Spalį per iškilmingą UNESCO posėdį, skirtą Lietuvos narystės 30-mečiui paminėti, nacionalinį registrą papildė dar devyni objektai. Regioninė reikšmė suteikta penkiems objektams, tarp jų – paslėptam ir tik po keturių dešimtmečių atsitiktinai rastam tremtinės Dalios Grinkevičiūtės rankraštiniam palikimui, saugomam Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Į „Pasaulio atminties“ registrą įtrauktas visas muziejuje saugomas D. Grinkevičiūtės rankraštinis palikimas, kurį sudaro keturi atsiminimų tekstai ir du trumpi literatūriniai kūriniai. Rankraščiai sudaro visumą, apimančią nuo 1941 iki 1979 metų, pirmi trys vienas kitą dengia, kalba ir apie tremtį, ir apie grįžimą į Lietuvą, o „Gimtoji žemė“ – laikas po tremties.
D. Grinkevičiūtės atsiminimai pasakoja istoriją apie ją pačią – keturiolikos metų kartu su broliu ir motina 1941-ųjų birželį ištremtus į Altajaus kraštą, o po metų – į Trofimovsko salą Jakutijoje, už poliarinio rato.
Pokalbis su Lietuvos nacionalinio muziejaus istorike Virginija Rudiene, parengusia medžiagą paraiškai.
– Pristatykite, kokį rankraštinį D. Grinkevičiūtės palikimą saugo jūsų muziejus ir kas įtraukta į „Pasaulio atminties“ registrą.
– Lietuvos nacionaliniame muziejuje turime pagrindinį ir svarbiausią tekstą, parašytą 1949–1950 metais, kai ji pabėgo iš tremties. Jo istorija įdomi ir sudėtinga todėl, kad jis ilgą laiką buvo užkastas po žemėmis, ten, kur pati Dalia Grinkevičiūtė ir užkasė. Jis rastas tik 1991 metais, praėjus 4 metams po autorės mirties, ir ji net pati nesužinojo, kad jis atsirado.
Rankraštį ji rašė ypač sudėtingomis sąlygomis, nelegaliai. Su mama pabėgusios iš tremties, jos kurį laiką gyveno Kaune pas gimines. Kai paskutinį rankraštį užkasė, jos gyveno name Perkūno alėjoje 24 C. Kiek yra žinoma, Aldona Šulskytė, jos draugė, sakė, kad D. Grinkevičiūtė, grįžusi iš tremties, to rankraščio ieškojo, tačiau negalėjo perkasti viso daržo, jo išvaizda ir augalai buvo pasikeitę, ir ji to rankraščio nerado.
Taigi, tas pirmas rankraštis, rašytas pabėgus iš tremties, matosi iš rašysenos, kokios emocinės būklės ji rašė: vieni lapai didelėmis raidėmis dideliais tarpais, kiti rašyti smulkiau, įvairiu rašalu, pieštukais, cheminiu, grafitiniu ir tušu, tai yra tuo, ką ji tuo metu turėjo po ranka. Kiek ji nutvėrė laiko nuo motinos slaugos, tiek rašė. Ir, matyt, jausdama suėmimą, rankraštį užkasė.
Rankraščio chronologinės ribos – 1941–1943 metai, jo centrinė ašis yra 1942–1943 metų žiema. Tai yra patys sunkiausi tremtiniams metai, kai daugiausia jų mirė iš bado. Ji aprašo, kaip buvo žiauriai laidojama, kaip žmonės buvo tiesiog sudedami vienas ant kito, nes negalėjo įkasti amžinojo įšalo žemėje. Tas rankraštis yra emocionaliausiai parašytas, labiausiai atspindintis tuos pirmuosius metus, bet vis tiek yra dokumentuotas, ten minimos pavardės, vietos yra atsekamos. Ir šis rankraštis, kad ir kaip keista, nors anksčiausiai parašytas, vėliausiai tapo Lietuvos visuomenei žinomas. Jis buvo publikuotas tik 1996 metais.
– Antras rankraštis, kurį teikėte „Pasaulio atminties“ registrui, yra rusiškai rašytas tekstas. Kokia šio rankraščio istorija?
– Kodėl ji kitus atsiminimus rašė rusiškai, sunku atsakyti. Gal todėl, kad labiau pasitikėjo rusų disidentais. Šitas rankraštis irgi buvo sudėtingai nuvežtas į Maskvą, nes ji buvo sekama ir galvojo, kaip rankraštį perduoti Dmitrijui Sacharovui. Maskvoje ji elgėsi detektyviškai: nors ten turėjo pusbrolį Vitalijų, pas jį neapsigyveno, apsigyveno kitame bute. Tačiau su juo sugalvojo planą, kaip vyks pas Sacharovą, praneš, ar viskas gerai ir t. t.
Šitą rankraštį ji parodė Andrejui Sacharovui. Kol jis skaitė, D. Grinkevičiūtė su Jelena Bonner gėrė arbatą. Sacharovas, aišku, atvirai kalbėti negalėjo, jo buto buvo klausomasi, bet, kaip žinome iš jos prisiminimų, jis Grinkevičiūtės paklausė: „Ką norite su tuo rankraščiu daryti? Publikuoti?“ Ji atsakė: „Taip.“ Šis rankraštis garsus tuo, kad pirmas publikuotas, tai buvo 1979 metai, rusų disidentų leidinyje „Pamiat“, kuris ėjo užsienyje. Tada jis paplito mūsų diasporoje, nes buvo išverstas į lietuvių kalbą, tą tekstą mes žinome iš Juozo Prunskio leidinio „Sibiro lietuviai“, jis buvo išverstas ir į anglų kalbą, tad tai pirmas žinomas tekstas.
– Kuo vertingas trečias rankraštis?
– Trečias tekstas mums žinomas kaip „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tiksli jo parašymo data nėra žinoma. Žinoma tiek, nes dokumentuota rašytojo Kazio Sajos, kad D. Grinkevičiūtė 1987 metais atvyko į Vilnių, pirmiausia ji nuėjo pas Justiną Marcinkevičių, vėliau atėjo pas Kazį Sają ir perdavė šitą tekstą. Buvo publikuotas 1988 metais, jis sukrėtė visą lietuvių visuomenę.
Atgimimo pradžioje jis turėjo įtakos reikalavimams nepriklausomybės siekiui formuotis, čia užrašytos tos aplinkybės K. Sajos ranka, kaip ji atvyko ir perdavė šitą tekstą. O K. Saja, nes buvo 1987 metai, Sąjūdis net nesusikūręs, slapta šį tekstą kartu su žmona surinko mašinraščiu ir pradėjo platinti. Nacionaliniame muziejuje yra dar du mašinraščio egzemplioriai, matyt, jau iš platintojų atėję.
– Ir ketvirtas rankraštis?
– Ketvirtas tekstas yra „Gimtojoje žemėje“, jo istorija irgi įdomi, nes jis į Lietuvą parkeliavo tik 1996 metais. Šitas tekstas chronologiškai apima 1954–1979 metus, tai yra nuo D. Grinkevičiūtės mokslų Omsko universitete, grįžimą į Lietuvą ir darbą Laukuvoje. Čia ne tiek apie tremtį, kiek apie persekiojimus, kuriuos ji patyrė Laukuvoje jau kaip gydytoja.
Šis tekstas yra su pavardėmis ir mūsų partinių darbuotojų, sovietinių darbuotojų smulkiai aprašyti reikalavimai jai, kaip atleisti darbuotojus. Aprašyta, kaip ją pačią atleido iš darbo, nors ji buvo priversta pati parašyti pareiškimą, visa šita istorija. Čia ir emocijos, kaip jai buvo sunku, nes ji buvo labai gerbiama gydytoja, o buvo parašyta, neva ji davė ne tą vaistą, ją apjuodino rajono spaudoje.
Džiaugiamės, kad šie rankraščiai įtraukti į „Pasaulio atminties“ registrą, jie svarbūs ne tik dėl turinio, bet ir dėl to, kad D. Grinkevičiūtės asmenybė ypatinga. Nežinau, kodėl ji nėra žinoma kaip dalyvavusi mūsų pogrindžio organizacijoje, ar ji turėjo ryšių su mūsų Laisvės lyga, Tikinčiųjų komitetu, „Katalikų kronikos“ leidėjais. Ji buvo vieniša kovotoja, kuri turėjo daugiau ryšių su rusų disidentais. Galbūt ji vengė bendravimo su lietuviais, kad neįveltų kitų žmonių į savo darbą, į pavojingas aplinkybes.
***
Savo tekstuose D. Grinkevičiūtė lakoniškai, dokumentiškai ir įtaigiai, per asmeninių išgyvenimų prizmę papasakojo apie patirtus sovietinio režimo žiaurumus, kruopščiai slepiamus nuo visuomenės. D. Grinkevičiūtės atsiminimai davė pradžią tremtinių memuaristikai ir išgarsino ją kaip tautos kančių metraštininkę. Jie yra vertingas 20 amžiaus vidurio Lietuvos istorijos šaltinis, intelektualinio pasipriešinimo sovietinės sistemos vykdytai prievartai pavyzdys.
Dėl pasakojimo autentiškumo, dokumentiškumo ir tikroviškumo D. Grinkevičiūtės tekstai sulaukė didžiulio susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos atsiminimai išversti į anglų, italų, vokiečių, suomių, prancūzų, nyderlandų, lenkų, ispanų kalbas. Šalia kitų tremtinių istorijų D. Grinkevičiūtės atsiminimai tapo įkvėpimu ne vienam kūrėjui, tarp jų ir lietuvių kilmės JAV rašytojai Rūtai Šepetys, parašiusiai grožinės literatūros kūrinį „Tarp pilkų debesų“.
Tremtinės D. Grinkevičiūtės rankraštis, nors publikuotas daugybę kartų ir įvairiomis kalbomis, iki šių metų niekada nebuvo viešai eksponuotas. Dabar dalį atsiminimų – 60 restauruotų lapų – galima išvysti Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį“. Paroda veiks iki kitų metų sausio pabaigos.
Taip pat skaitykite
Prieš tris dešimtmečius UNESCO nare tapusi Lietuva pasiūlė įsteigti programą, kuri padėtų aktyviau saugoti ir viešinti dokumentinį paveldą. Pirmieji dokumentai ir jų kolekcijos į „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą įtraukti 2006-aisiais, šiuo metu registre – 74 rašytiniai dokumentai.
