Jos sugrįžo! Opera „Saulė ir jūra“, jos autorės – Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė – ir visa atlikėjų komanda po 4 metų vėl Lietuvoje. Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ pelniusi Lietuvos paviljono gražmena, apkeliavusi daug pasaulio, nuo šiandien iki gruodžio 19 dienos bus rodoma Vilniaus taksi parke.
Žiūrovai operos performansą galės stebėti nuo kelių aukštų serpantino. Lietuvės vis dar tebėra naujausios „Auksinio liūto“ laimėtojos.
Buvusi Lietuvos paviljono Venecijoje komisarė, Vilniaus muziejaus direktorė menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė LRT.lt atskleidžia pasirengimo rodyti „Saulę ir jūrą“ Vilniaus taksi parke aplinkybes: ką reikėjo nuveikti, kad atlikėjai dirbtiniame paplūdimyje jaustųsi komfortiškai, kaip pasirūpinta žiūrovų patogumais?
R. Antanavičiūtė pasakoja apie naujus sprendimus, kuriuos operoje padarė jos autorės, ir kodėl performansas į Lietuvą sugrįžo tik dabar. Pateikia savo nuomonę, kas „Saulei ir jūrai“ atnešė sėkmę ir kodėl jos nepamiršo pasaulio žiūrovai.
Nuo 2020-ųjų pradžios „Saulė ir jūra“ aplankė Bergeną (Norvegija), Ciurichą (Šveicarija), Hanoverį, Kopenhagą, Romą, Lukenvaldę (Vokietija), Atėnus, Malmę, Maskvą, leidosi į 5 savaičių trukmės gastroles JAV, susitiko su Niujorko, Bentonvilio ir Los Andželo žiūrovais.
Venecijos bienalėje ir kelionėje po pasaulį „Saulė ir jūra“ skambėjo anglų kalba, o Vilniuje grįžtama prie lietuviškos versijos. Poetės ir dramaturgės V. Grainytės parašytame operos librete – 13 solistų ir chorų partijos, kurias atliks Venecijoje ir pasaulinėse gastrolėse dainavę atlikėjai.
Lietuvai Venecijoje 2019-aisiais atstovavęs kūrinys bienalės komisijos įvertintas už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą.
Britų leidinys „The Guardian“ operą įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką, o didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą.
„The New York Times“ operos performansą pavadino vienu didžiausių performanso pasiekimų per pastarąjį dešimtmetį.
„Atrodo, kad jaudulio tik pat, kaip ruošiantis Venecijos bienalei. Iššūkis buvo išmušti iš atminties anglų kalbą. Originaliai tekstas buvo parašytas lietuvių kalba“, – teigė Vaiva Grainytė.
O Rugilė Barzdžiukaitė pastebėjo, kad šis taksi parkas idealiai tiko „Saulei ir jūrai“.
L. Lapelytė žaismingai pastebėjo, kad žieminiai žiūrovų paltai prisidėjo prie akustikos pagerinimo.
R. Barzdžiukaitė tikino, kad kūrėjos nori žinutę atnešti lengvai. Tačiau operoje, kaip pastebi V. Grainytė, subtiliai tvyro grėsmės nuojauta. L. Lapelytė papildė, kad kūrinyje gvildenamos ne tik klimato kaitos, bet ir lyčių įvairovės, klasių įvairovės temos.
Anot R. Barzdžiukaitės, Vilnius – tarpinė stotelė, dar laukia daug pasirodymų, jau ieškoma galimybių ir erdvių parodyti operą ir kituose Lietuvos miestuose.
Atlikėjai pasakojo, kad dulkės greitai nusibraukė ir prieš ketverius metus išmokti tekstai atsigamino. Jie teigė, kad vienas kito klauso, vienas kitą jaučia ir susidainuoja be dirigento. Jie pripažino, kad gulint dainuoti išties sudėtinga, taip pat kyla dulkės, smėlis, yra karštis.
