Kultūra

2021.10.18 22:50

Nepailstančios Anatalijos Grinevičiūtės sveikinimas Šv. Velykų progą įtrauktas į „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.10.18 22:50

Prieš tris dešimtmečius Lietuvai tapus UNESCO nare, šalis pasiūlė įsteigti programą, kuri padėtų aktyviau saugoti ir viešinti dokumentinį paveldą. Pirmieji dokumentai ir jų kolekcijos į „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą įtraukti 2006-aisiais, šiuo metu registre – 74 rašytiniai dokumentai. Spalį per iškilmingą UNESCO posėdį, skirtą Lietuvos narystės 30-mečiui paminėti, įteikti liudijimai naujiems dokumentinio paveldo saugotojams. Nacionalinį registrą papildė dar devyni objektai.

Nacionalinė reikšmė suteikta 1956 m. atvirukui-sveikinimui Šv. Velykų proga ant beržo tošies, saugomam Lietuvos ypatingajame archyve.

„Patys įdomiausi KGB bylose – vokai. Čia sudėti įdomiausi dalykai, visada įdomu atrasti nuotraukų, jei jų nerandi, nusivili, kai nėra nuotraukos, tai negali pagauti ryšio su tuo žmogumi“, – pasakoja Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojas Kęstas Remeika.

Atviruko-sveikinimo Šv. Velykų proga ant beržo tošies autorė – 1921 m. gimusi Anatalija Grinevičiūtė, kuriai šiemet sukanka 100 metų. Išskirtinis ne tik jos sukurtas atvirukas, bet ir visas gyvenimas. Jai buvo iškeltos dvi bylos – pirmoji 1948 m., antroji – 1958 m.

Panorama. Pasienyje su Baltarusija LRT žurnalistų aptikta migrantų grupė su vaikais buvo perduota medikams

Apie A. Grinevičiūtę pasakoja Ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Remeika.

Viskas prasidėjo 1947 metais, kai A. Grinevičiūtė pas save priėmė ir slėpė sužeistą neteisėtai gyvenantį Bronių Ralį. 1947 m. lapkričio 7 d. saugumas ją sulaikė ir patalpino į SSRS MGB Lietuvos geležinkelių apsaugos valdybos Kauno geležinkelio stoties apsaugos skyrių. Ten ji praleido tris paras ir kažkokiu būdu jai pavyko pabėgti. Ji iššoko iš trečio aukšto, susižeidė galvą, tačiau vis tiek pabėgo nuo saugumo. Tada ji išvažiavo traukiniu į Kaišiadoris pas kažkokius pažįstamus slapstytis. Atvažiavusi į Kaišiadoris stotyje pamato kaip iš moteriškės rankinės iškrenta pasas, ji tą pasą pasiima ir sugalvoja panaudoti sau. Kadangi jos pačios pasas sulaikant buvo paimtas. Ji įklijuoja savo nuotrauką, pataiso gimimo datą ir tampa Joana Kubiliūniene.

„Neaišku, ar ji neapsižiūrėjusi, ar specialiai, datą pataiso taip, kad išeina, jog jai tuo metu buvo 124 metai. Bet ji tuo pasu sėkmingai naudojasi ir po mėnesio išvažiuoja į Estiją slapstytis pas savo pažįstamus. Praleidusi Estijoje apie metus, 1948 m., ji sugalvoja grįžti į Lietuvą. Įsėda į traukinį, tačiau tą pačią dieną traukinyje ją sulaiko saugumiečiai, ir ji, pasinaudojusi proga, kai apsauga užmiega, iššoka iš traukinio, įsėda į kitą, važiuojantį į Estiją ir neprivažiavusi Talino vėl iššoka iš traukinio ir pasislepia pas kitus pažįstamus. Tačiau milicija su šunimis ją susekė ir sulaikė“, – pasakoja K. Remeika.

1949 m. Estijoje A. Grinevičiūtė buvo nuteista 10 metų pataisos lagerio, bausmę atliko Komijos ASSR Intos lageryje. Kalėdama Intos pataisos darbų lagerio moterų stovykloje ji perrašinėjo ir platino antisovietinius laikraščius, laikraštėlį „Tautos taku“, pati išleido laikraštėlį „Tundros žiburėlis“. Susirašinėjo su kitais lageryje kalėjusiais lietuviais.

Atviruką, dabar įtrauktą į UNESCO registrą, ji nusiuntė taip pat Intoje kalėjusiam bičiuliui Kostui Kavoliukui, o kai jai buvo iškelta antroji byla 1958 m., tiriant jos antisovietinę veiklą, per kratą K. Kavoliuko bute, jis buvo rastas. Apie tai liudija užrašas rusų kalba kitoje atviruko pusėje – „Paimta pas mane 1958 m. kovo 3 d.“

„Atlikę kratą K. Kavoliuko bute Intoje jie randa atviruką ir Komijos ASSR saugumiečiai rastus laiškus ir tą atviruką persiunčia į Lietuvą ir Lietuvos saugumiečiai juos prijungia prie A. Grinevičiūtės baudžiamosios bylos kaip įrodymus. Tokiu būdu jie išlieka byloje ir todėl atviruko būklė labai gera, jis gerai išsilaikęs, jo nereikia restauruoti. Taip pat žinoma, kad buvo ir K. Kavoliuko jai rašytas atvirukas, tačiau jis neišliko“, – teigia K. Remeika.

Pasak K. Remeikos, didžioji dalis tokių atvirukų ant beržo tošies buvo rašyta per pirmuosius trėmimus, kai žmonės, važiuodami traukiniais, gyvuliniuose vagonuose neturėjo popieriaus, arba pirmaisiais pokario metais.

„1956 m. Sovietų sąjunga buvo pažengusi ekonominiu lygiu ir to popieriaus stygiaus nebuvo, iš kitų tremtinių susirašinėjimo matome, kad buvo rašomi atvirlaiškiai ant normalaus popieriaus, išplėštų sąsiuvinio lapų. O šis – pagamintas 1956 m. nežinau kokia intencija ant beržo tošies, gal tiesiog tai buvo lyg rankdarbiai. Nes jis dailus, apsiūtas siūlais, išsiuvinėta Lietuvos trispalvė. Gal žmogus žinojo, kad tokie dalykai daromi visada, bet dabar niekas nebeatsakys“, – sako K. Remeika.

1956 m. A. Grinevičiūtė buvo paleista iš lagerio, grįžo į Kauną, kur tęsė savo antisovietinę veiklą, platino antisovietinę literatūrą. Dėl to buvo suimta antrą kartą ir 1958 m. nuteista 3 metams. Nuo to laiko KGB dokumentuose jos byla nutrūksta.

Į UNESCO sąrašą šis atvirukas pateko netikėtai sako Ypatingojo Archyvo direktoriaus pavaduotojas. Kai UNESCO rinko bendrą informaciją apie atminties institucijose saugomus laiškus bei atvirukus ant beržo tošies ir kreipėsi į archyvą, tuo metu apie šio atviruko egzistavimą nebuvo žinoma.

„Mes tuo metu nežinojome, atsakėme, kad nesaugome ir po mėnesio radome byloje šitą atviruką, jis labai nedidelis ir jei nežinotum, tiesiog neatkreiptum dėmesio, kad tai beržo tošis, o kaip tik archyvo darbuotoja atkreipė dėmesį. Ir taip pateikėme paraišką“, – sako K. Remeika.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dar du anksčiau į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą įrašyti objektai: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16 deklaracija ir 1949 m. masinio gyventojų trėmimo operacijos „Priboj“ žemėlapis.

Ypatingasis Archyvas prašo pasidalyti informacija, jei yra žinančių apie A. Grinevičiūtės gyvenimą po 1958 m. Žinoma, kad A. Grinevičiūtės brolis Balys Grinevičius 1944 m. buvo išvežtas darbams į Vokietiją, o 1947 m. jau gyveno Kanadoje, kur tapo Baliu Griniumi. Tėvas Jurgis Grinevičius 1944 m. sovietų valdžios suimtas ir nubaustas 7 metų laisvės atėmimu, mirė lageryje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt