ėvę sugrąžinti, Ieva jau pernelyg įsigalėjusi, ji pati buvo su ja susitaikiusi kaip su literatūriniu vardu.
Atskira ir skaudi tema, kaip Lietuva nesugebėjo integruoti Prūsų Lietuvos tuos du dešimtmečius. Lietuvninkai linko į vokiečių pusę ne tik dėl to, kad šie buvo ekonomiškai labiau pažengę, – iš Kauno siunčiami valdininkai dažnai nelabai suprato vietos specifikos, neišmanėliškai integravo. Teko skaityti atsiminimų, kad Klaipėda buvo valdžiai prasikaltusių ar nelabai jai tinkančių valdininkų tremties vieta. Juk ne visi buvo tokie šviesuliai, kaip demokratinėmis pažiūromis Kaune neįtikęs rašytojas Pranas Mašiotas...
Dr. Solveigos Daugirdaitės paskaita „Simonaitytės herojė – Simonaitytė“:
Pasirodė tinkamu laiku
– Kas I. Simonaitytę paskatino rašyti „Aukštujų Šimonių likimą“?
– Faktas, kad Klaipėdoje dirbdama mašininke jau spausdino savo kūrinį ant panaudotų lapų, kitoje pusėje. Ji nurodo, kad romaną rašė dešimt metų. Tai ilgas laikas, jos niekas neskubino, tad galėjo skirti dėmesio ir gražiai sukomponavo.
Šiaip Simonaitytė nebuvo racionali, sakė turinti rašyti, antraip jai sprogs galva. Gana romantiškas požiūris. Tik jos pasisakymais neturėtume aklai tikėti, nes tiesa gali būti visai kita. Tačiau iki šiol nėra įrodyta, kad romaną būtų nusirašiusi. O autentiškos medžiagos veikale tikrai daug.
Suprantama, atrodė keista, kad šitaip rašo žmogus, neįgijęs išsilavinimo. Ypač buvo keista Didžiajai Lietuvai, kuri apie mažlietuvius ne ką težinojo. O savo aplinkoje Simonaitytė buvo žinoma kaip rašytoja. „Nebaigtoje knygoje“ yra sukūrusi vaizdingą pasakojimą, kaip Liudas Gira ją tardė, nuo ko nusirašiusi, kas jai padarė įtaką...
– Kalendoriai, sakė ironiškai.
– Sunku buvo patikėti, kad atsiranda moteriškė iš niekur su tokiu rankraščiu. Nesistebėčiau, jei ši istorija yra tikra. Kai rankraštis pirmiausia pakliuvo Klaipėdos lietuvių spaudos darbuotojams, paskiau gubernatoriui Jonui Navakui, jie iškart suvokė politinę veikalo reikšmę. 1934-ųjų lapkritį „Meno dienos“ Kaune praneša, kad Gira davęs nežinomos autorės didelės vertės romaną. Taigi pirma vieša informacija jau nusako jo vertę.
Ši istorija tikrai nepaprasta. Nes yra kūrinių, atsirandančių ne laiku, ir tokių, kurie pasirodo labai tinkamu metu. Negalėčiau paskubomis įvardyti jokio kito kūrinio, kuris būtų pasirodęs tokiu tinkamu laiku ir taip entuziastingai sutiktas.
Lietuvai tai buvo argumentas, kad tas kraštas yra lietuviškas, turi pagrindo jai priklausyti. Simonaitytė pati yra dalyvavusi Klaipėdos sukilimo įvykiuose (1923), kryptingai mąstė, gal net jautė, kad kraštas turėtų priklausyti Lietuvai.
Tiko ir kūrinio ideologija, ir jos asmenybė: romaną parašė ne koks Didžiosios Lietuvos autorius, o autentiška mažlietuvė. Šių aplinkybių pynė buvo rimtas argumentas pagaliau ir patiems lietuviams įtikėti, kad Mažoji Lietuva ne koks nors labai specifinis, o lietuviškas kraštas.
Simonaitytės romaną skaitė politikai, jis iškart pakliuvo Švietimo ministerijos valdininkams. Jie suprato, ką turi savo rankose. Nežinau, ar visi suprato meninę vertę, bet ideologinę – tikrai. Taip Simonaitytė iškart tapo itin reikšminga rašytoja.
Tik negalėčiau pasakyti, kiek ji pati suvokė, kad iškilti jai padėjo aplinkybės. Sunku būtų patikėti, jog specialiai rašė, kad įtiktų ar atitiktų Didžiosios Lietuvos lūkesčius. Tikriausiai ne. Tai ir yra laimingas sutapimas, aplinkybės jai buvo daugiau nei palankios. Tačiau tuos nuopelnus prisiskyrė savo talentui, o ne aplinkybėms.
Tad pozicija, kurią paskui užėmė, iš dalies buvo nulemta to staigaus jos atsiradimo dėmesio centre. Taip aiškinčiau jos aroganciją, kuri išryškėja atsiminimuose apie rašytojos gyvenimą sovietmečiu. Manau, ji susijusi ne su sovietmečiu rašytojams rodyta pagarba, o su pačios Simonaitytės perdėtu savo svarbos literatūroje suvokimu.
– Sakote, „Aukštujų Šimonių likimas“ buvo parašytas labai laiku. O koks tai laikas? Ar jau buvo jaučiama Vokietijos politikos kaita po 1933 metų?
– Suprantama! Hitleris provokiškiems klaipėdiškiams dar 1933-iųjų kovą pažadėjo prijungti kraštą prie Vokietijos. Simonaitytės romanas į Lietuvą pakliūva 1934 metų pradžioje. 1935 metais Simonaitytė jį tobulina, perrašinėja. Tuo metu Lietuva daro paskutinius žygius išlaikyti Klaipėdos kraštą. 1934 metais Kaune prasideda Theodoro von Sasso-Ernsto Neumanno, fašistuojančių klaipėdiškių, byla.
Fašistuojančios ir provokiškos organizacijos tuo metu kunkuliuoja. Lietuva vėliau praranda kontrolę, nes jėgos nelygios. Simonaitytė netgi liudijo toje Sasso-Neumanno byloje.
Romanu ji pataikė į paskutinį Lietuvos bandymą tą kraštą išlaikyti savo dispozicijoje. Kai nepavyko, 1939 metais apsigyveno Kaune.
– Paminėkime ir valstybės premiją, ką tik įsteigtą ir įteiktą, iš esmės, debiutuojančiai rašytojai.
– Taip, ji buvo pirmoji valstybės premijos laureatė. Tačiau žvelgiant į laureatų sąrašą ji atrodo verta apdovanojimo greta Salomėjos Nėries. Tikrai nedaro jam gėdos. Romanas buvo vertas aukščiausio įvertinimo.
Išgelbėjo nuo gėdos
– O „Vilius Karalius“? Jį rašė didžiulių permainų laiku ir – vėl premija. Tik jau kitos valstybės...
– Taip, Simonaitytė ir čia unikali – gavusi ir Lietuvos Respublikos valstybinę (1935), ir LSSR valstybinę premiją. Vis dėlto romanas pradėtas dar prieš karą, sovietinę okupaciją, ir dvi jo dalys gerokai skiriasi. Sovietinė sistema Simonaitytės kūrybai gerokai pakenkė. Mėgino derintis prie esamų sąlygų ir rašyti, kaip to reikalauta: teko sustiprinti germanizacijos, turto geismo, socialinio ir tautinio jautrumo motyvus.
Rašytojos kelias šiuo požiūriu buvo labai nelengvas. Ji pradėjo ir nebaigė nemažai kūrinių. Štai rašytoja Aldona Liobytė laiške vertėjai Onai Dabrilaitei rašo išgelbėjusi Simonaitytę nuo pajuokos:
„... aš taip nemėgstu jokių minėjimų, kad net į Simonaitytės vakarą nėjau, nors galėčiau bent kiek sentimentų jai turėti už „Aukštujų Šimonių likimą“, kurie jaunystėje darė nepakartojamą įspūdį. Deja, pagadino ji man tą įspūdį neužmirštamais laikais, kada ji įteikė apysaką vaikams, kaip vokiečiai padegė mokyklą, o vaikas gelbėjo ne senelį, tik Jo (Stalino, – LRT.lt) portretą. Turėjom drąsos tos apysakos neleisti. Išsigelbėjom nuo gėdos. O to „Kūnelio“ (I. Simonaitytės romanas „Paskutinė Kūnelio kelionė“, – LRT.lt) nepirk. Sklerotiniai paistalai. Keliskart bandžiau skaityti – užmigau. Be to – visiems žinoma istorija, kaip ji nusikratė savo sesers iš Amerikos, o sesers dukterį, kurią pasikvietė pas save gyventi, išvijo.“
Žinoma, bepigu Liobytei šaipytis ir didžiuotis, kad išgelbėjo Simonaitytę nuo gėdos, nes tokio kūrinio po Stalino laikų jai tikrai būtų buvę gėda. Bet čia negali smerkti visų tarybinių rašytojų. Liobytė, beje, yra parengusi „Aukštujų Šimonių likimo“ radiofonizaciją.
Vos dėlto reikšmingiausias Simonaitytės kūrinys yra pirmasis romanas, o ne „Vilius Karalius“, kurio antroji dalis ypač tendencinga.
Ji, kaip ir Juozas Baltušis, dar turėjo šaržuotojos talentą. Kai gaudavo progos ką nors pašaržuoti, dažnai perlenkdavo. Tad vertinti reikėtų labai ramiai – toks buvo laikas, tokia buvo jo specifika. Kitokios literatūros negalėjo būti arba ji nebūtų išspausdinta.
Savamokslė, bet ne bemokslė
– Vis dėlto kuo ji buvo paranki sovietams? Kad kilusi „iš liaudies“?
– Taip, kilusi iš liaudies. Antra, buvo labai ryški antivokietė. Nors jos išsilavinimas buvo vokiškas, iki gyvenimo pabaigos skaitė vokiškai ir, beje, beveik neskaitė lietuvių autorių. Knygų siužetus jai perpasakodavo namų darbininkė. Kai kuriuose atsiminimuose teigiama, kad apskritai skaitė nedaug.
Simonaitytė liko prie vokiškos lektūros ir, kaip suprantu, ne tik pirmarūšės. Vis dėlto turėjo supratimą apie klasikinę vokiečių literatūrą – Goethe`ę, Schillerį. Buvo savamokslė, bet ne bemokslė.
Ji tiko ir dėl to, kad kūryboje buvo jautri socialinei nelygybei, jautė tam tikrą užuojautą vargo žmogui.
Buvo paranki ir tuo, kad kai 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdos krašto gyventojams – buvusiems Vokietijos piliečiams – pradėta taikyti šeimų susijungimo politika, rašytoja labai nenorėjo, kad šie važiuotų. Galima manyti, kad stengėsi išlaikyti žmones SSRS, nes tokia buvo oficiali valdžios politika, kita vertus, ji veikiausiai nuoširdžiai norėjo, kad mažlietuvių likučiai liktų gyventi, kur gyvenę. Juk buvo lietuvninkė, ne lietuvė.
– Sovietų valdžios I. Simonaitytė, regis, negarbstė, tačiau privilegijomis mielai pasinaudodavo. Arba savo autoritetu, kur tik galėjo ką nors pakeisti.
– Įvairiai pasitaikė. Liko prieštaringų liudijimų. Kad naudojosi, kuo galėjo, ir turėjo įžūlumo reikalauti, tai tiesa, įrodoma dokumentiškai. Paliko šūsnį raštų, kur vis prašo gerinti jos gyvenimo sąlygas. Kai pagaliau įsikūrė vasarnamyje Priekulėje, miesto parke reikalavo uždrausti šokius, nes ji negalinti miegoti. Ir tie šokiai, regis, buvo uždrausti. (Juokiasi.)
Kartais svarstau ir nelabai suprantu, ar ji buvo įtikėjusi savo reikšmingumu, ar tai bravūra, teatras.
Kita vertus, amžininkų atsiminimuose yra ir negailestingų vertinimų, kad ji apskritai gerbė tik užimančius aukštesnę socialinę padėtį arba jai kuo nors naudingus. Jokių emocinių draugų, draugių. Neturėjo, nereikėjo. Bet tai gal formavosi nuo vaikystės, kad privalai būti savarankiškas, niekas tavęs neužjaus.
Pasakysiu tokią ereziją: jos vasarnamis, dabar – muziejus, man, tiesą sakant, yra net ne Simonaitytės, o apskritai sovietmečio rašytojų galimybių parodymas. Kolegos turėjo ir prabangesnių, tik atokiau, miškuose, ir prie jų nesirikiuodavo ekskursijos. O Simonaitytei, šiaip ar taip, patiko būti gyvu eksponatu, antraip nebūtų jų įsileidusi.
Pasmerkta senmergystei?
– I. Simonaitytės kūrybos kreivė sovietmečiu – ėjo žemyn ar ne visai?
– Sakyčiau, svarbiausi kūriniai jos parašyti iki karo. Bet... pacituosiu Sigitą Gedą, kad poetai veikia savo buvimu. Simonaitytės buvimas vis tik buvo palaikymas mažlietuviams – kad kažkas juos čia reprezentuoja, kad jie nėra tamsi „kitokių“ žmonių, pusvokiečių, kaip juos kai kas vadino, masė.
Simonaitytės buvimas palaikė mažlietuvių orumą. Kartu ir visų lietuvių. Juk žmonės didžiavosi rašytojais, kad jų apskritai esama. Pavyzdžiui, apie neemigravusį Vincą Mykolaitį-Putiną buvo sakoma, kad jis liko Lietuvoje ir dėl to visiems buvo šviesiau. Simonaitytės atvejis panašus.
– Ar galima rašytoją laikyti feministe, moterų autoritetu?
– Tam tikru požiūriu taip. Kad ir koks būtų nesimpatiškas personažas. Man atrodo, mes iki šiol rašytojų kūrybą vertiname pagal tai, ar jie buvo simpatiški, ar ne. Pavyzdžiui, tokie du vyrai – daugiakalbis, pageriantis, bet geruolis dzūkelis Jurgis Kunčinas ir Ričardas Gavelis, esą arogantiškas tipas. Man atrodo, jų kūrybos recepcija iki šiol susijusi ne tik su kūriniais, bet ir su jų būdu.
Vis dėlto Simonaitytė parodė, kad moteris gali daug pasiekti. Suprantama, feminizmo kaip tokio sovietmečiu negalėjo būti, dar Stalinas prieš karą Rusijoje uždraudė politines moterų organizacijas, motyvuodamas, kad lyčių lygybė jau pasiekta.
Kiekviena ko nors pasiekusi (ypač savarankiškai) moteris darė įspūdį. Ir iki šiol daro! Moterims geriau žinoti, kad štai gyvena tokia rašytoja, nei kad apskritai jos nebūtų: tegul ji bjaurybė, senmergė, raiša, pikta, bet vis tiek ji yra.
Pagaliau tai pavyzdys, kad moteris neprivalo būti geraširdė, nuolaidi, paslaugi. Juk tada buvo ir tokių įžymybių, kaip suvarstomais batais avinti ragana iš pelkių Eugenija Šimkūnaitė. Jų gal ir prisibijojo, bet skaitėsi, gerbė. Jei Simonaitytė būtų buvusi trapesnė, tiesiog nebūtų atsilaikiusi. Tad gali būti, kad grubumas buvo jos gynybos būdas. Kartoju, matau ir nemažai teatro elementų.
– Ar turėjo meilių?
– Taip. Žinoma, turėjo. Yra tokių liudijimų. Tačiau manau, kad neplanavo kitokio gyvenimo. Iš vaikystės turėjo supratimą, kad santuokinė padėtis nelemia žmogaus vertės. Antrųjų mamos vedybų istorija pakenkė jųdviejų santykiams ir įtikino, kad santuoka nebūtinai palengvina gyvenimą. Autobiografinėje trilogijoje vaizduoja, kad ištekėjusi mama gavo dar išlaikyti ir savo tinginį vyrą, ir dar vieną dukrelę.
Žinoma, niekas tada nekalbėjo apie neįgaliųjų integraciją. Jos raišumas ir ligotumas, manau, vis tiek buvo suvokiamas kaip tam tikras moters pasmerkimas senmergystei. Turbūt ir dėl šios priežasties siuvėja, o paskui rašytoja neprojektavo kokių nors ilgalaikių santykių. Nors ką mes žinom?..
Iš literatūrinių istorijų yra žinoma apmaudžiai pasibaigusi draugystė su Gira. Nežinome, kiek buvo pažengta, gal tik tiek ir tegalime pasakyti, kiek liudija laiškai. Tačiau vėliau ji virto viešu skandalu, kadangi Gira iš rašytojos premijos pasiskolino pinigų ir negrąžino. Teko kreiptis į Rašytojų draugiją, kad jie būtų grąžinti.
Yra gana patetiškų laiškų jam. O, kalbant apie stilių, raišką, rašytoja turi ir sentimentalumo. Keistas derinys: Simonaitytė atrodo tokia kieta, o laiškuose pilna emocingų sušukimų.
Manau, turėjo draugysčių ir bičiulysčių, tik jos nelabai išafišuotos. Be to, anais laikais privatus gyvenimas buvo labiau gerbiamas, sakyčiau. Nors skamba paradoksaliai, juk kalbame apie valstybę, kurioje visuotinis sekimas buvo tapęs norma.
