Nudžiūvusi 22 metrų aukščio „Pušis“ metalinėmis šakomis stiebiasi link Dangaus. Giuseppe`s Penone`s instaliacija Florencijos Signoria`os aikštėje, pristatyta šių metų kovo 25 d., yra simbolinė regimojo ir neregimojo pasaulių jungtis, aliuzija į penktojoje Dantės „Rojaus“ sferoje augantį nuolat vaisių ir žiedų pilną medį (Paradiso, XVIII, 28–30). Tačiau visuomenės reakcija į skulptūrą buvo neigiama ir sarkastiška.
Po Florencijos mero Dario Nardella`os įrašu Facebooke (2021 m. kovo 25 d.) florentiečiai komentavo, kad tai yra gėdinga, kad padarę ką nors panašaus jie gautų baudą už neteisėtą statybinių atliekų palikimą viešoje vietoje, kad plika pušis yra mokesčių slegiamo verslo metafora. Kai kam skulptūra priminė apskurusią Kalėdų eglutę Romoje 2017 m., spaudoje pramintą Plikše (it. Spelacchio), o vienas komentatorius pašmaikštavo, kad jei menininkas taip įsivaizduoja Rojų, tai geriau niekada neprašyti jo pavaizduoti Pragaro.
Kontroversija dėl šiuolaikinio meno kūrinio viešoje erdvėje neturėtų stebinti, kaip tik savo simboliškumu netgi teikti džiaugsmo prisiminus, kad Penone`s Pušis yra skirta Dantei. Tremtyje lygiai prieš 700 metų savo gyvenimo kelią baigęs poetas taip pat buvo ginčus kelianti figūra, kritikavusi popiežius ir kardinolus. Dantės Pragaro ratuose degė Mikalojus III ir Bonifacas VIII, amžinų bausmių susilaukė jo politiniai priešininkai. Nepraėjus nė dešimtmečiui po poeto mirties, 1329 m., popiežiaus Jono XXII sūnėnas kardinolas du Pouget surengė viešą eretišku paskelbto Dantės traktato De monarchia deginimą ir siekė, kad tas pat būtų padaryta su poeto palaikais [1].
Bet 20 a. prasidėjo tai, kas kartais įvardijama kaip katalikiškoji didžio Bažnyčios sūnaus reabilitacija. 1921 m. popiežius Benediktas XV buvo pirmasis, kuris 600-ųjų Dantės mirties metinių proga paskelbė encikliką In praeclara summorum, popiežius Paulius VI 1965 m. parašė motu proprio Altissimi cantus, popiežius Jonas Paulius II Dantę dukart minėjo garsiajame 1999 m. laiške menininkams, poetą nekart citavo popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus, kuris šių metų kovo 25 d. paskelbė Dantei skirtą Apaštalinį laišką Candor Lucis aeternae. Žmogiškas smalsumas verčia brautis į tamsią girią ir ieškoti šviesos – kodėl Dantė tapo popiežių mylimu ir šlovinamu poetu būtent moderniaisiais laikais?
Taip pat skaitykite
Dantės sugrįžimas į bažnyčią
1921 m. balandžio 30 d. paskelbtoje enciklikoje In praeclara summorum [2] popiežius Benediktas XV norėjo patvirtinti glaudų Dantės ir Šventojo Sosto ryšį. „Dieviškojoje komedijoje“ popiežius matė perteiktus tikruosius Bažnyčios principus ir mokymą. Dantė paveldėjo šlovingus Vakarų filosofijos ir teologijos mokymo vaisius, kuriuos perdavė ateities kartoms. Tačiau pasak Benedikto XV, poetą iš kitų labiausiai išskiria tai, kad jis nepaklydo filosofiniuose svarstymuose ir išliko pavyzdingas šv. Tomo Akviniečio sekėjas, meistriškai perpindamas poeziją ir teologiją (In praeclara summorum, §4).
Galbūt dėl to popiežiui Benediktui XV Dantė buvo toks pat šviežias ir modernus kaip bet kuris 20 a. pradžios poetas, netgi šiuolaikiškesnis. „Dieviškoji komedija“ yra it dieviškų įstatymų, skirtų teisingai valdyti ar administruoti valstybes, sąvadas, išaukštinantis ne valdovą ar valstybės idėją, bet individą ir bendrąjį gėrį bei teisingumą (ibid., §7). Nors Benediktui XV neatrodė, kad trūksta gabių katalikų poetų, bet Dantė vienintelis sugebėjo paveikiais įvaizdžiais skaitytoją užvesti ant krikščioniškojo išminties kelio, kuriuo žengdamas ne vienas ėmė žavėtis katalikų tikėjimo tiesomis ir atėjo į visad mylinčios ir laukiančios Bažnyčios glėbį (ibid., §8).
Dantės „Dieviškoji komedija“ visa esybe skelbia Gerąją Naujieną ir kiekvienai sielai suteikia jėgų ir pažinimo džiaugsmą. Turbūt todėl šią encikliką, skirtą katalikiškojo pasaulio literatūros ir mokslo bendruomenei, Benediktas XV užbaigė kviesdamas įdėmiai studijuoti Dantę, nes tai yra vienas iš būdų sustiprinti savąjį tikėjimą ir puoselėti kultūrą.
Popiežiaus Pauliaus VI motu proprio Altissimi cantus [3] sekė Benedikto XV enciklikos pramintu keliu – tai dar viena popiežiškoji odė krikščioniškai Dantės poezijai. Pauliaus VI motu proprio buvo paskelbtas 1965 m. gruodžio 7 d., priešpaskutinę Vatikano II Susirinkimo dieną. Be kita ko, uždarydamas susirinkimą popiežius visiems jo dalyviams padovanojo specialų „Dieviškosios komedijos“ leidimą.
Motu proprio užbaigė Pauliaus VI pradėtą iniciatyvų ciklą, skirtą pagerbti Dantę. Rugsėjį Ravenos arkivyskupui Salvatore`i Baldassarri popiežius išsiuntė auksinį kryžių, skirtą Dantės kapui prie Šv. Pranciškaus bazilikos Ravenoje, simbolizuojantį Dantės šlovintą prisikėlimą; lapkritį Florencijos arkivyskupui Ermenegildo Florit padovanojo auksinį laurų vainiką, papuošusį Šv. Jono krikštyklą Florencijoje, kur poetas buvo pakrikštytas.
Popiežius labai aiškiai artikuliavo jau Benedikto XV enciklikoje minėtą Dantės poemos svarbą Katalikų Bažnyčiai ir jos mokymui:
Kas nors galbūt galėtų klausti, kodėl Katalikų Bažnyčia, jos regimos galvos noru ir pastangomis, stengiasi taip prisiminti ir taip skleisti florentiečio poeto šlovę. Atsakymas yra paprastas ir akivaizdus: kadangi Dantė pagal išimtinę teisę yra mūsų. Mūsų, tai yra katalikų, nes jis yra kupinas meilės Kristui, mūsų, nes nepaprastai brangino Bažnyčią, kurios garbę apdainavo, mūsų, nes suprato ir gerbė Romos vyskupą kaip Kristaus vikarą Žemėje. (Altissimi cantus, §9)
Tuo pačiu motu proprio Paulius VI Katalikiškame Milano Šventosios Širdies universitete įkūrė Dantės studijų katedrą.
Altissimi cantus Dantės „Dieviškoji komedija“ įvardyta kaip Viduramžių filosofijos paminklas (ibid., §16–17) ir didingiausia Viešpaties giesmė (ibid., §41), bet labiausiai Paulius VI pabrėžė praktinį Dantės darbų aspektą:
Dieviškoji komedija pirmiausia kreipia į veiksmus ir dėl to stengiasi, kad skaitantysis pasikeistų ir atsiverstų. Iš tiesų poema yra skirta ne tik tam, kad būtų poetiškai graži ar moraliai pamokanti, bet kad visiškai iki pašaknų supurtytų žmogų ir jį pakylėtų nuo sumišimo iki išminties, nuo tamsumos prie šventumo, nuo baimės iki laimės, nuo baugaus pragaro apmąstymo iki Rojaus palaimos. (Ibid., §18)
Drįsčiau teigti, kad idėjiškai Altissimi cantus yra svarbesnis tekstas už Benedikto XV encikliką, nes demonstruoja nuoširdų paties Pauliaus VI susidomėjimą Dantės poezija. Šiame motu proprio popiežius pateikė asmeninę alegorinę „Dieviškosios komedijos“ analizę – Dantės figūra, keliaujanti per pragarą ir skaistyklą iki dangaus, yra kiekvieno žmogaus sielos išgelbėjimo per Dievo meilę simbolis. Dantė keliauja nuo amžinai prarastos malonės (pacis perpetuo amissae), matomos pragare, iki pilnai ir amžinai patiriamos malonės (pacis plene perpetuoque possessae) Rojuje (ibid., §27).
Popiežius Paulius VI pademonstravo ne tik gilų Dantės teksto išmanymą, bet iš esmės pateikė naują, krikščionišką teksto interpretacijos prieigą, tarsi atsakydamas į Benedetto Croce`s mintį apie Bažnyčios mokymui ar teologijai skirtų Dieviškosios komedijos eilučių nepoetiškumą [4]. Ši nuomonė, nors ir buvo iš pagrindų klaidinga bei kliudė pilnam teksto supratimui, Italijoje jau buvo tapusi visuotinai priimta ir vyraujančia Dantės tyrimuose. Paulius VI netiesiogiai atmetė Croce`s nuomonę remdamasis argumentu apie poezijos prigimtį – dieviškąjį įkvėpimą, papildytą racionalaus proto elementu. Būtent tokį talentą popiežius matė poete, kuris rašė permąstęs savąjį įkvėpimą, taip pasiekdamas lyrines ir teologines gelmes (ibid., §57–59).
„Dieviškoji komedija“, pasak Pauliaus VI, siekia radikaliai pakeisti žmogų ir vesti jį iš nuodėmės į išgelbėjimą ir šventumą. Tad ir modernioji kultūra turi išmokti iš naujo atrasti Dantę ir jame ieškoti nurodymų, kaip eiti teisingu keliu: „Taigi tie, kurie prigimties yra apdovanoti, tegul ne vien naktimis ir dienomis uoliai varto „Dieviškosios komedijos“, vertingiausio kūrinio, tekstą, betgi ir giliau ieško, kas dar iki šiol neištirta ir nežinoma. Tegul stengiasi skaityti visą ištisą, neskubėdami ir be išankstinio įsivaizdavimo, bet su žvarbiu akylumu ir nuodugniu apmąstymu“ (ibid., §64–65).
Pontifiko pasirenkamas vardas dažnai tarsi signalizuoja naujojo popiežiaus pasirenkamą kelią, tad veikiausiai neturėtų stebinti popiežiaus Benedikto XVI dėmesys Dantei. Dar būdamas kardinolu Josephas Ratzingeris knygoje „Krikščionybės įvadas“, rašydamas apie būties prasmę, kurios reikia ieškoti ne žmonių, o idėjų pasaulyje, minties užbaigimui pasitelkė eilutes iš Dantės „Rojaus“ apie Amžinojoje Šviesoje glūdinčias žmogiškas žymes (Paradiso, XXXIII, 130–133) [5].
Dantė tapo ir pagrindiniu Popiežiškosios tarybos Cor unum kongreso, skirto labdarai, atidarymo simboliu 2006 m. [6]. Benediktas XVI kreipimąsi į tarybą, kurią 1971 m. įkūrė popiežius Paulius VI, pradėjo pakartodamas pirmtakų mintis – jei Dantės regėjime išryškėja jungtis tarp tikėjimo ir racionalaus mąstymo, tarp žmogaus paieškų ir Dievo atsako, tai atsiranda ir radikaliai nauja meilės idėja, kuri paskatino Dievą prisiimti žmogišką veidą. Kitaip tariant, tai „meilė, kuri judina saulę ir kitas žvaigždes“ (Paradiso, XXXIII, 145) – eilutės, kuria užbaigiama „Dieviškosios komedijos“ kelionė, žodžiai.
Amžinosios šviesos atspindys
2012 m. pabaigoje Vatikanas paskelbė, kad Benediktas XVI rengė encikliką, skirtą tikėjimo klausimui. Popiežiui pasitraukus iš pareigų, jos juodraštis tapo pagrindu pirmajai Pranciškaus enciklikai Lumen fidei (Lumen fidei, §7) ir taip papildė Benedikto XVI pradėtą teologinę trilogiją apie dieviškąsias dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Lumen fidei eilutės iš Dantės „Rojaus“ pasirinktos iliustruoti tikėjimo šviesą – viduje rusenančią kibirkštį, tampančią liepsna (Paradiso, XXIV, 145–147).
2015 m. gegužės 4 d. Italijos Senate minint Dantės 750-ąsias gimimo metines perskaitytoje popiežiaus Pranciškaus žinioje, žymiojo florentiečio kūrinys buvo įvardytas kaip didžios kelionės vadovas, tikros asmeninės ir bendruomeninės, socialinės ir istorinės piligrimystės istorija. Pranciškus Dantę laiko kūrėju, kuris vis dar turi daug ką pasakyti ir pasiūlyti norintiems keliauti tikrojo pažinimo keliu į autentišką savęs, pasaulio ir gyvenimo prasmės atradimą. Dantė įvardijamas tikruoju vilties pranašu ir žmonijos atpirkimo bei išlaisvinimo šaukliu, kuriame galime atrasti savęs, pasaulio ir Dievo pažinimo idėją.
Ši žinia buvo naujai pakartota šių metų kovo 25 d. paskelbtame Apaštaliniame laiške Candor Lucis aeternae. Laiško publikavimo diena pasirinkta neatsitiktinai – tai Italijos Vyriausybės paskelbta nacionalinė Dantės diena (it. Dantedì), kuri sutampa su Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai iškilme. Florencijoje ši diena dar nuo 1250 m. žymėjo Naujųjų metų pradžią, atsisakydamas priimti Grigaliaus kalendorių miestas šios tradicijos laikėsi net iki 1750 m. Tačiau ne arkangelo Gabrieliaus žinia apie gimsiantį Išganytoją yra svarbiausia kalbant apie „Dieviškąją komediją“.
Būtent 1300 m. kovo 25 d., Didžiojo ketvirtadienio naktį, Dantė žengė į tamsią girią ir pradėjo kelionę per pragaro ir skaistyklos ratus bei dangaus sferas. Ilga poeto kelionė iki Amžinosios Šviesos, pasak Pranciškaus, tikinčiuosius kviečia prisiminti ir apmąstyti Žodį, tapusį kūnu (Jn 1, 14), Dievo ir jo meilės žmonijai paslaptį, kurią Dantės genijus sugebėjo perteikti aukščiausio grožio eilėmis. Bet popiežius nežvelgia į Dantę vien iš krikščioniškosios perspektyvos, „Dieviškoji komedija“ Pranciškui yra universalus ir vis dar aktualus kūrinys, galintis priversti susimąstyti visą žmoniją.
Popiežiui Pranciškui Dantės eilės pirmiausia yra integrali krikščioniškosios ir Vakarų kultūros dalis, perteikianti idealus ir vertybes, vis dar aktualias ne vien Bažnyčiai, o ir bet kuriai pilietinei visuomenei. Asmeniniai ir politiniai Dantės gyvenimo faktai, pasak Candor Lucis aeternae, itin suaktualina poetą dabartinių socialinių pokyčių ir politinių konfliktų laikais. Dantė buvo politinis tremtinys, priverstas blaškytis iš miesto į miestą, tačiau liko ištikimas saviems įsitikinimams. Net sulaukęs amnestijos pasiūlymo gan gėdingomis sąlygomis, Dantė nepasidavė veidmainystei ir nepripažino neteisingumo, pasirinkdamas likti tremtyje iki mirties.
Popiežius Dantės gyvenimo įvykius ir pasirinkimus vertina pirmiausia iš tikėjimo perspektyvos. Tremtyje poetas atrado pašaukimą ir Dievo jam suteiktą misiją – paskirti gyvenimą poezijai. Laiške Veronos valdovui Cangrande I della Scala aprašė „Dieviškosios komedijos“ paskirtį ir savojo gyvenimo tikslą kurti eiles,
turinčias galią keisti žmones: „trumpai pasakytina, kad viso kūrinio ir atskirų jo dalių tikslas yra patraukti gyvenančius šį gyvenimą iš vargo būsenos ir pakreipti į laimę“ [7] (Epistole, XIII, 39). Pakartodamas Pauliaus VI alegorinę interpretaciją, Pranciškus Dieviškojoje komedijoje regi kelionę iš tamsios girios (miseria) į laimės būseną (felicitas), suprantamą kaip pasitenkinimas žemiškuoju gyvenimu ir kaip amžinoji Dievo palaima.
Laikytis šio tikslo Dantę „Rojuje“ paskatino pats šv. Petras, ragindamas atverti burną ir neslėpti tikrosios tiesos (Paradiso, XXVII, 64–66), kas, žinoma, yra tiesioginė nuoroda į Evangelijos pagal Matą eilutes apie Jėzaus dievystės išpažinimą (Mt 16, 13–18). Laikydamasis šio tikslo Dantė, pasak Pranciškaus, įgavo vilties pranašo misiją kritikuoti tuos krikščionis, kurie, pamiršdami Viešpaties gerumo palaimą ir krikščioniškąją meilę mažutėliams, išduoda Kristų, paverčia Bažnyčią asmeninės galios ar turtų įrankiu.
„Dieviškojoje komedijoje“ patiriama vizija Dantę nuo visiškos žmonijos degradacijos, regimos Pragare, pakylėja iki Viešpaties šviesos ryškumo. Taip tarsi atgimęs poetas tampa taikos ir laimės trokštančių žmonių balsu. Apibendrinant – popiežius Pranciškus Dantės istorinį asmenį ir poeziją supranta kaip Dievo apvaizdą atsinaujinimui ne tik 13 a., bet dabar ir čia.
„Dantė sustoja ir išklauso sutiktas sielas“, – Candor Lucis aeternae rašo popiežius Pranciškus. Poetas net „Pragaro“ gelmėse atsidūrusioms dvasioms suteikia progą pasisakyti, klausosi ir klausia jų, ne kartą paguodžia, užjaučia ar pasidžiaugia jų palaima „Rojuje“. Dantė neteisia, o supranta kiekvieno žmogaus norą siekti savąjį tikslą ir tai, kad pokyčiui bei laimei atrasti reikia gilaus vidinio troškimo, kurio kartais pritrūkstame. Dažnas randame save toje pačioje tamsioje girioje pametus tiesų kelią (Inferno, I, 2–3). Jei ne Vergilijus, nuolat raginęs nepasiduoti baimei ir nuovargiui, galbūt nebūtų pavykę ir Dantei.
Šiuo aspektu, svarsto Pranciškus, Dantės kelionė yra be galo tikra ir pasikartojanti kiekviename žmoguje. Dievo gailestingumas yra beribis ir kviečiantis atsiversti, pasikeisti, susiprasti ir atrasti laimės kelią, tačiau tam reikia palydovo (ibid., 16–18), kuris nebūtinai yra Bažnyčia. Tai gali būti kiekvienas iš mūsų, jei tik prisiminsime krikščioniškąją meilę ir atsigręšime į mažutėlius, kuriems sunku rasti kelią gūdžioje, tamsioje ir baimę keliančioje girioje.
Turėdami laisvą valią, teigia Pranciškus, esame laisvi rinktis gyvenimo ir tikėjimo kelią, tačiau laisvė nėra savitikslė, ji yra aplinkybė tobulėjimui. Popiežius atkreipia dėmesį, kad pagonis Romos imperatorius Trajanas Dantės yra vaizduojamas „Rojuje“ dėl vieno menko meilės artimui įkvėpto poelgio – paguodė sūnaus netekusią motiną (Paradiso, XX, 45). Kiekvieno mūsų gerumo apraiškos turi daug didesnę reikšmę, nei gali atrodyti, ir priklauso ne tik žemiškajai tikrovei, bet peržengia laiko ribas.
Apaštalinio laiško Candor Lucis aeternae mintys verčia prisiminti 2013 m. istoriją, kai pranciškonas kardinolas Cláudio Hummesas apkabino tuojau popiežiumi išrinksimą kardinolą Jorge Mario Bergoglio ir tarė: „Neužmiršk vargšų“ [8]. Taip Pranciškaus Asyžiečio vardas įsismelkė į Bergoglio širdį. Popiežius mato daugybę paralelių tarp šv. Pranciškaus apsisprendimo išeiti pas žmones, Dievo žodį skelbti gatvėse bei namuose ir Dantės pasiryžimo italų kalba sudėti poemą apie pomirtinį gyvenimą.
Didis genijus savajam kūriniui pasirinko ne lotynų, o italų kalbą, kuria kalbėjo paprasti tikintieji, tarsi šv. Prnciškus, išeidamas į gatves skelbti žinios apie Dievo gerumą ir gailestingumą. Dantė kiekvienam tikinčiajam parodė atpirkimo svarbą ne įmantriais loginiais argumentais, o žodžius versdamas vaizdais. Iš viso 14 223 Dieviškosios komedijos eilutėse skaitytojas regi ne vien žodžius, o vaizdinius pavyzdžius, kuriais atsiskleidžia sudėtinga teologija ir kosmologinė poeto vizija. Dantė sugebėjo žinią apie Dievo gailestingumą ir išganymą perteikti kiekvienam, gebančiam skaityti ar klausyti. Ir tik individo laisvos valios reikalas nuspręsti, ką daryti toliau.
Pasak Pranciškaus, Dantė nekviečia jo skaityti, komentuoti ar analizuoti. Jis ieško pakeleivio ar gal net pats siūlosi palydėti skaitytoją iš tamsios girios – žvaigždžių nutvieksto Dangaus link. Dantės žinutė tikriausiai tilptų keliose eilutėse ir dar keliuose emotikonuose – siekdami laimės ir savo tikslo turime nepasiduoti kasdieniams iššūkiams, kartais aptemdantiems taką, kuriuo einame.
Florencijos poetas vaizdžiai primena, kad laisvė nėra vien dovana, bet ir atsakomybė, o Pranciškus pabrėžia, kad Dantė nėra vien tekstas, skirtas mokyklos suolui ar universiteto auditorijai. „Dieviškojoje komedijoje“ glūdinti meilė visos kūrinijos grožiui yra atvira naujoms tekstinėms, spalvinėms ir garsinėms interpretacijoms. Ypač šiais neužtikrintumo ir sunkumų laikais Dantė yra vilties pranašas ir žmogiškojo laimės troškimo liudininkas bei vedlys. Tad ir poetui skirta plika metalinė pušis Florencijoje puikiai iliustruoja Dantės ir kiekvieno žmogaus kelionę Laimės link, kai po tamsių pragaro ratų pagaliau vėl atsiveria žvaigždės.
***
1 Guy P. Raffa, Dante`s Bones: How a Poet Invented Italy, Cambridge, MA: Belknap Press, 2020, p. 38.
2 Acta Apostolicae Sedis, t. XIII, Vaticano: Libreria Editrice Vaticana, 1921, p. 209–217.
3 Acta Apostolicae Sedis, t. LVIII, Vaticano: Libreria Editrice Vaticana, 1966, p. 22–37.
4 Benedetto Croce, La Poesia di Dante, Bari: Laterza di Bari, 1921, p. 26–32.
5 Kardinal Joseph Ratzinger, Einführung in das Christentum, München: Kösel-Verlag, 1968, p. 153; liet. leidimas: Krikščionybės įvadas, iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008.
6 Jo Šventenybės Benedikto XVI kreipimasis į Popiežiškosios tarnybos COR UNUM surengto susirinkimo dalyvius, Vaticano: Sala Clementina, 2006.
7 Le opere di Dante: Testo critico della Società Dantesca Italiana, seconda edizione, edd. Michele Barbi, Ernesto Giacomo Parodi, Flaminio Pellegrini, Ermenegildo Pistelli, Pio Rajna, Enrico Rostagno, Giuseppe Vandeli, Firenze: Società Dantesca Italiana, 1960.
8 Popiežiaus Pranciškaus kreipimasis į žiniasklaidos atstovus, 2013-03-16, in: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/kalbos/2013-03-16_ziniasklaidos-atstovams.
