Kultūra

2021.11.20 11:59

Teatrologė apie Koršunovo ir Ivaškevičiaus spektaklį: vadinti jį feministiniu neapsiverčia liežuvis

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.11.20 11:59

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) praėjusį savaitgalį įvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus premjera „Miegantys“. M. Ivaškevičius ne kartą žiniasklaidoje akcentavo, kad ši pjesė yra feministinė, mat joje dominuoja moterys. Su tokia pozicija nesutinkanti teatro kritikė Goda Dapšytė LRT KLASIKAI sako, kad moterys čia dominuoja tik kiekybiškai ir vaizduojamos kaip objektai, kurie tiesmukai suvokiami per reprodukcinę paskirtį.

Spektaklis „Miegantys“ žiūrovus nukelia į 2109 metų Maskvą, kai dėl visuotinio atšilimo ir didelės populiacijos ėmus stigti gėlo vandens vienas po kito įvyko du pasauliniai vandens karai. Gyventojų pertekliaus problema sprendžiama pasitelkiant genetikos atradimus. Žmonės gyvena dviem pamainomis. Viena pamaina 10 metų miega, o kita valdo pasaulį. Spektaklio veiksmas prasideda, kai iš miego pabunda trys seserys. Šios seserys ir yra pjesės pagrindinės veikėjos.


Būsimi iššūkiai diktuoja spektaklio scenarijų

Dramaturgas M. Ivaškevičius šią pjesę parašė dar 2015 metais. Pristatydamas ją žiniasklaidai autorius sakė, kad yra itin dėkingas COVID-19 pandemijai, mat ji labai priartino „Miegančius“ prie realybės. Ši pjesė, jo akimis, iki tol atrodė pernelyg fantastiška. O štai pasaulinė pandemija lyg ir išsprendė šią problemą.

Vis dėlto gana dažnai kūrėjai prieš premjeras akcentuoja vienokį ar kitokį spektaklių aktualumą, kuris dabartiniame kontekste tiktai dar labiau išryškėja. Patvirtindamas šį teiginį, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis sako, kad „Miegančių“ atveju M. Ivaškevičiaus žodžiai tikrai nebuvo tušti. Anot jo, rimti menininkai visą laiką galvoja ir savo darbais bando atliepti dabarties iššūkius, vadovaudamiesi įvairiomis intuicijomis.

„Tai daro ne vienas Ivaškevičius – daugelis rašytojų ir kino režisierių bandė galvoti apie įvairiausias pandemijas ir kitokius įvykius, susijusius su visuotiniu atšilimu ir vadinamuoju antropocenu. Antropocenas – tai žmogaus epocha, kuri iš esmės keičia visus gyvybės santykius aplink mus, kada išnyksta gyvūnai, kuriuos mes valgome. Tačiau atsiranda daugybė gyvūnų, kurie mus valgo. Štai šitie būsimi iššūkiai ir diktuoja įvairius scenarijus, – kalba filosofas. – Ir tie scenarijai jau rašomi gerus dvidešimt metų – gerokai dar iki Ivaškevičiaus.“

Proga kritikuoti žmogaus charakterio trūkumus

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad tokiais apokaliptiniais scenarijais kūrėjai stengiasi perteikti žmonių charakterio bruožus ir, kaip jis sako, ne visada gerus – norima parodyti ir pakritikuoti mūsų visuomenės trūkumus.

„Šitas postapokaliptinis arba apokaliptinis pasaulis nėra jokia naujiena. Tai nėra ypatinga fantazija, bet vis dėlto tai yra būdas perteikti žmonių charakterius arba truputį pakritikuoti žmonių melancholinį įtikėjimą, kad mes esame gražūs, geri ir sukalbami, kad mes susitarsime protingai, kaip gyventi vėliau.

Tačiau, pasirodo, kad kai susitariame, kaip gyventi vėliau, tai tuoj ta niekšybė iš mūsų išlenda ir, jeigu vieni miega, o kiti būdrauja, tai nebūtinai pažadins miegančiuosius“, – savąja refleksija apie naują O. Koršunovo ir M. Ivaškevičiaus spektaklį dalijasi G. Mažeikis.

Vilčiai vietos neatrado

Teatro kritikė Goda Dapšytė sako, kad šis spektaklis puikiai įsilieja į naują „pandeminį distopinį spektaklių sezoną“. Anot jos, „Miegantys“ yra pirmas ryškesnis nacionalinis kūrinys per „labai ilgą laiką“. Tai šaltas ir niūrus kūrinys, kuriame vilčiai nelieka vietos, sako ji.

„Dabartiniame Lietuvos teatro repertuare „Miegantys“ išsiskiria tuo, kad jiems sukurti jėgas suvienijo du garsiausi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų savo srities kūrėjai. Kalbu apie režisierių O. Koršunovą ir dramaturgą M. Ivaškevičių.

O jei kalbėtume apie estetiką, tai šis kūrinys labiausiai išsiskiria šaltumu, grubumu ir niūrumu nuo pat pirmos spektaklio gaidos, – teigia teatro kritikė. – Paprastai mes šnekame, kad vilties nelieka distopijos finale, o šiuo atveju jos tiesiog nėra nuo pat pirmos scenos.“

Situacija be išeities neturėtų kelti nusivylimo

G. Mažeikis sako, kad vilties nebuvimą spektaklyje keičia O. Koršunovui būdingas neapibrėžtos situacijos jausmas su absurdo užuominomis. „Tas absurdas užima nevilties vietą. Jei pažiūrėsime Vytauto Anužio dialogą, kur jo vaidinamas herojus blaškosi tarp vergovės ir laisvės, tarp buvimo LGBTQ+ atstovu ir, kita vertus, pasidavimo ir rezignacijos herojumi, tai jis yra labai daugialypis.

Iš principo jis charakterizuoja visą pjesę, kur taip pat yra viena labai liberali grupė, o kiti dar tik miega ar gal kai kas iš jų ir nemiega – tai karinė ir autoritariška grupė. Taigi, šitas blaškymasis tarp vieno ir kito veda ir į mūsų tikrovę, turint omeny, kad visą laiką buvimas „tarp“ ir sukuria minėtą absurdo situaciją, absurdo būklę“, – sako VDU profesorius.

Pasak pašnekovo, situacija be išeities neturėtų nuvilti, mat, anot jo, režisieriaus misija nėra pasiūlyti konkretų ateities scenarijaus sprendimo būdą. „Spektaklio pabaiga skelbia situaciją be išeities. Tačiau aš nevadinčiau to nusivylimu. Kažin ar režisierius turi vaidinti propagandisto vaidmenį, kur mums siūlytų sprendimą? – retoriškai klausia G. Mažeikis. – Nemanau, kad poetas ar režisierius yra ateities pranašas ar jos skelbėjas. Jeigu Oskaras būtų pasiūlęs galutinį sprendimą, kas būtų neįtikėtina, tai Koršunovas nebūtų Koršunovas!“

Moterims – kalės vaidmuo

M. Ivaškevičius šiame distopiniame pasaulyje savotiškai brėžia skirtį tarp moteriškojo ir vyriškojo pasaulio. Dramaturgas akcentuoja, kad, jo manymu, tai yra feministinė pjesė, mat joje dominuoja moterys, o vyrai atlieka tik patarnaujantį vaidmenį. Tačiau teatro kritikė G. Dapšytė sako, kad pjesėje moterys dominuoja kiekybe, bet ne kokybe. Feminizmo ji sako čia neįžiūrinti.

„Lytys šiame kūrinyje yra vaizduojamos ypač stereotipiškai. Iš principo vyrai šioje pjesėje yra arba raumenys, arba smegenys, ir tos smegenys tiesiogine žodžio prasme yra įnešamos į sceną. Moterys šiuo atveju yra vadinamos kalėmis ir aš nežinau, kiek šis terminas yra feministinis. Moterys, išskyrus motinos figūrą, iš principo yra labiau objektai nei subjektai, jau nekalbant apie jų kūnus, jų santykį su savo moteriškumu.

Pavyzdžiui, viena pagrindinių herojų, viena iš seserų, yra mokslininkė, išsiskirianti iš kitų savo seserų ne tik tuo, kad yra mokslininkė, bet ir kad yra sterilizuota. Jos pagrindinis tikslas yra gauti naują kūną ir atgauti moteriškumą, kuris suvokiamas per reprodukcinius organus. Nežinau, kiek tai atitinka feminizmą, tačiau man tai prasilenkia su tuo, ką esu girdėjusi apie šį judėjimą“, – savo refleksija, prieštaraujančia kūrinio autoriaus minčiai, dalijasi teatro kritikė G. Dapšytė.

Išsamesnio pokalbio su spektaklio kritikais klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt